Vidas Rachlevičius. TS-LKD: normali dešinioji partija ar dar viena beformė politinė struktūra?

Partija atsidūrė kryžkelėje, verda beprecedentė diskusija dėl esminių vertybių +Nepatogios tiesos.

Viešojoje erdvėje matome tai, ko nebuvo praktiškai per visą atkurtos nepriklausomybės istoriją – ryškių TS-LKD veikėjų viešą ir aštrią diskusiją bei nesutarimus dėl partijos strateginės krypties ir vertybių. Tai visai natūralus procesas, kuris anksčiau ar vėliau turėjo prasidėti, nes šios partijos narių pažiūros, laikysena, iniciatyvos ir balsavimai dėl klausimų, kurie realiai atspindi partijos vertybes, labai dažnai yra diametraliai priešingi. Dabar įvairūs jos nariai tempia partiją iškart į tris skirtingas puses.

Ilgą laiką visuomenei buvo rodomas persaldintas Bolivudo stiliaus serialas „Demokratijos šventė“. Kaskart vis nauja serija, bet sukurta pagal tą patį scenarijų. Taip buvo vadinami TS-LKD vidiniai lyderių rinkimai, reitingavimai ar atrankos, kuriuose formaliai galėjo dalyvauti ne tik partijos nariai, bet ir užsiregistravę rėmėjai. Dešimtmetį ta „demokratijos šventė“ buvo rengiama Vytautui Landsbergiui (1993–2003 m.), po to – Andriui Kubiliui (2003–2015 m.). Galiausiai Gabrieliui Landsbergiui senelis padovanojo partiją su visu inventoriumi ir nariais (2015–2024 m.).

Nuo 2025 m. vasario partijos pirmininkas yra Laurynas Kasčiūnas. Partijos tinklalapyje iki šiol rašoma: „Tėvynės sąjunga savo veiklos pagrindam yra pasirinkusi konservatizmo ideologiją.“ Kaip sakoma, neklausyk, ką jie kalba, o stebėk, ką daro. Visi šios partijos realūs darbai ir sprendimai ankstesnėje kadencijoje, buvusi ir dabartinė laikysena rodo, kad tai yra kairįjį liberalizmą išpažįstant politinė jėga, turinti aiškų polinkį į totalitarizmą. Kaip aš mėgstu juokauti, su nedideliais, bet vis dar rusenančiais pasipriešinimo židiniais.

Partijai, kuri save vis dar vadina dešiniąja, kartais centro dešiniąja, bet yra akivaizdžiai nučiuožusi į kairįjį liberalizmą, vidaus diskusija dėl strateginės krypties neturėtų būti problema. Problema prasideda tada, kai tokios diskusijos nėra arba ją bandoma užgniaužti.

Kai partijos grupės ar tikrieji vadai pradeda bijoti ideologinių ginčų, kai vietoje vertybinės polemikos lieka tik susišaudymas žodžiais, partija ne tik praranda savo rinkėją, bet ir politinę tapatybę. O politikoje vakuumas niekada nelieka tuščias — jį visada kažkas užpildo.

Šiandien ne tik TS-LKD stovykloje, bet ir visoje Europoje matome tą pačią egzistencinę krizę: tradicinės centro dešinės partijos prarado konservatyvų stuburą. Jos norėjo plaukti pasroviui su progresyviuoju liberalizmu migracijos, šeimos ar lytinės tapatybės klausimais, mėgino tapti „madingomis“, progresyviomis, visiems priimtinomis, o po to nustebo, kad jų rinkėjai perbėgo pas kitus arba apskritai nustojo balsuoti.

Tai nėra atsitiktinumas, tai pamokantis dėsningumas. Štai Vokietijos CDU istorija po Angelos Merkel eros yra klasikinis tokios transformacijos pavyzdys. Dalis konservatyvių intelektualų ir pačių CDU narių jau seniai kalbėjo, kad partija praranda ideologinį centrą ir tampa administracine valdžios mašina be aiškios pasaulėžiūros.

Konrado Adenauerio fondo, kuris, beje yra susisijęs su CDU, analizėse pripažįstama, kad Vokietijos krikščioniškoji demokratija ilgą laiką balansavo tarp konservatizmo ir liberalizmo, tačiau A. Merkel laikotarpiu tas balansas akivaizdžiai pakrypo į technokratinį centrizmą. Todėl Friedricho Merzo sugrįžimas į CDU vadovybę buvo bandymas pradėti atvirą diskusiją apie tai, kuo partija apskritai nori būti.

Ar ji tebėra konservatyvi jėga, ginanti nacionalinės valstybės, šeimos, kultūrinio tęstinumo ir ekonominės atsakomybės principus, ar tik dar viena liberali struktūra, besiskirianti nuo kairės tik mokesčių tarifais?

Konservatyvūs komentatoriai Vokietijoje pripažino, kad CDU krizė kilo ne dėl komunikacijos klaidų, o dėl identiteto krizės.

Tas pats procesas vyko ir Jungtinėje Karalystėje. Britų konservatoriai po Davido Camerono ilgai mėgino būti moderniu liberaliu centru. Jie ignoravo imigracijos, kultūrinius ir nacionalinio identiteto klausimus, todėl rinkėjai masiškai nusisuko nuo partijos. Dabar jų vietą užėmė labai aiškiai savo dešiniąsias vertybes išpažįstanti „Reform UK“ ir atotrūkis nuolat didėja.

Britų konservatoriai desperatiškai mušasi į krūtinę, kad jie pasikeitė, dabar jie kitokie, jie yra seniausia partija Europoje, bet tai mažai ką įtikina, nes klausimas yra visai kitas: kodėl rinkėjai vėl turėtų patikėti jais?

Be to, būtina suprasti, kad „Brexit“ referendumas buvo ne tik balsavimas dėl Europos Sąjungos, tai buvo konservatyvaus elektorato maištas prieš elitą, kuris ilgus metus vengė rimtos vidaus diskusijos apie tautinį suverenitetą, migraciją ir britišką tapatybę.

Todėl dabar iš kai kurių TS-LKD narių sklindantys teiginiai, kad viešos diskusijos silpnina partiją, yra tik vidaus kovų išraiška ir jie skirti ne partijos ideologijai bei politikai išgryninti ir tiksliai suformuluoti, tai yra siekis išsaugoti patogų ir beformį status quo.

Pagal komandas pripratinti gyventi partiečiai nesupranta, kad demokratiškoje politikoje vieša diskusija dėl partijos krypties yra ne anomalija, o norma. Tik autoritarinėse struktūrose egzistuoja absoliuti „vieninga linija“, kurios negalima ginčyti.

Pavyzdžiui, britų konservatorių partijoje dešimtmečius diskutavo one nation conservatives šalininkai, kurie pasisako už „įsitvirtinusių institucijų ir tradicinių principų išsaugojimą politinės demokratijos sąlygomis, derinant tai su socialinėmis ir ekonominėmis programomis, skirtomis paprastų žmonių gerovei“, ir tautiškai konservatyvaus sparno atstovai.

Štai kažkada įtakingi Prancūzijos respublikonai nuolat blaškėsi, vengė principingos ideologinės diskusijos ir juos išstūmė ne tik Emmanuelio Macrono centristai, bet ir Marine Le Pen dešinė.

Konservatyvūs Europos think tank’ai jau ne kartą perspėjo dėl to, kas dabar vyksta TS-LKD viduje. Partijos krizė kilo iš ideologinės baimės, ji bijo būti dešiniąja.

Briuselyje veikiantis „New Direction“ fondas nuolat akcentuoja, kad dešiniosios partijos praranda rinkėjus tada, kai atsisako aiškiai komunikuoti konservatyvias vertybes ir ima kopijuoti progresyviąją darbotvarkę tikėdamosi nuosaikaus rinkėjo palankumo. Yra gerai žinoma tiesa, kad politikoje kopija visada pralaimi originalui. Jei dešinė mėgina tapti švelnesne kaire, rinkėjai galų gale renkasi arba tikrą kairę, arba radikalesnę dešinę alternatyvą.

Todėl šiandien pagrindinis klausimas nėra tas, ar TS-LKD reikalinga vidaus diskusija. Klausimas kitas — ar partija turi drąsos tokiai diskusijai?

Demokratijoje vieši nesutarimai nėra silpnumo ženklas. Silpnumo ženklas yra tada, kai partija nebeturi nei idėjų, nei valios ginčytis dėl savo ateities.

O dabar atidžiau pažvelkime į partijoje prasidėjusį žodžių mūšį ir pasiaiškinkime, ką jis reiškia ir kokių tikslų siekiama? Politikos analitikai dažnai akcentuoja skirtį tarp dviejų diskusijos lygių: strateginės diskusijos turi vykti partijos viduje, bet vertybiniai principai turi būti artikuliuojami viešai. Kodėl? Nes partija, kuri slepia savo vertybinius konfliktus, siunčia rinkėjams žinią, kad ji pati nepasitiki savo ideologija.

Tuo tarpu dabar „konservatorių“ stovykloje matome įvairius judesius, kurie aiškiai rodo, kad TS-LKD viduje tvyro visiškas vertybinis chaosas.

Pradėti reikėtų nuo Mato Maldeikio, kuris man primena Martiną Lutherį, kuris prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalė savo 95 tezes ir tai buvo Reformacijos pradžia.

M. Maldeikis pasielgė labai panašiai ir išdėstė savo siūlymus dėl partijos programos gairių, pabrėždamas, kad partija turi aiškiau apibrėžti savo europinės centro dešinės politinės jėgos tapatybę.

Ten visko daug, bet teiginiai abstraktūs, kaip ir daugelio partijų programos, kurių niekas neskaito ir kurios iš esmės nieko nereiškia. Partijos, kurios realiai nori pasiekti rinkėjų protus, jau senokai skelbia trumpus ir labai konkrečius 5–10 punktų manifestus.

Savo ruožtu Priežiūros komitetas pabrėžė, kad partijos strategiją formuoja tam skirti organai. Taigi, M. Maldeikis buvo pastatytas į vietą. LRT radijo laidoje M. Maldeikis kalbėjo: „Netikiu politine partija, kur man leidžia padiskutuoti sandėliuke, gal tualete…“

Tačiau svarbesnis klausimas – kaip tos M. Maldeikio gairės atitinka dabartinį TS-LKD politinį kursą?

Nežongliruosiu įmantriais politologiniais terminais ir neanalizuosiu visų tų tezių, bet mano apibendrinanti išvada tokia: M. Maldeikio tezės kertasi su Lauryno Kasčiūno bandomu brėžti kursu. M. Maldeikis, nuoseklus idėjinis kairysis liberalas, ragina partiją grįžti prie „nuosaikesnių europinės centro dešinės vertybių“.

Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia kairįjį liberalizmą su visomis jo neomarksistinėmis grožybėmis ir haliucinacijomis.

Kam to prireikė, juk partija dabar būtent tokia ir yra? Tai yra tiesioginis iššūkis partijos pirmininkui L. Kasčiūnui, kuris atstovauja labiau dešiniajam, krikščioniškosios demokratijos ir tautiniam partijos sparnui. M. Maldeikio tezės sukėlė tikrą dramą ir partiečių reakcijos kardinaliai išsiskyrė.

Ir štai artėjame prie esmės – kas su kuo, prieš ką ir kodėl. Būtų naivu manyti, kad M. Maldeikis savo iniciatyva veikia vienas. Atkreiptinas dėmesys, kad buvęs partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis iš esmės pritarė M. Maldeikio iškeltoms mintims.

M. Maldeikis anksčiau yra dirbęs G. Landsbergio patarėju ir jų vertybiniai požiūriai sutampa, tačiau visos šios partinės dramos esmė ta, kad prisidengiant vertybine diskusija, ruošiamas G. Landsbergio sugrįžimas į partijos vadovo postą ir visa tai yra nukreipta prieš L. Kasčiūną.

Iš Lietuvos politikos pasitraukęs G. Landsbergis, kuris, kaip teigė jo pataikūnai, formavo pasaulinės politikos dienotvarkę, tikėjosi įspūdingos tarptautinės karjeros, bet jam teko nusivilti. Dabar tarsi skamba Arvydo Vilčinsko daina „Grįžtu namo…“

TS-LKD garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis į šią situaciją ir vidinius partijos nesutarimus sureagavo itin kritiškai bei pareiškė esąs nusivylęs bendrapartiečių elgesiu.

Savo „Facebook“ paskyroje jis rašė: „Brangieji, iš esmės nenoriu dalyvauti jūsų intrigose, tad ir neklauskit mano nuomonės“. Tokią profesoriaus laikyseną galbūt lemia aplinkybė, kad padovanojęs anūkui partiją, jis tikėjosi pamatyti ryškią politikos žvaigždę, savo darbų tęsėją, iškilią politinės dinastijos asmenybę, bet G. Landsbergis, praktiškai besirūpinęs tik savo tarptautiniu įvaizdžiu, viską sumovė. Kaip pasakoja profesoriui artimi žmonės, jis vis dar pyksta ant anūko, kad tas gana atsainiai neklausė senelio patarimų.

Kita vertus, prof. V. Landsbergis nepalaikė ir L. Kasčiūno, kai šis pas profesorių ėjo užtarimo.

Padiskutavus su TS-LKD vidinę trintį atidžiai stebinčiais žmonėmis, galima nupiešti tokį vaizdą. „Konservatoriai“ vienu metu kariauja kelis karus, kurių galimi rezultatai prieštarauja vienas kitam. Kokios aplinkybės leistų G. Landsbergiui sugrįžti?

Jeigu L. Kasčiūno vedama partija per būsimuosius savivaldybių tarybų ir merų rinkimus pasirodytų gerai, Vilniaus „neokonservatoriai“ patirtų pralaimėjimą ir jų galimybė visiškai įsigalėti partijoje būtų palaidota. Būtent tuo turbūt galima paaiškinti reguliarias L. Kasčiūno keliones po regionus, kurių metų jis tikisi užsitikrinti partiečių paramą.

Gero pasirodymo atveju, L. Kasčiūnas galėtų perimti visą partijos kontrolę, kurios dabar neturi ir jam būtų atrištos rankos išvalyti ją arba patraukti savo pusėn G. Landsbergio lojalistus. Taigi, paradoksalu, bet G. Landsbergis tarsi yra suinteresuotas partijos nesėkme per būsimuosius savivaldybių tarybų ir merų rinkimus.

Visa ši drama, kurią užkūrė M. Maldeikis, be abejo, lems ilgalaikę partijos ateitį. Koks galimas ateities koalicijų scenarijus?

Čia yra keli „jeigu“. Jeigu Vytauto Sinicos vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas po kitų rinkimų patektų į Seimą su visaverte frakcija, tuomet tradiciniai L. Kasčiūno – jeigu jam pavyktų išlaikyti lyderystę – vadovaujami konservatoriai gautų gerą galimos koalicijos partnerę, kuri nekiršina ir neskaldo. Tačiau tam reikia, kad partija išlaikytų ideologiją, kurią rinkėjų akyse įkūnija L. Kasčiūnas, bet kuri visiškai nepriimtina G. Landsbergio „neokonservatorių“ grupei, kurios frontman‘u dabar tapo M. Maldeikis. Būtent tokios koalicijos labiausiai ir bijo M. Maldeikis bei tie, kurie už jo stovi. Jis kalba tiesiai šviesiai: „Mes matome A. Ažubalį, mes matome V. Sinicą, mes matome valstiečių frakciją – koaliciją, kuri ateityje gali vienaip ar kitaip materializuotis.“

Mano požiūriu, ši TS-LKD diskusija – labai laiku ir vietoje, nes partijai pagaliau atėjo laikas apsispręsti. Užteks veidmainiauti, maustyti visuomenę ir būtina parodyti savo tikrąjį veidą.

Dabar partija yra spalvingas kaukių balius. Kaip jau minėjau, partijos tinklalapyje iki šiol rašoma: „Tėvynės sąjunga savo veiklos pagrindam yra pasirinkusi konservatizmo ideologiją.“ Taigi, teoriškai, partija turėjo puoselėti lietuvybę, tradicinės kultūros vertybes, remtis krikščioniškąja šeimos samprata, skatinti laisvą iniciatyva ir t. t.

Kokia buvo 2020–2024 m. kadencija, kai Lietuvą valdė vadinamoji „centro-dešinės“ dauguma, dar vadinta „Trispalve koalicija“? Ją sudarė TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija? Viskas buvo daroma diametraliai priešingai, konservatizmo ten nebuvo nei kvapo. „Konservatoriai“ buvo visiškai kairioji partija, o jų politika – globalizmo, liberalizmo ir socializmo mišrūnas, turintis polinkį į autoritarizmą.

G. Landsbergis tuomet kalbėjo: „Kai mes bandėme priimti Partnerystės įstatymą Seime, aš pasakiau, kad man tai yra Kovo 11-osios dalykas“. Dabar M. Maldeikis tvirtina, kad referendumo iniciatyva dėl šeimos sampratos įtvirtinimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nukreipta prieš TS-LKD, tai yra politinis žaidimas, o pats referendumas esą yra visuomenės radikalėjimo požymis.

Be to, M. Maldeikis ideologiškai visiškai išsirengė lrytas.tv laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“. Jis atvirai kalbėjo, kad svarbiausiais – vertybiniais klausimais – jis balsuoja kaip Liberalų sąjūdis arba buvusi Laisvės partija. Ir tai yra normalu? Taigi, akivaizdu, kad bangas keliantis „konservatorius“ yra pasiklydęs tarp partijų.

Vienas iš kelių belikusių idėjinių konservatorių Audronius Ažubalis Seime moderavo apskritojo stalo diskusiją „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?“ Joje dalyvavo filosofas, politologas prof. dr. Alvydas Jokubaitis, konstitucinės teisės ekspertas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, advokatė prof. dr. Liudvika Meškauskaitė, tarptautinės teisės ekspertė dr. Violeta Vasiliauskienė.

Tardamas įžanginį žodį A. Ažubalis sakė: „Iš esmės diskutuojame apie valstybės išlikimą ir gyvybingumą. Šeima yra ne tik vertybinė, bet ir socialinė bei demografinė kategorija. Būtent šeimoje gimsta ir auga vaikai, būtent šeima užtikrina visuomenės tęstinumą. Todėl valstybės pareiga yra ne tik deklaruoti šeimos svarbą, bet ir ją, iškėlus virš kitų bendro gyvenimo formų, puoselėti ir saugoti.“

Baltijos tyrimų apklausos rezultatai rodo, kad 76 proc. gyventojų pritaria patariamajam referendumui dėl šeimos sampratos, tačiau ir šios kadencijos Seime tebevyrauja akivaizdi politikų nuostata neatstovauti didžiajai Lietuvos žmonių daugumai.

Kas jau kas, bet konservatoriai tarsi vienbalsiai turėtų pritarti referendumui, bet tik 5 iš 28 TS-LKD frakcijos narių (A. Ažubalis, Valdas Rakutis, Angelė Jakavonytė, Arvydas Pocius, Dainius Kreivys) pasirašė nutarimą dėl patariamojo referendumo. Tuo tarpu Agnė Bilotaitė „Facebook“ tinkle rašė: „Buvusio JAV prezidento Baracko Obamos inicijuota lyderystės programa renka naują grupę Europoje! (…) Kviečiu registruotis ir išmėginti jėgas – tikrai verta! Tai 6 mėnesių trukmės nuotolinių mokymų programa apie vertybėmis grįstą lyderystę, pokyčių valdymą, sprendimų priėmimą, pilietiškumo ugdymą.“ B. Obamos vertybėmis grįstą… Kokiomis?

Trumpai priminsiu, kad „Black Lives Matter“ ir „MeToo“ isterija, kritinė rasių teorija, genderizmas, DEI, woke ir kitos neomarksistinės haliucinacijos buvo įsuktos, įdiegtos ir didžiausio masto sulaukė būtent prezidentaujant B. Obamai.

Dar būtina paminėti ir Seime pateiktą ir po pateikimo pritarimo sulaukusį TS-LKD narės Daivos Ulbinaitės inicijuotą 5 įstatymų pakeitimų paketą, skirtą „kovai su dezinformacija ir informacinėms grėsmėms“. Oficialiai teigiama, kad pagrindinis tikslas – „kriminalizuoti dezinformaciją ir suteikti institucijoms įrankius greitai reaguoti į informacines atakas“, bet iš esmės tai yra atviras siekis įvesti sovietinio tipo cenzūrą ir jos pagalba kovoti prieš kitaminčius.

Būtina paminėti ir faktą, kad, kaip ir socialdemokratų, taip ir „konservatorių“ stovykloje egzistuoja aštri liberalaus Vilniaus burbulo ir konservatyvesnės provincijos problema, o TS-LKD ir LSDP jaunimo pažiūros yra praktiškai identiškos. Tai – visas neomarksistinių vertybių – LGBTQ+, genderizmo, DEI, woke ir visų kitų progresyviųjų svaičiojimų rinkinys.

Taigi, manyčiau, kad pats laikas TS-LKD baigti žaisti slėpynes, klaidinti visuomenę. Atėjo laikas nusiimti „konservatorišką“ nikabą ir parodyti savo tikrąjį veidą: jei esate konservatoriai, jais ir būkit, o jei esate leftistinė partija su polinkiu į diktatūrą, tai turėkit garbės ir sąžinės atvirai tai pripažinti. Puikiai žinome, kad „konservatoriai“ turi savo gelžbetoninį elektoratą, kuris balsuoja sektos principu – už iliuziją, už romantizuotą praeities dulkėmis apneštą ikoną, o kas už jos stovi ir kur visa tai veda, jam visiškai nesvarbu. Ar tai tęsis amžinai?

*Nieko nėra pavojingesnio, kai TS-LKD, kuri save vis dar vadina dešiniąja, realiai nudreifavo į kairįjį liberalizmą. Taip ji praranda ne tik stuburą, bet svarbiausia – ir politinę prasmę.

*Konservatyvūs analitikos centrai – nuo „Heritage Foundation“ iki „New Direction Europe“ – nuosekliai pabrėžia, kad politinės jėgos žlunga ne tada, kai susiduria su išoriniais oponentais, bet tada, kai viduje nustoja kalbėtis apie tai, kas jos yra ir kam egzistuoja.

*Kairysis politinis naratyvas teigia, kad „vienybė“ yra aukščiausia vertybė. Tačiau konservatyvus analitikas Douglas Murray nuolat primena, kad vienybė be principų yra tiesiog tuščias fasadas. Partiją silpnina ne nesutarimai, o nesutarimų slėpimas.

*Europinė patirtis rodo, kad partijos, kurios vengia diskusijų, ilgainiui tampa ideologiškai tuščios, praranda savo rinkėjus ir yra lengvai manipuliuojamos išorinių interesų.

*Partija, kuri save vadina dešiniąja, bet elgiasi kaip kairė, turi esminę problemą – ji bijo tiesos.

*TS-LKD kuri save vis dar vadina dešiniąja, bet realiai yra nučiuožusi į kairįjį liberalizmą, turi tik du pasirinkimus: arba drąsiai ir viešai išsigryninti savo kryptį, arba tapti dar viena beforme politine struktūra.

vektoriai.lt