Praėjusią savaitę rašiau apie tai, kaip socialistinė Vienos miesto valdžia atsisakė paminklo Vienos gynėjui nuo turkų osmanų karaliui Jonui Sobieskiui dėl to, kad protestuoja miesto turkų bendruomenė, kurios požiūriu, tai būtų „antiturkiškas“ veiksmas ir baisus „islamofobijos“ aktas. Ta proga pažvelkim kitapus Bosforo sąsiaurio, kas atsitiko krikščioniškam miestui, kurio nuo osmanų kadaise apginti nepavyko.
Konstantinopolis buvo Europa. Graikiškas, armėniškas, krikščioniškas, žydiškas. Prekybinis, filosofinis, senas ir išdidus kaip jo katedros. Jis buvo Vakarietiškos civilizacijos centras, kur graikai sudarė milžinišką ir įtakingą sluoksnį, armėnai buvo miesto amatininkų, spaustuvininkų ir architektų klasė, žydai sefardai – reali prekybos ir bendruomeninio gyvenimo jėga. Šių bendruomenių bažnyčios, sinagogos, mokyklos, spaustuvės ir prekybos namai sudarė ne tik miesto audinio dalį, bet ir jo stuburą.
Šiandien tas miestas vadinasi Stambulu. Ten senosios bendruomenės telikusios kaip istorinis pėdsakas, o ne kaip reali miesto dalis. Vakaruose nuolat kalama į galvas: venkite islamofobijos, neįžeiskite, būkite jautrūs, tyliai apeikite „netolerantiškus“ istorijos faktus, kad kas nors nepasijustų nejaukiai. O Bosforo pakrantėje stovi miestas, kuris šią problemą išsprendė radikaliai ir paprastai – ne seminarais apie toleranciją, ne universitetine intelektualia migla, o per demografiją ir valdžios veiksmais. Kadaise krikščioniškajame Konstantinopolyje šiandien nėra islamofobijos todėl, kad beveik nebėra paties Konstantinopolio. Yra tik islamiškas Stambulas.
XX amžiaus pradžioje graikų ortodoksų Konstantinopolyje buvo apie 300 tūkstančių, o šiandien jų likę maždaug 2–3 tūkstančiai. Armėnų 1913 metais mieste dar gyveno apie 164 tūkstančius, o dabar likę apie 50 tūkstančių. Žydų sefardų bendruomenė, po išvarymo iš Ispanijos šimtmečius buvusi organiška miesto dalis, nuo maždaug 100 tūkstančių susitraukė iki maždaug 14 tūkstančių. Kai viena bendruomenė per šimtmetį netenka 99 procentų savo narių, kita – dviejų trečdalių, trečia – devynių dešimtadalių, komentarai nebereikalingi.
Svarbiau, nei kiekvienos bendruomenės atskira tragedija yra pats valstybinis metodas, taikytas visoms trims. Tai buvo nuosekli programa, vykdoma etapais per dešimtmečius. Kiekvienas žingsnis ruošė dirvą kitam.
Armėnų atveju lūžis prasidėjo anksčiausiai ir brutaliai. 1915 m. Konstantinopolyje buvo suimti šimtai armėnų intelektualų, rašytojų, dvasininkų ir bendruomenės lyderių. Tai buvo simbolinė armėnų genocido pradžia – po to krikščioniškas miesto audinys ėmė byrėti.
Ekonominis smaugimas atėjo visiems kartu. 1942 m. įvestas turto mokestis nebuvo fiskalinė priemonė. Tai buvo diskriminacinė politika, neproporcingai talžiusi ne musulmonų verslus. Šis mokestis ne musulmoniškas įmones naikino visoje Turkijoje. Mokesčio dydis ne musulmonams buvo nustatomas dešimt kartų didesnis, negu musulmonų verslams. Mokėti nepajėgiantys buvo siunčiami į darbo stovyklas Rytų Anatolijoje. Turkų valdžia pareiškė: „jūs čia svetimi“ ir tai apiformino mokesčių formomis, turto konfiskavimu ir metodišku dusinimu. Buvo ne tik atimtas turtas, bet ir sugriautas pasitikėjimas: žmonės suprato, kad valstybė gali bet kuriuo metu paimti viską, ir joks įstatymas jų neapsaugos.
Po ekonominio smaugimo atėjo brutalus gatvės gaivalas. 1955 metų Stambulo pogromas nebuvo spontaniškos riaušės. Tai buvo organizuota akcija, paskatinta valstybės politikos. Per dvi naktis nuniokota daugiau kaip 5 tūkstančiai objektų – namai, verslai, dešimtys bažnyčių ir mokyklų, netgi du vienuolynai ir sinagoga. Minios nėjo gatvėmis atsitiktinai – jos turėjo sąrašus, žinojo adresus, buvo atvežtos organizuotai autobusais iš kitų miestų. Dauguma taikinių buvo graikų nuosavybė, nors smūgį gavo ir armėnai bei žydai. Tai buvo ne riaušės, o operacija.
Trečiasis etapas – administracinis teroras. 1964–1965 metų išvarymai galutinai palaužė Stambulo graikų bendruomenę. Vos per metus jų skaičius krito tris kartus.
Turint šiuos faktus prieš akis, verta pamąstyti, kodėl Europos Komisijos finansuojamuose tarpkultūrinio dialogo projektuose Osmanų imperija neretai pateikiama kaip pozityvus pavyzdys, iš kurio esą galėtų mokytis šiuolaikinė Europa. Tačiau tikroji problema ne Stambule, o kitoje Bosforo pusėje – Europoje, kuri vis dažniau gėdijasi savo pačios gynybos ir kovų istorijos. Ir tai ne pavieniai keistuolių proveržiai – pavyzdžius galima rikiuoti nuo Atlanto iki Dunojaus.
Kaip jau minėjau, šiemet socialdemokratinė Vienos miesto valdžia galutinai atsisakė statyti paminklą Jonui Sobieskiui, 1683 metais vadovavusiam koalicijos pajėgoms, sustabdžiusioms Osmanų armiją prie Vienos vartų. Priežastis: paminklas esą galėtų kurstyti „islamofobiškas“ nuotaikas. Miestas, kurį Sobieskis kadaise išgelbėjo, šiandien dreba nebe prieš turkų armijos vadą Kara Mustafą, o prieš Vienos „turkų gatvę“. Prancūzijoje viduramžių Puatjė mūšis, kai frankų vadas Karlas Martelis sustabdė musulmonų žygį gilyn į Vakarų Europą, mokyklų programose vis dažniau traktuojamas kaip „vienas iš daugelio karinių susidūrimų“, o ne kaip civilizacinis lūžis. Ispanijoje Rekonkista – šimtmečius trukusi kova už Iberijos pusiasalio krikščionišką tapatybę – akademiniame diskurse vis labiau virsta „sudėtingu tarpkultūriniu procesu“, kuriame žodis „pergalė“ tapo nebepatogus. Lenkija, kurios vyriausybė nuosekliai gina tautinę atmintį, nuolat sulaukia Briuselio kaltinimų „populizmu“ ir „nacionalizmu“ – tarsi tautos teisė prisiminti savo praeitį būtų ne pilietinė dorybė, o politinė liga.
Europa vis dažniau laiko savo gynybos istoriją nepatogia ir net gėdinga, o kitų ekspansijos istoriją – natūralia. Sobieskis – „problema“. Karlas Martelis – „epizodas“. Rekonkista – „sudėtinga“. Tuo tarpu Stambule senosios krikščionių ir žydų bendruomenės sumaltos į miltus ir nieko.
Pats Stambulas politkorektiškumo kompleksų neturi. Viešojoje erdvėje be jokio kuklumo puoselėjama Osmanų imperinė atmintis. Sultonas Mehmedas II, Konstantinopolio užkariautojas, pagerbtas monumentais ir karaliauja viešojoje atmintyje. Po Konstantinopolio užėmimo jis gavo titulą Fatih – Užkariautojas, ir šis vardas Turkijoje iki šiol laikomas garbės titulu: Stambulo rajonas vadinasi Fatih, 1988 m. pastatytas tiltas per Bosforą pavadintas Fatih Sultan Mehmet, pats monumentas sultonui stovi Fatih parke.
Pagal to meto karo paprotį Mehmedas leido kariuomenei tris dienas plėšti užimtą Konstantinopolio miestą – tai buvo standartinė osmanų praktika. Buvo plėšiamos krikščionių bažnyčios, vienuolynai, privatūs namai, žudomi ir imami į nelaisvę gyventojai. Dešimtys tūkstančių miestiečių buvo paversti vergais. Jau per pirmuosius dešimtmečius po užkariavimo Konstantinopolio krikščionių stačiatikių šventovės buvo masiškai perdaromos į mečetes. Šventųjų Apaštalų soboras – antroji pagal svarbą stačiatikių šventovė po Šv. Sofijos soboro, kurioje buvo laidojami Bizantijos imperatoriai, buvo nugriauta, o jos vietoje pastatyta Fatih mečetė. Šv. Sofijos soboras, tūkstantmetį buvusi didinga krikščionių šventovė, po miesto užėmimo taip pat paverstas mečete. Ir visas musulmoniškas pasaulis priėmė tai kaip pergalės ženklą.
Turkija kalba kaip valstybė, kuri laimėjo ir neketina to gėdytis.
Vienoje savo miesto gelbėtoją laiko netolerantišku, Paryžiuje savo gynėją mažina iki statistinio epizodo, Madride savo Rekonkistą paverčia moralinių abejonių lauku, o Ankaroje savi užkariautojai yra tautos didvyriai, ir niekas dėl to ten nesijaučia nepatogiai.
Kai tauta nustoja vadinti dalykus tikrais vardais, kai savo gynybos istoriją pradeda laikyti nepatogiu palikimu, kai savo gynėjus ima slėpti kaip gėdingą istorijos puslapį, ji jau yra pusiau mirusi. Ir tada kažkas kitas užima vietą prie stalo, ir nesiteirauja, ar tu sutinki. Civilizacija, kuri bijo statyti paminklus savo karžygiams, jau yra pusiau pralaimėjusi. Tik laiko klausimas, kada kas nors kitas ateis to paminklo vietoje pastatyti savąjį.
Sienas atveria karo nugalėtojų statytiniai.
pozicija.org/ceslovas-iskauskas-kaip-trinamas-k-skirpos-atminimas/
1972 metais Turkijoje gyveno 37 miljonai, dabar 85 milijonai; tai neskaitant milijonų kurie jau Europoje. Sirijoje vėl, 1972 gyvemo 6,6 milijono , dabar 25 miljonai, ir nežinia kiek Europoje. Ir t.t.
Tai, kad jie pas save dauginasi, nėra jokia agresija. Pagalvokit geriau, kas ir kodėl atveria sienas Europos ir kitų Vakarų šalių jiems ir kitiems svetimiems ir dar primoka už atvykimą ir pasilikimą Vakaruose.
O kas taip labai užmoka guminėse valtyse plaukiantiems per Viduržemio jūrą? Jei būtų reikalingi, atsigabentų kruiziniais laivais. Plaukia savo noru, smarkiai rizikuodami, bėgdami nuo pačių susikurto skurdo.
Po Antrojo pasaulinio karo Austriją okupavo sąjungininkų pajėgos, o Sovietų Sąjunga kontroliavo rytinį regioną, įskaitant Vieną, ir atrodė pasirengusi nuolatiniam komunistų pasilikimui. 1947–1955 m. austrų kapucinų kunigas, vardu tėvas Petrus Pavlicek, inicijavo „Rožinio kryžiaus žygį”,vėliau žinomą kaip „Rožinio kryžiaus žygis už taiką pasaulyje”, siekdamas taikiai maldos būdu pašalinti sovietų buvimą.
Įkvėptas Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų žinios, tėvas Pavlicek ragino austrus kasdien melstis rožinį už tautos laisvę. Iki 1955 m. maždaug 500 000–700 000 žmonių – maždaug 10 % gyventojų – dalyvavo kasdienėse maldose ir mėnesinėse viešose rožinio procesijose. Dangaus pagalbos austrai sulaukė,kai 1955 m. kovo mėn. sovietų vadovybė netikėtai pakvietė Austrijos lyderius į Maskvą derėtis, ir 1955 m. gegužės 13 d. –tą pačią gegužės dieną,kai 1917 m įvyko Fatimos apsireiškimas – sovietai sutiko pasitraukti.
Austrijos valstybės sutartis buvo pasirašyta 1955 m. gegužės 15 d., o paskutinis sovietų kareivis pasitraukė tų pačių metų spalį. Tai laikoma vieninteliu atveju Šaltojo karo metu, kai Sovietų Sąjunga pasitraukė iš okupuotos teritorijos neiššovus nė vieno šūvio.
Daugelis, šį stebuklą priskyrė maldos galiai ir Šv Marijos užtarimui, o ne politiniams manevrams.
nes daugiau tokių parlamentarų atrodo ten nėra .
Ar taip prieš kiekvienus rinkimus agituoji už vis naujus gelbėtojus, už naujus rinkimų vestuvininkus? Nemanai, kad tuos vis naujus patriotus, naujus gelbėtojus kuria didžiosios partijos? Jų agentėliai?
„Šventųjų Apaštalų soboras – antroji pagal svarbą stačiatikių šventovė po Šv. Sofijos soboro“
Nors ir stačiatikių, tai yra katedros. Jos buvo ne rusiškos, o graikiškos. Ir pats graikiškas pavadinimas yra kathedrikos naos („katedros šventovė“ pažodžiui). Kas vis dėlto verčia vartoti rusišką žodį?
Tai vis WWII pamokos. Geroji pusė, kad nustojo kariauti tarpusavyje V.Europos tautos . O blogoji – vėliavą perėmė marksistai ir ėmė vadovauti kovai už taiką visame pasaulyje. Jei kartais kyla karo grėsmė – geriau dėl taikos pasiduoti. Nusileisti dėl šventos ramybės turi ne tik silpnesnis, bet ir protingesnis. Pasaulis eina savu keliu, o štai Europa įtikėjo nauja taikos religija.
O kaip su Lietuva? Kodėl ji negeba Vyčiui Vilniuje paminklą pastatyti kartu su mūsų arka, Nežinomo kareivio kapo simboliu ir amžinąja ugnimi? Kas trukdo? Lenkija ar labiau mūsų neosovietikai su dviem aukštaisiais ir didesnėmis pajamomis, labai vakcinuoti ir edukuoti, laisva valia sau gyvenimą pasitrumpinę? Dezi LRT? CK sekretorių anūkėliai su žentais, marčiomis ir meilužėmis arba tiesiog laukia naujo išvadavimo? Naujos okupacijos.