Valdas Sutkus. Rusiškas pasaulis: rusų kareiviams trūksta vietų kapinėse

Putino armija lėtai slenka į Vakarus Ukrainos fronte. Tačiau rusų „pasiekimai“ matuotini ne tik kilometrais fronto linijoje, bet ir eilėmis „Herojų alėjose“ miestų kapinėse. Jos parodo, kiek už šį karą jau sumokėta.

Rostovas prie Dono tapo simboline vieta, kurioje atsiskleidė ši karo pusė. Ten, „Šiaurinėse“ kapinėse, „didvyriškumo sektoriuje“ šiemet pritrūko vietos laidoti žuvusius Ukrainoje. Žiniasklaida pranešė apie paskutinę laisvą duobę. Sprendimas paprastas: teks plėsti kapines. Uljanovske vaizdas ne mažiau iškalbingas. Mieste dalis kapinių apskritai uždarytos naujiems laidojimams, o pagrindinėse Archangelų kapinėse dar 2024 m. pradžioje kariams buvo likę vos apie penkiasdešimt vietų. Vietos spauda atvirai rašė, kad turimo kapinių „resurso“ užteks maždaug pusantrų metų. Savivaldybė skubiai karpė sklypus, kapinėse naikino takus, braižė naujas ribas ir, neturėdama kitos išeities, skyrė papildomus hektarus vien kariams laidoti. Toliau – Sibiras ir Šiaurė. Hanty Mansijsko autonominėje apygardoje bei Surgute „Šlovės“ ir „Herojų“ alėjos pilnėja greičiau, negu spėjama tvarkyti įvažiavimus ir takus. Kai vienas sektorius užsipildo, žuvusiuosius tiesiog perkelia į kitą kapinių dalį. Tą patį rodo ir Rostovo regiono suvestinės: kalbama jau ne apie atskiras kapavietes, o apie viso sektoriaus „resurso“ baigtį – vietų nebeliko.

Laidotuvių paslaugos – komercinės

Uljanovske laidotuvių paslaugos, įskaitant kapų kasimą ir laidotuvių organizavimą, yra komercinės. Laidotuves organizuoja apie 100 organizacijų, iš kurių pusė yra neoficialios. Ekspertų vertinimu, šešėlinė laidojimo paslaugų rinka Rusijoje vertinama 15 trilijonų rublių. Uljanovske, pagal kuklius skaičiavimus, šioje srityje „sukasi“ apie 500 mln. rublių. Pinigai atitenka laidojimo paslaugų agentams – pagrindinė marža gaunama iš gedinčių giminaičių, kuriems parduodami laidojimo sklypai už kainą, kelis kartus viršijančią oficialią kainą. Giminaičiai bando „išspręsti klausimą“ ir kreipiasi į agentus, kurie prisistato kaip kapinių darbuotojai. Ir laidotuvių biurų niekas nekontroliuoja.

Kitur kuriamos naujos „alėjos“ – iškilmingai, su juostelėmis ir oficialiomis politikų kalbomis. Vologdoje, Kocicyno kapinėse iškilmingai atidaryta nauja „Herojų alėja“ – laidoti reikės dar ilgai. Komijoje – panaši situacija. Syktyvkare įrengta nauja „Atminties alėja“ – nauji takai, oficialūs pranešimai apie „darbų eigą“. Miesto vadovai giriasi „įgyvendintais projektais“, mokyklos įrenginėja „Herojų suolus“ mokinių klasėse, kabina atminimo lentas.

„Mediazona“ ir BBC rusų tarnyba su savanoriais sudarinėja vardinę žuvusiųjų bazę pagal atvirus šaltinius – nekrologus, savivaldybių pranešimus, kapinių nuotraukas. Ši vasara jų suvestinėse rodo naują realybę: identifikuotų mirusiųjų jau per 110 tūkstančių, o tai – tik viešai matoma dalis. Remiantis paveldėjimo bylomis bei demografija, žuvusių kare kiekis siekia gerokai didesnį skaičių, kuris nuolat auga. Dar viena statistika – teismų bylos dėl dingusių be žinios. 2025 m. pirmąjį pusmetį Rusijos teismai gavo daugiau kaip 26 tūkstančius pareiškimų pripažinti žmones dingusiais ar mirusiais, tai daugiau nei per visus 2024-uosius.

„Herojų alėjos“ – nauja Rusijos kasdienybė

Šitaip gimsta nauja Rusijos kasdienybė. „Herojų alėjos“ nuo Kaliningrado iki Vladivostoko atrodo vienodai – lyg tipinis projektas: vienodo stiliaus tvorelės, pjedestalai, plokštės. Atmintį bandoma suniveliuoti, apvilkti valdišku apdaru, kad antkapis būtų svarbesnis už žmogų. Tačiau tikroji atmintis gyvena ne plokštėse, o žmonėse, kurie ateina prie jų su gėlėmis. Šalis, žadėjusi užimti Kijevą per tris dienas, šiandien žygiuoja kapinių takais, kur tūkstančiai vyrų, užuot rūpinęsi savo šeimomis, guli po žeme vardan Putino „istorinės misijos“. Jų pavardes surašo savivaldybių tarnautojai, o geodezininkai braižo naujas laidojimo sektorių ribas. „Perkelti ribą“, „skirti papildomą sklypą“ – dabar yra svarbūs karo terminai. Kiekviena nauja „alėja“ – ženklas, kad po kelių mėnesių prireiks dar vienos.

Kapinės fiksuoja, ką iš tiesų reiškia valstybės pasirinkimai

Ir tai pelnytas rezultatas. Putino karas grįžta į namus cinko karstais ir laidotuvių sąmatomis. Rostove sektorius užsipildė. Uljanovske riba peržengta dar vakar. Vologda skuba ruošti naują „alėją“ – ne tam, kad papuoštų miestą, o tam, kad turėtų kur padėti dar vieną „rusiško pasaulio“ nešėją. Moskovijos propagandistai diskutuoja apie „didingą rusų kultūrą“ ir „istorinę misiją“. Bet kapinės diskusijų nemėgsta. Jos tik tyliai fiksuoja, ką iš tiesų reiškia valstybės pasirinkimai. Ir ši kapinių tyla skamba garsiau už visus Kremliaus lozungus: vietų mažėja, eilės ilgėja, o kiekvienas naujas takas – tai pripažinimas, kad planuota greita „specialioji operacija“ tampa ilgu gedulu.

Po kiekvienu antkapiu – žmogiška istorija. Ten guli sūnus, tėvas, vyras. Tūkstančiai tokių istorijų sako tą patį: karas, kurį pradėjai pats, paima iš tavęs net ir tavo žemę – ta prasme, kad tenka nuolat didinti sklypus kapams. Karo sąskaita visada ateina. Ir ją apmoka konkretūs žmonės, kuriems šiandien jau ima stigti vietų kapinėse.

Veidaknygė