Kariuomenės-visuomenės dialogas tai ne tik kareiviška košė žmonėms švenčių dieną ir ginkluotės parodymas bei paradai. Tai sunkus dialogas. Ir kaltinimai, kad kažkas yra vatnikas, o kažkas herojus – nepadės. Visa tai rodo diskusija apie karo poligoną.
Kaip prieš 7 metus pirmą kartą įsijungiau į tarptautinį projektą apie kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimą Donbase kartu su partneriais Ukrainoje negalvojau, kad Lietuva taip mažai pažengusi šioje srityje. Projekte siekta ne tik išanalizuoti Ukrainos patirtį Donbase, įvertinti Ukrainos turimą juridinę bazę šiuo klausimu, bet ir įvertinti NATO šalių patirtį. Po to buvo keli intensyvūs bendro darbo metai Donbase, analizuojant tiek CIMIC veiklą, tiek ir civilinių-karinių administracijų darbą miesteliuose netoli fronto linijos.
Vargu, ar reikia sakyti, kad man buvo pati įdomiausia Lietuvos patirtis. Bet Vilniuje, susitikęs su Krašto apsaugos pareigūnais, išgirdau pasakojimus, kad Lietuvoje viskas tuo klausimu yra gerai, kad rengiamos kariuomenės-visuomenės dienos, sakomos kalbos, atspausdinami straipsniai, rodoma ginkluotė žmonėms, visiems tai yra įdomu ir daugiau nieko čia ir nereikia.
Ir tada uždaviau eretišką, matyt, klausimą: o ar parengtos mūsų struktūros, jei reikės dialogo kariuomenės ir visuomenės tokiu klausimu, kur visuomenė turi nuomonę kitokią. Kaip kitokią? Pareigūnai prisimenu tada labai stipriai nustebo.
Diskusija Lazdijuose dėl karinio poligono Kapčiamiestyje parodė, kad nepasirengta dialogui su visuomene, kai ten kai kurie aktyvūs bendruomenės nariai turi kitą nuomonę. Lengviausia pavadinti tokius žmones vatnikais. Daug sunkiau vesti dialogą ir būti pasirengus ne iš aukšto, ne nuo pakylos kalbėti su žmonėmis, pateikti argumentus, kad žmonės patikėtų, pateikti ir patrauklius siūlymus bendruomenės nariams, kad jie sprendimams pritartų.
Donbase teko daugiausia dirbti tose gyvenvietėse, kurios dabar jau Rusijos okupuotos: Volnovacha, Marjinka, Toreckas. Teko susitikti ir su valdžios žmonėmis, ir su tarptautinių humanitarinių organizacijų atstovais ir su eiliniais piliečiais. Kalbėtis net ir tada, kai valdžia sakė, kad su jais niekaip nesusikalbėsi.
Bet Ukrainoje buvo ir yra speciali struktūra, kuri sutrumpintai vadinasi: CIMIC (civil-military cooperation / karių-civilių bendradarbiavimas). Šios struktūros patirtį irgi ne kartą teko analizuoti. Ukrainos karininkams, vykstantiems į Donbasą, teko keletą metų skaityti paskaitas Ukrainos Gynybos Universitete Kijeve apie tai, kas yra tas Donbasas, kas svarbu šio regiono gyventojams, kaip su jais kalbėtis. Teko ir daug bendrauti su CIMIC pareigūnais. Net paskutinis susitikimas Donbase miestelyje Mirnenskaja tarp Volnovachos ir Mariupolio likus keletui dienų iki karo, buvo su CIMIC.
CIMIC struktūrose su karine uniforma buvo ne tik vyrai, kaip dabar Lazdijuose ant pakylos. Kartais moterims lengviau išaiškinti klausimus, ypač nuimant vyrų bendruomenės agresiją, jeigu koks nors sprendimas nepatinka. Tas patirtis reikia analizuoti, o kas tinka, ir įdiegti.
Kai pasiūliau Lietuvoje Krašto apsaugos ministerijos pareigūnams pasidomėti Ukrainos CIMIC patirtimi, man buvo tada atsakyta: kam to reikia? Lietuvoje viskas yra ir gerai veikia. O aš tada supratau, kad Lietuvos patirtis, organizuojant karinį ir civilinį bendradarbiavimą yra tikrai ne ta, kuri galėtų būti parodyta, kaip gera NATO šalies patirtis ir įdomi partneriams.
Diskusija Lazdijuose apie Kapčiamiesčio karinį poligoną atskleidė vienu metu ir nesugebėjimą vykdyti karinį-civilinį dialogą, kai dalis aktyvių žmonių turi kitokią nuomonę ir didelę būtinybę ne dėl paukščiuko, o dėl bendrų valstybės interesų daugiau bendrauti įvairiais lygiais su visuomene, suvokiant, kad tai yra mūsų šalies piliečiai net, jei turi ir kitą nuomonę.
Svarbu suvokti ir dar vieną dalyką: vienas iš hibridinio karo elementų iš Rusijos pusės bus nutaikytas į tų strateginių regionų gyventojus ir čia irgi reikia dialogo, stengtis kartu išsiaiškinti hibridinio karo elementus, išaiškinti juos vietos žmonėms, o ne vadinti jų vatnikais. Taigi, laukia didelis darbas priešakyje ir labai svarbu nedaryti klaidų, o pasinaudoti patirtimi, kuri yra žinoma.
