Valdas Sutkus. Vokietijos deindustrializacija. Pirmąkart per šimtmetį uždaroma Volkswagen gamykla

„Volkswagen“ uždaro savo gamyklą Dresdene. Tai per šimtmetį neregėtas atvejis.

Pirmą kartą modernioje Vokietijos istorijoje didžiausias šalies automobilių koncernas taikos metu savo iniciatyva nutraukia automobilių gamybą savo teritorijoje ne dėl karo, ne dėl stichinės nelaimės, ne dėl visiško paklausos žlugimo, o dėl to, kad gaminti Vokietijoje tapo ekonomiškai neracionalu. Tai momentas, kai žodis „deindustrializacija“ nustoja būti abstrakčia sąvoka ekonomistų kalbose ir tampa konkrečia realybe – su užrakintais cechais, atleistais darbuotojais ir nerimu dėl ateities. Drezdeno gamyklos uždarymas nėra atsitiktinis įvykis, tai simptomas ligos, kurią Vokietija ilgai neigė, nors jos požymiai kaupėsi metų metus.

Ši gamykla nebuvo masinės gamybos monstras, tačiau būtent tai ir daro jos uždarymą simboliškai ypač skaudžiu. Drezdenas buvo reprezentacinė „Volkswagen“ vitrina, sukurta 2002 metais kaip vokiškos inžinerijos kokybės ir pasitikėjimo savimi simbolis. Čia buvo gaminami prabangieji „Phaeton“ modeliai, vėliau – „e-Golf“, o pastaraisiais metais – elektriniai ID.3. Per du dešimtmečius joje pagaminta apie 200 tūkstančių automobilių, tačiau jos reikšmė buvo ne kiekybės, o technologijų demonstravimas: Vokietija gali sau leisti brangią, precizišką, estetiškai ir techniškai išskirtinę gamybą. Kai net tokia gamykla tampa per brangi, tai reiškia, kad problema ne konkrečiame projekte, o visoje ekonominėje aplinkoje.

Drezdeno gamyklos uždarymas sutampa su daug platesne „Volkswagen“ restruktūrizacija, kurios mastas iki šiol Vokietijoje dar nematytas. Koncernas paskelbė apie planus Vokietijoje panaikinti apie 35 tūkst. darbo vietų per artimiausius kelerius metus. Tai nėra simbolinis „optimizavimas“, tai struktūrinis pjūvis, paliečiantis dešimtis tūkstančių šeimų ir ištisus regionus. Automobilių pramonė tiesiogiai ir netiesiogiai Vokietijoje sukuria keletą milijonų darbo vietų, todėl kiekvienas toks sprendimas turi dauginamąjį efektą – nuo komplektuojančių dalių tiekėjų iki paslaugų sektoriaus. Kai iš sistemos išimama 35 tūkstančiai stabiliai apmokamų pramoninių darbo vietų, tai smūgis ne tik darbuotojams, bet ir mokesčių bazei, socialinėms sistemoms ir vietos savivaldai.

Pagrindinė priežastis slypi politiniuose sprendimuose

Pagrindinė šio proceso priežastis slypi ne technologiniame atsilikime ir ne darbuotojų kvalifikacijoje, o politiniuose sprendimuose, kurie sistemingai didino gamybos kaštus Vokietijoje. Pirmiausia – energetika. Pramonei reikšmingos ne ideologinės deklaracijos, o elektros kilovatvalandžių kainos. Šiandien Vokietijos pramonės mokama elektros kaina yra daugiau, negu dvigubai didesnė už JAV. Šis skirtumas automobilių, chemijos, metalo ar stiklo pramonėje reiškia milijardus eurų per metus. Po branduolinės energetikos atsisakymo Vokietija tapo viena labiausiai pažeidžiamų didžiųjų pramoninių ekonomikų. JAV pramonė energiją perka pigiai ir prognozuojamai, Vokietijos – brangiai ir su politine rizika.

Šis energetinis spaudimas yra tiesioginė vadinamojo karo su klimatu pasekmė. Aplinkosauga pati savaime nėra problema, problema atsiranda tada, kai ji paverčiama ideologiniu projektu, kuriame ignoruojami fizikos dėsniai ir ekonominė logika. Vokietija politiniu sprendimu uždarė normaliai veikusias atomines elektrines ir vietoj to pasirinko brangų, nepastovų ir subsidijomis palaikomą energetikos modelį. Tai galėjo gražiai atrodyti popieriuje ir veikti rinkimų programose, bet realioje pramonėje tai reiškia didesnes sąnaudas ir mažesnį konkurencingumą. Palyginimas su Jungtinėmis Valstijomis yra ypač iškalbingas. Kol Vokietija kariavo su klimatu ir naikino savo atominius reaktorius, JAV jų ne tik neuždarė, bet ir investuoja į naujos kartos branduolinius sprendimus. JAV veikia priešinga kryptimi, užtikrindamos pigesnę energiją, stabilesnę reguliacinę aplinką ir aktyviai vilioja gamintojus investuoti savo teritorijoje, o tai reiškia, kad kiekvienas žvilgsnis dėl naujos gamyklos vis dažniau krypsta ne į Saksoniją, o į Teksasą. Tai nėra ideologinė diskusija, tai elementari aritmetika, kurią supranta kiekvienas gamyklos vadovas.

Prie energetikos kainų prisideda ir reguliacinė našta. Vokietijos įmonės susiduria su vis sudėtingesniais aplinkosauginiais, darbo, atskaitomybės ir tvarumo, „įtraukties“ reikalavimais. Didžioji dalis šių reguliavimų nėra susiję su gamybos kokybe ar sauga, tačiau reikalauja milžiniškų administracinių resursų ir lėšų. Drezdeno gamyklos uždarymas šiame kontekste atrodo kaip logiška grandinės dalis. „Volkswagen“ vis daugiau investicijų nukreipia ne į Vokietiją, o į Šiaurės Ameriką ir kitas rinkas, kur energija pigesnė, reguliavimai paprastesni, o politinė kryptis – labiau prognozuojama. Tai elementari verslo ekonominė savisauga. Nė vienas koncernas negali sėkmingai dirbti aplinkoje, kur jo sąnaudos sistemingai didesnės nei konkurentų.

Vietoj gamybos – vizijos apie paslaugų ekonomiką ir inovacijų centrus

Deindustrializacija Vokietijoje vyksta kol kas dar lėtai ir dėl to – gana tyliai. Gamyba mažinama, pajėgumai stabdomi, investicijos atidedamos, o vietoj to siūlomos vizijos apie paslaugų ekonomiką ir inovacijų centrus. Tačiau praktika rodo, kad aukštos pridėtinės vertės pramoninės darbo vietos nėra lengvai pakeičiamos konsultacijomis, startuoliais ar kultūriniais projektais. Pramonė generuoja mokesčius, eksportą ir technologinę bazę, be kurios visa kita tampa priklausoma nuo skolų ir subsidijų.

Vokietija ilgą laiką buvo Europos ekonominis variklis, kurio pramonė maitino ne tik save, bet ir dalį viso žemyno. Jei šis variklis pradeda gesti, pasekmes pajus ne tik vokiečiai, bet ir jų partneriai. Drezdeno gamyklos uždarymas yra perspėjimas, kad iliuzijos baigėsi. Klausimas šiandien nebe tas, ar Vokietijoje vyksta deindustrializacija, o tas, ar politinė klasė dar turi drąsos tai pripažinti ir pakeisti kursą. Jei ne, „Volkswagen“ sprendimas taps ne išimtimi, o akivaizdžiu ženklu, kad Vokietija sąmoningai pasirinko kelią, kuriame reali ekonomika užleidžia vietą ideologiniams tikslams, kurių kainą galiausiai sumokės paprasti žmonės.