JAV jau eilę metų neša didžiulę skolų kuprą. Dėl to nuolat kyla problemų sudarant valstybės biudžetą. Dažnai susitarimai Kongrese pasiekiami po ilgų derybų, paskutiniu momentu. Šį kartą Kongreso nariams susitarti nepavyko ir ištiko taip vadinamas „vyriausybės uždarymas“, kai veikia tik pagrindinės institucijos, o daugelis valstybės tarnautojų tiesiog išleidžiami neapmokamų atostogų, už kurias paprastai vėliau kompensuojama, kai biudžetas pagaliau būna patvirtintas. Vyriausybės uždarymo grėsmė nuolat tampa politiniu šou, tačiau tikroji drama yra giliau – tai valstybės gyvenimas iš skolų, virtęs ne išimtimi, o nuolatine priklausomybės būsena.
Chroniško skolininko portretas
Šiemet JAV skola peržengė 37 trilijonų dolerių ribą. Tai sudaro apie 120 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto. Apie 30 trilijonų sudaro viešoji skola, dengta skolos vertybiniais popieriais, likusi dalis – vyriausybės vidaus įsipareigojimai. Per praėjusius 20 metų skola išaugo beveik 5 kartus: nuo 8 trilijonų 2005 metais iki dabartinių 37 trilijonų. Skola kiekvieną mėnesį virsta sąskaitomis už palūkanas. Metų pabaigoje deficitas artės prie dviejų trilijonų. Jei tai būtų šeimos biudžetas, visos banko kortelės jau būtų užblokuotos, o šeimos namo raktai gulėtų banko seife.
Palūkanų našta dabar yra viena didžiausių JAV valstybės išlaidų eilučių. Vien skolos aptarnavimui šiemet reikės virš 950 milijardų dolerių. Tai daugiau nei išleidžiama gynybai. Tai daugiau nei daugeliui socialinių programų kartu sudėjus. Ir ši suma tik auga. Kongreso biudžeto biuras prognozuoja, kad iki 2035 metų palūkanų išlaidos pasieks beveik 2 trilijonus kasmet. Įsivaizduokime: palūkanos už skolas kainuos radikaliai daugiau, nei visa kariuomenė. Tai jau nebe supervalstybės vaizdas. Tai chroniško skolininko portretas.
Kiekvieną dieną šalis sumoka beveik 3 milijardus vien už tai, kad vakar gyveno skolon. Už šiuos pinigus būtų galima pastatyti dešimtis naujų ligoninių ar išlaikyti kelis universitetus. Vietoje to milijardai keliauja obligacijų turėtojams, tarp jų ir užsienio investuotojams, tarp jų ir geopolitiniams priešininkams, pavyzdžiui, Kinijai. Sunku kalbėti apie saugumą, kai kasdien finansuoji savo priešininkus.
Demokratai reikalauja dar daugiau išlaidų
Ir vis dėlto demokratai šioje situacijoje reikalauja dar daugiau išlaidų. Jie nori papildomų 60 milijardų sveikatos draudimo subsidijoms, Medicaid programoms, įvairioms socialinėms išmokoms. Jie nori iš biudžeto apmokėti lyties keitimo operacijas transgenderiams, plėsti paramą nelegaliems migrantams, siūlo jiems nemokamą būstą, maistą, medicininę pagalbą, net sąskaitų advokatams apmokėjimą. O tiems advokatams iš biudžeto mokama už tai, kad jie gina nelegalius migrantus teismuose nuo deportavimo iš šalies. Nelegalių migrantų išlaikymas šalies biudžetui kainuoja daugiau, kaip 180 milijardų kasmet. Kyla natūralus klausimas – kodėl amerikietis, visą gyvenimą mokantis mokesčius, turi apmokėti sąskaitas tų, kurie į šalį pateko neteisėtai, pažeisdami įstatymus, ir nieko neįnešė į valstybės biudžetą ? Tačiau migrantai yra demokratų politinis kapitalas – jų ateities rinkėjai, todėl demokratai verčiau uždarys vyriausybę, negu atsisakys migrantų išlaikymo. Demokratai taip pat yra už milijardų dolerių srautą į „žaliąjį kursą“, dotuojant įvairius „žaliuosius“ projektus. Tokių projektų ateitis priklauso ne nuo rinkos sąlygų, o nuo biudžeto pinigų srauto. Jei subsidijos nutrūktų, „žalioji“ pramonė griūtų kaip kortų namelis. Bet tai yra demokratų ideologijos dalis.
Respublikonai siūlo mažinti biudžeto išlaidas
Respublikonai kalba apie taupymą. Jie siūlo mažinti biudžeto išlaidas 120–150 milijardų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo daug, bet šalia 2 trilijonų biudžeto skylės – tai vis tiek tik kosmetika. Tačiau bent jau jų žinia aiški: šalis negali amžinai gyventi skolon. Tik bėda, kad taupymo sprendimai nepopuliarūs, nes reiškia mažiau pašalpų, mažiau subsidijų, taigi, mažiau viliojančių pažadų rinkėjams. Todėl politikai linkę atidėti problemą ir perduoti sąskaitą ateičiai.
Demokratų iliuzijos
Demokratų išlaidų didinimo logika remiasi trimis iliuzijomis. Pirmoji – ekonomika išaugs tiek, kad pajamos savaime padengs skolas. Bet skolos augimo mastai jau seniai viršija ekonomikos augimą, o ir ekonomikos augimas jau seniai nebėra toks, koks buvo XX amžiaus viduryje. Kinija, Indija, Brazilija spaudžia, gamyba traukiasi, technologijos iškeliauja į kitas šalis. Antroji iliuzija – doleris visada bus pasaulio rezervinė valiuta. Tačiau Kinija mažina savo rezervus, Persijos įlankos šalys ir net Europa dairosi alternatyvų. Jei pasitikėjimas doleriu susvyruos, visa piramidė sugrius. Trečioji iliuzija – kad didesni mokesčiai užtikrins biudžeto tvarumą. Bet globaliame verslo pasaulyje kapitalas pabėga ten, kur veikti palankiau. Investicijos tirpsta, o mokesčių našta vis labiau gula ant viduriniosios klasės, kurios našta ir taip jau didelė. „Tax the rich“ (apmokestinkite turtingus) – su tokiu užrašu ant suknelės kylanti demokratų partijos jaunosios kartos žvaigždė, Kongreso narė Alexandria Ocasio-Cortez pasirodė aukštuomenės vakarėlyje. Tačiau ši politika ilgainiui veda į tokią „lygybės“ visuomenę, kuri buvo Sovietų Sąjungoje.
Pinigai švaistomi socialinėms (socialistinėms) programoms
Skolų problema JAV šiandien neapsiriboja federaliniu lygmeniu. Amerikos miestai ir valstijos taip pat grimzta į skolas. Bene labiausiai socialistinė valstija Kalifornija šiemet susidūrė su daugiau nei 15 milijardų deficitu. Valstija, turinti „Silicio slėnį“ – didžiausią technologijų sektorių pasaulyje, negali subalansuoti savo biudžeto, nes pinigai švaistomi socialinėms (socialistinėms) programoms, kurios vilioja naujus migrantus – pašalpų gavėjus, ir gniuždo mokesčių mokėtojus. Niujorkas, didžiausias Amerikos miestas, šiemet skaičiuoja 4 milijardų deficitą ir vis tiek moka milijonus viešbučiams už „nemokamą“ nelegalių migrantų apgyvendinimą. Tuo tarpu skolų krizė reiškia mažiau policininkų, mažiau mokytojų, mažiau infrastruktūros.
Lotynų Amerikos pavyzdžiai rodo, kur veda priklausomybė nuo skolintų pinigų. Pavyzdžiui, Argentina per paskutinius dešimtmečius kelis kartus bankrutavo. Kadaise buvusi viena turtingiausių pasaulio valstybių, dabar ji yra ekonominiame dugne. Skola visur veikia pagal tą patį dėsnį: iš pradžių ji atrodo valdoma, vėliau ji tampa našta, o galiausiai ji uždaro valstybę į skolų kalėjimą.
Amerikos skolų krizės paveikslą dar labiau praplečia provincijos miestų ir apygardų patirtys. Detroitas – klasikinis pavyzdys. Kadaise jis buvo Amerikos automobilių sostinė, miestą vadino „Motor City“. Bet kai pramonė degradavo, miestas nebesugebėjo finansuoti socialinių programų, policijos, mokyklų. Skolos išsipūtė, o 2013 metais Detroitas oficialiai bankrutavo. Tai buvo didžiausias miesto bankrotas Amerikos istorijoje. Ir šiandien tą patį modelį galime matyti kituose regionuose. Čikaga ilgą laiką balansuoja ant bankroto ribos, o Ilinojaus valstija, kurioje ir yra Čikagos miestas – viena iš labiausiai prasiskolinusių.
Moralinė skolos pusė – dar baisesnė
Šiame kontekste išryškėja ir kartų konfliktas. Dabartiniai politikai, norėdami laimėti rinkimus, dalina pažadus, kurių kaina bus sumokėta dar negimusių vaikų ateitimi. Kiekvienas ką tik gimęs amerikietis jau pradeda savo gyvenimą kaip skolininkas. Tai ne tiek metafora, kiek aritmetinė tikrovė. Moralinė skolos pusė yra dar baisesnė. Politikai šiandien švaistosi pinigais taip, lyg ateitis neegzistuotų. Jie gyvena rinkimų ciklais – dveji, ketveri ar šešeri metai. O valstybės gyvenimas skaičiuojamas šimtmečiais.
Jei JAV kada nors palūžtų nuo skolų, griūtis būtų pasaulinė. 2008 metų finansų krizė parodė, kad JAV bankų problemos gali išplisti po visą pasaulį. O kas nutiktų, jei krizė kiltų ne dėl bankų, o dėl pačios Amerikos valstybės? Dolerio, kaip rezervinės valiutos, statusas būtų sugriautas. Šimtai milijonų žmonių netektų santaupų, nes pasaulio centriniai bankai laiko trilijonus dolerių atsargų. Tai reikštų, kad ne tik Amerika, bet ir visas Vakarų pasaulis atsidurtų chaose. Dolerio griūtis sunaikintų NATO finansinį stuburą, nes karinės bazės, technologijos yra finansuojamos būtent doleriais. Europos Sąjunga, kurios biudžetas ir taip nestabilus, neturėtų jokių galimybių perimti pasaulio lyderystę. Tuomet žaidimo taisykles diktuotų Pekinas ir Maskva. Ir tai nebūtų taisyklės, paremtos laisve ar demokratija. Todėl JAV skolų krizė yra ne tik amerikiečių, bet ir viso laisvojo pasaulio problema.
Pavojingiausia skolų forma – kultūrinė
JAV dabar turi ne tik augančias skolas, bet ir visuomenę, kuri priprato prie gyvenimo skolon. Tai pavojingiausia skolų forma – kultūrinė. Nes finansinę skolą dar galima išmokėti, o psichologinė priklausomybė nuo skolinimosi – begalinė būsena. Kai visuomenė pripranta gyventi virš savo galimybių, ji nebesuvokia ribų. Ši psichologija jaučiasi visur: nuo asmeninių kreditinių kortelių iki federalinio biudžeto. Tai yra civilizacinis pavojus. Vakarų civilizacija šiandien yra sujungta bendromis skolų grandinėmis. Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos, net Japonija – visi kartu gyvena skolon. Tai reiškia, kad jei JAV pradės slysti nuokalnėn, kartu nuslys ir visas Vakarų pasaulis. Skolos šiandien yra tapusios globalia grandine, kuria surakinti visi. Tai jau ne vienos valstybės, bet visos civilizacijos krizė.
Todėl ir sprendimas turi būti ne kosmetinis, o civilizacinis. Reikia grįžti prie paprastos tiesos: valstybė turi gyventi pagal išgales, o ne pagal svajones. Istorija moko, kad valstybės griūva tada, kai jų svajonės tampa didesnės už jų galimybes. Skolų kalėjimas ilgainiui virsta valstybių kapinėmis.
