Valdas Sutkus. O tuo metu Amerikoje… Teismas prieš „progresyviuosius“ pedagogus: stabdo eksperimentus su vaikais

Sausio pabaigoje „progresyvusis“ Kalifornijos švietimo elitas patyrė smūgį iš Vašingtono, kai JAV Švietimo departamento Studentų privatumo politikos biuras (Student Privacy Policy Office – SPPO) išleido oficialų raštą, kuriame aiškiai pasakyta tai, ką „progresyvūs“ Kalifornijos biurokratai metų metus neigė: Kalifornijos mokyklos sistemiškai laužo federalinę teisę, slėpdamos nuo tėvų esminę informaciją apie jų pačių vaikus. Federalinė vyriausybė aiškiai pasakė valstijai: jūs taip toli peržengėte ribą, kad dėl tokių dalykų galite netekti federalinio finansavimo.

Ir tai dar ne viskas. Kovo pabaigoje JAV Aukščiausiasis teismas vienoje iš bylų priėmė sprendimą, kurio pasekmė ta, kad mokyklos Kalifornijoje dabar privalo informuoti tėvus, jei vaikas mokykloje keičia vardą, įvardžius ar keičia lytį. Mokyklos nebegali slėpti šios informacijos nuo tėvų, remdamosi valstijos politika.

Kaip atrodo Kalifornijos valstijos švietimo modelis

Čia reikia plačiau pakalbėti apie tai, ką realiai darė Kalifornijos mokyklos. Vaikui (dažnai dėl pašalinių žmonių ar socialinių tinklų įtakos) šauna į galvą pasikeisti lytį. Tada vaiko vardas tyliai pakeičiamas mokyklos sistemoje. Pavyzdžiui, buvo Henris, o tapo Šarlote. Buvo „jis“, o tapo „ji“ arba atvirkščiai. Įvardžiai – nauji. Tualetai ir rūbinės – pagal naująją „lytinę tapatybę“. Atskirame kataloge, sąmoningai laikomame už pagrindinės dokumentų sistemos ribų, sukuriamas vadinamasis „lyties paramos planas“. Mokytojai instruktuojami: tėvams nieko nesakyti. Per tėvų internetinę prieigą (Parent Portal) nieko nematyti. Susitikimuose su tėvais vaiką vadina senuoju vardu, o klasėje – nauju. Pernai paviešintame susirašinėjime mokyklų personalas atvirai aptarinėjo, kaip techniškai apeiti tėvų prieigą prie mokyklos elektroninių dokumentų, kad galima būtų slėpti vardo ir įvardžio pakeitimus nuo tėvų.

Visa tai vyko ne stichiškai, ne dėl atskirų mokytojų – genderizmo aktyvistų. Tai buvo įstatymiškai įtvirtinta valstijos politika. Teisės aktas, kurį gubernatorius Newsomas pasirašė 2024 metais, tiesiogiai uždraudė mokykloms pranešti tėvams apie vaiko „lyties išraišką“. „Sąžiningo, tikslaus, įtraukaus ir pagarbaus švietimo aktas“ (FAIR Education Act) jau nuo 2012-ųjų Kalifornijoje reikalauja įsprausti LGBT turinį į istorijos ir socialinių mokslų pamokas. „Visapusiškas seksualinės sveikatos švietimo“ (Comprehensive Sexual Health Education) metodas rekomenduoja lyties tapatybės temas dėstyti vaikams jau nuo darželio. Mokytojų profsąjungos stumia tai kaip privalomą standartą. Valstijos biurokratija seka, kad nė vienas mokytojas nesusvyruotų. Taip atrodo Kalifornijos valstijos švietimo modelis.

Priverstinis vaidmenų žaidimas, kai vaikas turi „įsijausti“ į gėjaus ar lesbietės vaidmenį

O dabar įsivaizduokite savo vaiką, stovintį kitų vaikų rate per pamoką, kai mokytojas liepia kiekvienam paeiliui pareikšti, kad jis yra gėjus arba lesbietė, ir pradėti pratybas, vadinamas „prisipažinimo žvaigždės“. „Kiekvienas iš jūsų dabar yra gėjus arba lesbietė, ir jūs ruošiatės pasakyti tai tėvams, draugams ir aplinkiniams“ – sako mokytojas ir liepia vaikams įsivaizduoti, kaip tai realiai atrodytų: ką jie tuo metu jaustų, kaip reaguotų šeima, kokios galėtų būti pasekmės.

Ši užduotis – adaptuota versija iš garsios aktyvistinės organizacijos The Trevor Project veiklos, vadinamos „Coming Out Stars“ (Prisipažinimo žvaigždės). Originalioje versijoje dalyviai dar gauna spalvotas popierines žvaigždes, ant kurių spindulių užrašo savo artimuosius (draugus, šeimą, bendruomenę), o vėliau nuplėšia tos žvaigždės dalis, simbolizuodami, kaip juos atstumia artimieji, kaip jie patiria depresiją ar net mintis apie savižudybę. Mokykloje, sprendžiant iš tėvų ir mokinių pasakojimų, buvo supaprastinta versija, bet esmė liko ta pati: priverstinis vaidmenų žaidimas, kai vaikas turi „įsijausti“ į gėjaus ar lesbietės vaidmenį ir mintyse repetuoti, kaip jis prisipažins tėvams. Tai tikros istorijos, realiai vykusios mokyklose.

Vaiko natūralios raidos ardymas, siekiant suformuoti specifinį pasaulėvaizdį

Mokyklose penktokai buvo verčiami skaityti propagandinę knygą „My Shadow is Pink“, o paskui patys, piešdami kreida piešinėlius, aiškinti jaunesniems vaikams apie „lyties takumą“. Knygoje pasakojama apie berniuką, kurio šešėlis yra rožinis (lyties tapatybės metafora), ir apie tėvo transformaciją iš skeptiko į palaikytoją, kai šis pats apsirengia sijoną. Dešimtmečiai vaikai buvo paversti dar jaunesnių vaikų „edukatoriais“. Buvo plačiai taikomos „lyties vienaragio“ (Gender Unicorn) schemos. Tai grafinis įrankis, skirtas įteigti vaikams, kad biologinė lytis, lytinė tapatybė ir lytinė išraiška yra visiškai nesusiję dalykai. Kai tai pateikiama penkiamečiams, tai nėra švietimas – tai vaiko natūralios raidos ardymas, siekiant suformuoti specifinį pasaulėvaizdį.

Pereinamojo laikotarpio vaikų darželiuose (transitional kindergarten) per žaidybinę formą buvo vykdomas dirbtinių įvardžių diegimas. Mokytojai naudojo vaizdines priemones, kuriose šalia įprastų įvardžių buvo įrašyti išgalvoti naujadarai, tokie kaip „ze“, „hir“ ar net daiktavardžiai, naudojami kaip įvardžiai (pvz., tree – medis). Vaikai būdavo sodinami į ratelį ir mokomi kreiptis vienas į kitą ne pagal biologinę lytį ar vardą, o pagal pasirinktą „identiteto ženklą“. Vaiko smegenys aktyviai klasifikuoja pasaulį, o kalba vaikui yra pagrindinis įrankis suprasti tikrovę. Įteigiant, kad žmogus gali būti „medis“ (tree) arba „nežinia kas“ (ze), griaunama pamatinė kalbos funkcija – atspindėti objektyvią tiesą. Vaikas pratinamas prie minties, kad žodžiai nereiškia to, ką jis mato savo akimis, o yra tik ideologinio susitarimo reikalas. Jei vaikas atsisakydavo vartoti šiuos terminus arba nurodydavo akivaizdų faktą (pvz., „jis yra berniukas“), tai būdavo traktuojama ne kaip vaikiškas nuoširdumas, o kaip „netinkamas elgesys“ ar „empatijos trūkumas“, kurį reikia koreguoti.

Vaikus mokė, kad lytis nėra biologinis faktas, o kintanti emocinė būsena

Los Andželo mokyklose „Atsiskleidimo savaitė“ (Coming Out Week) 2023 m. tapo privaloma švietimo dalimi, skirta vaikams nuo pat pradinių klasių. Aštuonmečiams būdavo pateikiamos pratybų knygelės, kuriose jie turėjo pildyti „savo istoriją“. Pratybose buvo klausiama ne apie pomėgius ar šeimos tradicijas, o apie tai, kaip jie jaučiasi savo kūne ir kaip norėtų „prisistatyti pasauliui“. Vaikams būdavo pateikiama linija, kurios viename gale parašyta „berniukas“, kitame – „mergaitė“. Aštuonmečių prašydavo pažymėti tašką ten, kur jie „jaučiasi“ tą dieną. Taip mokė vaikus, kad lytis nėra biologinis faktas, o kintanti emocinė būsena.

Knygelėse būdavo specialūs laukai, kuriuose vaikas galėjo įrašyti savo „tikrąjį vardą“ (preferred name) ir pasirinktus įvardžius. Šalia dažnai būdavo instrukcija: „Ar nori, kad šį vardą vartotume tik klasėje, ar ir tada, kai skambiname tavo tėvams?“. Taip vaikas nuo mažens buvo pratinamas prie dvigubo gyvenimo ir nuolatinio melo tėvų atžvilgiu. Vyresniems pradinukams būdavo pateikiami klausimynai, padedantys suplanuoti savo lytinę transformaciją. Klausimai skambėjo maždaug taip: „Kas tave palaikys, kai praneši apie savo tapatybę?“, „Kokių reakcijų tikiesi iš šeimos narių?“. Jei vaikas numatydavo neigiamą tėvų reakciją, pratybos nukreipdavo vaiką ieškoti paramos pas mokyklos personalą, o ne namuose.

Užpildę knygeles, mokiniai būdavo skatinami perskaityti savo atsakymus garsiai. Tai sukurdavo „teigiamo grįžtamojo ryšio“ efektą – vaikas, pasirinkęs įdomesnę ar netradicinę tapatybę, sulaukdavo didesnio mokytojo ir klasės draugų dėmesio bei pagyrų už „drąsą“. Mokytojas veikė ne kaip žinių perdavėjas, o kaip „palengvintojas“ (facilitator), kuris emocingai reagavo į vaikų atsakymus. Mokytojas sakydavo, kad vaikas yra „drąsus“, „atviras“, „nuostabus“, „ypatingas“. Mokytojo šypsena, plojimai, apsikabinimai ar kiti emocinio artumo ženklai vaikui signalizavo: „Šis elgesys mokytojui patinka, už tai gausiu meilės ir dėmesio“. Tai akivaizdi indoktrinacija, nes vaikas, norėdamas įtikti autoritetui, pasąmoningai pradeda taikyti jam siūlomus modelius. Pratybose nebuvo vietos biologiniams faktams. Tai buvo sistemingas vaiko pratinimas prie minties, kad jo šeima yra kliūtis jo „tikrajam aš“, o valstybinė mokykla – vienintelė vieta, kur jį supranta ir palaiko.

Skatino vaikus turėti paslapčių nuo tėvų

Mokyklos koridoriai būdavo nukabinėjami plakatais, skatinančiais vaikus tapti „sąjungininkais“. Tai sukurdavo psichologinę aplinką, kurioje aštuonmetis jautė spaudimą arba pats „atsiskleisti“ (net jei jis neturi jokio supratimo apie seksualumą), arba demonstratyviai pritarti kitiems, kad nebūtų palaikytas „atstumtuoju“. Svarbiausias šios praktikos elementas – skatinimas vaikus turėti paslapčių nuo tėvų. Mokytojai buvo instruktuojami, kad jei vaikas mokykloje „atsiskleidžia“ (pasirenka kitą lytį ir vardą), apie tai griežtai draudžiama pranešti tėvams. Taip valstybė įsiterpė į šeimos vidų, perimdama auklėjimo monopolį ir paversdama valstybinį mokytoją sąjungininku, o tėvus – potencialiu priešu.

Vaikui sukuriama dirbtinė krizė labiausiai paveikia mergaites

Tokia pedagogika realiai sukuria vaikui dirbtinę krizę, kurios anksčiau nebūtų buvę, ir paskui tą sukurtą krizę pristato kaip patvirtinimą, kad reikia daugiau intervencijų. Statistika rodo, kad lytinės tapatybės sutrikimai ypač išaugo tarp mergaičių – tūkstančiais procentų. Šis reiškinys plinta panašiai kaip mitybos sutrikimai (anoreksija ar bulimija) praėjusiame dešimtmetyje. Dažnai stebimi atvejai, kai vienoje draugų grupėje ar klasėje „atsiskleidžia“ iškart kelios mergaitės. Tai tampa socialinio statuso ir priklausymo grupei ženklu. Dažniausiai tai paveikia mergaites, kurios jau turi kitų psichologinių sunkumų: nerimą, depresiją, autizmo spektro bruožų ar patyrė patyčias.

Mokyklinės programos joms pasiūlo „paprastą“ atsakymą – visos tavo problemos kyla todėl, kad tu „gimei ne tame kūne“. Užuot padėjus mergaitei išgyventi sunkų, bet natūralų brendimo laikotarpį, mokykla iškart pasiūlo lyties keitimą kaip sprendimą. Algoritmai socialiniuose tinkluose (ypač „TikTok“, „Instagram“) veikia kaip akceleratoriai. Vos tik paauglė pasidomi šia tema, ji užliejama tūkstančiais vaizdo įrašų, kuriuose lyties keitimas (testosterono vartojimas, krūtų šalinimo operacijos) pateikiamas kaip euforiškas, išlaisvinantis ir madingas procesas. Mergaitės pradeda masiškai atsisakyti moteriškumo, matydamos jame tik priespaudą bei problemų šaltinį, ir siekia tapti „kažkuo kitu“. Bet kokia abejonė ar tėvų perspėjimas internetinėse bendruomenėse iškart įvardijami kaip „neapykanta“, „priespauda“ ar „transfobija“, su kuria reikia kovoti.

Berniukus tai veikia mažiau, nes jų brendimo procesas psichologiškai yra labiau orientuotas į išorinį pasaulį ir veiksmą, o ne į nuolatinę vidinę savianalizę, kritinį savo kūno stebėjimą. Be to, berniukų kūno transformacijos paauglystėje mažiau ryškios. Tuo tarpu mergaitės, dėl savo prigimtinio jautrumo socialiniams ryšiams ir didesnio spaudimo dėl kūno išvaizdos, tampa lengvu taikiniu programoms, kurios siūlo „medicininius sprendimus“ dvasinėms ir raidos problemoms spręsti.

JAV lyties keitimo medicinos industrija – sparčiai augantis ir milijardines pajamas generuojantis sektorius

Taip pati programa pagimdo problemą, kurią po to siūlosi išspręsti savais metodais. JAV lyties keitimo medicinos industrija yra sparčiai augantis ir milijardines pajamas generuojantis sektorius, apimantis chirurgines operacijas, hormonų terapiją ir specifinę farmacijos rinką. 2026 m. duomenimis, bendra šios pramonės apimtis JAV vertinama nuo 5 iki 8 milijardų JAV dolerių, priklausomai nuo to, ar į skaičiavimus įtraukiamos tik tiesioginės operacijos, ar ir ilgalaikis medikamentinis gydymas bei pagalbinės paslaugos. Dar apie 1,5 milijardo susirenka psichologai ir psichiatrai, kurie yra savotiški kelio į lyties keitimą vartininkai. Dabartinis „patvirtinimo modelis“ (gender-affirming care) draudžia specialistams ginčyti vaiko ar paauglio apsisprendimą keisti lytį, leidžia tik pritarti ir palaikyti, o tai paverčia psichoterapiją ne gydymu, o tiesiog formalia procedūra kelio į operacinę link. Šalia, kaip ideologinis genderizmo variklis, veikia įvairios nevyriausybinės aktyvistų organizacijos, kurios vykdo lobizmą, užtikrina teisinę aplinką ir valstybinį finansavimą lyties keitimo medicinos paslaugoms. Jų biudžetai siekia šimtus milijonų.

Vis dėlto Federalinio teismo teisėjas pagal tėvų ieškinius išdavė laikinąsias apsaugos priemones, nusprendęs, kad mokyklų vykdoma veikla galimai pažeidžia JAV Konstitucijos Pirmąją pataisą dėl tikėjimo laisvės ir tėvų teisių į vaikų ugdymą.

Dingo institucinis užnugaris eksperimentams su vaikais

Vos tik įsigaliojo laikinoji apsaugos priemonė, mokyklų interneto svetainėse prasidėjo „skaitmeninė sanitarija“. Dar vakar aktyviai reklamuotos gairės apie „lyties vienaragį“ ar instrukcijos mokytojams, kaip slėpti informaciją nuo tėvų, staiga tapo nepasiekiamos. Radikalios „įtraukties gairės“ buvo tyliai pakeistos aptakesnėmis formuluotėmis. Pavyzdžiui, skyriai apie „konfidencialią mokinio transformaciją“ buvo ištrinti arba pakeisti sakiniais apie „bendradarbiavimą su šeima“. Pedagogai gavo naujus vidinius nurodymus, kuriuose sausai pranešama: „Dėl vykstančių teisinių procesų, apygarda stabdo X politikos taikymą“. Mokytojams buvo liepta nustoti naudoti anksčiau privalomas „atsiskleidimo“ pratybas ir grįžti prie standartinės komunikacijos su tėvais.

Tiems, kurie aktyviai diegė genderinę ideologiją, tai buvo skaudus smūgis, tačiau jie privalėjo paklusti, nes administracija aiškiai pasakė: „Mes jūsų daugiau teisiškai neginsime, jei pažeisite teismo nutartį“. Mokyklose vaizdinės priemonės fiziškai išnyko iš klasių. Spalvingi plakatai su lyties spektrais ir įvardžių lentelėmis buvo nukabinti. Kontraversiškos knygos, skirtos darželinukams, kurios mokė apie „ze“ ir „tree“ įvardžius, buvo perkeltos į saugyklas arba pažymėtos kaip „peržiūrimos“. Mokyklose dirbantys radikalūs aktyvistai šį sistemos „pasidavimą“ priėmė kaip išdavystę. Tačiau praktikoje tai pasireiškė tuo, kad jie nustojo aktyviai stumti savo darbotvarkę, bijodami asmeninių ieškinių. Institucinis užnugaris dingo, o be jo drąsa eksperimentuoti su svetimais vaikais greitai išgaravo.

Formuojasi „grįžusiųjų atgal“ banga

Savo ruožtu, visoje Amerikoje jau formuojasi vadinamųjų „grįžusiųjų atgal“ banga – jaunuolių, kurie atvirai kaltina mokyklas ir gydytojus už skubotą lyties keitimą be jokio rimto psichologinio vertinimo. Daugelis jų – iš Kalifornijos, kuri yra šio kovos lauko pirmoje linijoje.

Kalifornijos biurokratai nepasidavė iš karto. Generalinis prokuroras ir švietimo departamentas apskundė teisėjo sprendimą apygardos apeliaciniam teismui. Valstija bandė įrodyti, kad mokinių „privatumas“ yra svarbesnis už tėvų teisę žinoti tiesą. Jie teigė, kad tėvų informavimas apie vaikų lyties keitimą gali sukelti pavojų vaikams namuose. Svarbiausias lūžis įvyko 2025 m. liepą, kai tas pats federalinis teisėjas priėmė galutinį sprendimą byloje. Jis ne tik patvirtino savo ankstesnę poziciją, bet ir išdavė nuolatinę apsaugos priemonę. Kalifornijos valstija kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą su prašymu panaikinti arba bent sustabdyti šią nuolatinę apsaugos priemonę. Tačiau kovo pradžioje Aukščiausiasis Teismas šį prašymą atmetė.

Didžiausia žala yra ne tik fizinė. Tai ir pasitikėjimo sugriovimas tarp tėvų ir vaikų, kuriuo užsiėmė valstybė. Vaikui sakoma: „Tėvams nieko nesakyk, jie atsilikę ir tavęs nesupras.“ Mokytojas tampa draugu ir globėju, o tėvas – sisteminiu engėju. Šeima – kliūtis, kurią reikia apeiti. Tai vienas didžiausių vaikų psichikos stabilumo griovimo mechanizmų, kokį tik galima sumodeliuoti. Religingoms šeimoms tai dar ir atvira prievarta prieš sąžinę. Vaikas sąmoningai atskiriamas nuo tikėjimo ir tradicijos, kuriose buvo auklėjamas, ir tai daroma už valstybinius pinigus, valstybinėje mokykloje, valstybinio mokytojo rankomis.

Tėvai turi konstitucinę teisę žinoti, kas vyksta su jų vaikais mokykloje

Aukščiausiojo teismo sprendimas yra svarbus būtent todėl, kad jis pasakė, jog tėvai turi konstitucinę teisę žinoti, kas vyksta su jų vaikais mokykloje. Tai dar ne galutinis verdiktas – byla tebėra apygardos teisme. Bet kryptis dabar tokia aiški, kad net atsargiausi teisininkai pripažįsta: galutinis sprendimas bus tėvų pusėje. Ir kai jis bus paskelbtas, jis paveiks ne tik Kaliforniją – jis nustatys precedentą visai šaliai.

Kalifornija per pastarąjį dešimtmetį tapo modeliu to, ką darys „progresyvi“ ideologija, jeigu jai bus leista veikti be jokio politinio atsako. Atsakymas aiškus: ji ne saugo vaikus, o aukoja juos ant savo ideologijos altoriaus. Tradicinė šeima skelbiama priešu, biologija – atsilikimu, tikėjimas – pavojumi. Vaikai paverčiami politinio spektaklio lėlėmis, o tėvai – pašaliniais žiūrovais.