Romaldas Abugelis. Nesibodėkime žodžio „patriotas“. Ten gera, kur Tėvynė

Gerbk kiekvieno žmogaus Tėvynę, o savąją – mylėk. Tai žymaus norvegų pedagogo, rašytojo Godžio Kelerio žodžiai. Man jie pasirodė labai prasmingi. Manau, kad juose užkoduota žmonijos taikaus ir laimingo gyvenimo raktas.

Iš tiesų, kas gali būti svarbiau už taurų, dvasingą santykį su savo gimtąja žeme ir pagarbą tiems, kurie taip pat puoselėja tuos pačius jausmus?

Lietuvoje vis labiau įsisiūbuojant diskusijoms apie pilietiškumą ir patriotizmą, apie globalizmo privalumus ir trūkumus, verta prisiminti, kad meilė Tėvynei nėra mūsų tautiečių užgaida. Tai natūralus jausmas, puošiantis bet kurios tautybės žmogų.

Ką reiškia žodis „Tėvynė“ puikiai suprato jau senovės mąstytojai. Antai romėnų politikas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kad „mums brangūs tėvai, brangūs vaikai, artimi giminaičiai, bet visi meilės vaizdiniai jungiasi viename žodyje „Tėvynė“.

Kuris doras žmogus suabejos numirti už ją, jeigu tuo gali atnešti jai naudos“. Graikai ir romiečiai garbino mirtį už tėvynę, kaip didžiausią ir kilniausią žmogaus auką, o senovės Graikijos dramaturgas Euripidas savosios Tėvynės netekimą laikė didžiausia nelaime.

Ispanas Džordžas Santajana, filosofas, poetas buvo įsitikinęs, kad „kojomis žmogus turi įaugti į savo Tėvynės žemę, bet jo akys tegul žvalgosi po visą pasaulį“. Jam antrina, tik kitais žodžiais, ir didysis vokiečių literatūros klasikas, politikas ir mokslininkas Johanas Volfgangas Gėtė: „Svetur Tėvynės nesurasi“.

Prieraišumą gimtajai šaliai akcentavo amerikiečių rašytojas Markas Tvenas (Samuelis Langhornas Klemensas), sakydamas, kad „patriotizmas yra savo Tėvynės palaikymas visą laiką, ir vyriausybės, kai ji to nusipelno“.

Čia tinka paminėti ir italų filosofo, politinio veikėjo Džuzepės Mandžinio mintį apie laisvą, natūralų susitapatinimą su savo gimtine: „Tėvynė – žmogaus, o ne vergo namai“. Tik tokį santykį su Tėvyne turintis žmogus gali būti ištikimas jai ir nuveikti jos labui ne tik prasmingus kasdieninius darbus, bet ir žygdarbius. Ne atsitiktinai Žanas Žakas Ruso – prancūzų filosofas, rašytojas ir švietėjas yra pasakęs, kad „didžiausi dorybingumo žygdarbiai atlikti iš meilės Tėvynei“.

Oficialiuose šaltiniuose galime aptikti įvairių žodžio „Tėvynė“ sąvokų, pavyzdžiui, tokia: „Tėvynė, tautos gyvenamoji teritorija arba valstybė, kurioje žmogus gimė, gyvena arba kurios pilietis jis yra. Tėvynė kartais dar vadinama gimtine“.

Vis tik, mūsų tauta, kliaudamasi savo ilgamete patirtimi, šiame žodyje įžvelgia kur kas gilesnę prasmę, nei valstybė ar šalis. Ir tai geriausiai atspindi lietuvių liaudies patarlės ir posakiai. Štai, kad ir ši patarlė, sakyčiau, tikra tokių patarlių karalienė: „Ne ten Tėvynė, kur gera, bet ten gera, kur Tėvynė“. Gausybė kitų posakių taikliai papildo minėtąją. Keletas jų: Žmogus be Tėvynės – lakštingala be giesmės; Tėvynės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis; Nors kitur auksas viliotų, geriau Tėvynėj laukuos darbuotis; Geriau Tėvynėje elgetauti, negu svetimoj šalyje ponauti…

Gražiai apie Tėvynės turėjimo prasmę yra pasakęs mūsų literatūros ąžuolas Justinas Marcinkevičius: „Neliks duonos su druska – liks Tėvynė“. Liaudis nevengia ir su šypsena pažvelgti į rimtus dalykus. Siūlo neparduoti Tėvynės už lašą degtinės arba ramina teigdama, kad ir dantys išbyrės – juk Tėvynę dar turės.

Asmens ryšio su savo tauta svarbą taikliai įžvelgė Vydūnas. Jis teigė, kad asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Jo nuomone, žmogaus sąmonė atsiskleidžia moksle, mene, moralėje tik per tautos dvasią. Panašiai mąstė ir Kovo 11-osios Akto signataras Česlovas Kudaba: „Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Pilies žmogus. Statęs ją, turintis ją, ginantis ją, savo pilį“.

Meilė Tėvynei yra dažna poezijos tema. Juozas Nekrošius taip rašė apie Tėvynę: „Dubysos ir Ventos, ir vėliavos šventos, ir ąžuolo lapas, ir protėvio kapas! Gimtinė – tai mes!“ Labai jausmingai savo ryšį su Tėvyne yra išsakęs Anzelmas Matutis: „Man rodos, vedasi Tėvynė mane už rankos takučiu. Karštai priglaudus prie krūtinės, Tėvynė šneka — aš girdžiu“. O kiek dainų sukurta apie Tėvynę!

Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina rašė, kad „Tėvynė ir tauta yra suaugusios iš vidaus ir todėl viena nuo kitos neatskiriamos. Tėvynė yra ten, kur yra tauta“.

Vis tik, Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, kuri buvo Seimo patvirtinta 2012 metais, įrašyta nuostata, kad mūsų visuomenės narių tarpusavio bendrystė paremta „Globalios Lietuvos“ idėja. Taip pat deklaruotas „Globalios Lietuvos“ atvirumas užsienio valstybių piliečiams. Taip plačiai išsibarstant ir dar plačiau atsilapojant būtų sunku įgyvendinti šio strateginio dokumento paskirtį – užtikrinti visuomenės gerovę ir valstybės saugumą.

Ši strategija, anot Vyriausybės atstovų, jau „išsisėmė“, todėl suformuota nauja Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, kuriai Seimas pritarė 2023 m. pabaigoje. Iš keturių valstybės ateities scenarijų Vyriausybė pasirinko tą, kuris vadinasi „Šiaurinė žvaigždė“.

Beje, tradicinės kultūros ir vertybių išsaugojimas buvo priskirta „Amžinojo įšalo“ scenarijui. Suprask – neturi jokios perspektyvos. Gal todėl ir valstybės klestėjimo vizija vadinama naujoji strategija brėžia tolesnį mūsų valstybės gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Nejaugi šį dokumentą rengė varganai suvokiantys savo pačių būties esmę?

O juk viskas taip paprasta. Tereikia prasmės paieškoti žodyje Tėvynė. Socialinė, kultūrinė, gamtinė tautos aplinka suformuoja supratimą, kad tautos interesai yra svarbesni už asmeninius. Ir toks supratimas, ištikimybė ir atsidavimas savo žemei teikia mūsų gyvenimui prasmę, teikia jėgas ir optimizmą augti.

Nesibodėkime žodžio „patriotas“. Patriotas sieja savo likimą su Tėvyne. Jis rūpinasi tėvynainiais, puoselėja jų gerovę. Patriotas siekia savo šalies politinio suverenumo, yra pasiryžęs paaukoti ir gyvybę dėl jos.

„Tėvynė – tai šventas žodis, kuris atplėšia mokslininką nuo knygos, atitraukia valstietį nuo arklo, valdininką nuo rašomojo stalo ir surenka visus prie vienos vėliavos, į kurią jie žiūri didvyrio drąsumu ir kankinio pasiaukojimu“, – taip savo gimtinę suprato vokiečių rašytojas, filosofas ir istorikas Frydrichas Šileris.

Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis) taip prisimena savo vaikystę: „Tėvelis nupiešė man Vytį, aš vėliavėlę nudažiau, ji popierinė ir mažytė, bet man už viską švies gražiau“. Kaip būtų nuostabu, jei su kiekviena nauja karta taip augtų ir stiprėtų darna tarp žmogaus ir Tėvynės.

Deja. Nors per 36 laisvės metus užaugo nauja karta, šiais metais Kovo 11-ąją šventusių buvo jau bemaž vienu milijonu mažiau, nei tais lemtingais 1990-aisiais. O juk galėjo švęsti vienu milijonu daugiau, nei buvo prieš tris dešimtmečius.

Baigti norėčiau tuo, kuo ir pradėjau. Gerbkime kiekvieno žmogaus Tėvynę, o savąją – mylėkime.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės.

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos narys