Rasa Čepaitienė. Žiūrėti ar būti auklėjamam?

Sirgdama pažiūrėjau kelis serialus, jų tarpe ir „Pluribus“ – apie apokalipsę „atvirkščiai“. Nepaisant to, kad pasakojimas iš pradžių pasirodė originalus ir nenuvalkiotas, vis pagaudavau save, kad ne tik seku siužetą, bet ir vis grįžtu prie jausmo: aš viena pastebiu, kodėl čia taip buvo padaryta? Ne „kodėl taip susiklostė istorija“, o „kodėl kūrėjai nusprendė, kad taip reikia“?

Pagrindinė veikėja – lesbietė, ir man tai savaime nebūtų problema – visokių yra, visokių ir reik… Bet sutikite – praktiškai nebeliko filmo ar serialo, kuriame LGBT tema nebūtų prikišamai eksploatuojama, ir, žinoma, tik teigiamoje šviesoje. Taip žiūrovui siunčiamas signalas, kaip mąstyti ir kuo tikėti. Lyg kažkas nuolat stovėtų šalia ir per petį primintų: žiūrėk, mes esam teisingoje pusėje, ir tu būk.

Ir tada personažas ima byrėti. Juolab su juo neįmanoma tapatintis. Ne todėl, kad jis „kitoks“, o todėl, kad atrodo ne iki galo gyvas, plastmasinis. Jo pasirinkimai saugūs, konfliktai nuspėjami, charakteris ne tiek vystosi, kiek atlieka tam tikrą ideologinę funkciją. Pagaunu save galvojant ne ką jis jaučia, o ką politiškai reprezentuoja. Kai taip nutinka, empatinis ryšys nutrūksta. Lieka jausmas, kad scenaristai ne pasakoja istoriją, o manipuliatyviai ir gana grubiai bando įpiršti „teisingą“ laikyseną. Taip tokia kino produkcija tampa ne pramoga, o socialinės inžinerijos įrankiu.

Man atrodo, daug žiūrovų šiandien pyksta būtent dėl šito – ne dėl pačių homoseksualių žmonių vaizdavimo ekranuose, o dėl jų pertekliaus ir šios problematikos dirbtinumo. Dėl to, kad pamatai mechanizmą. Kad supranti: šitas personažas čia ne todėl, kad be jo istorija sugriūtų, o todėl, kad be jo kūrinys atrodytų „nepolitkorektiškas“. Ir kai tai kartojasi nuolat, iš serialo į serialą, pradedi jausti nuovargį. Net cinizmą.

O gal kūrėjų tikslas yra šiuo nuolatiniu bombardavimu tiesiog atbukinti žiūrovą, kad jis galiausiai tai priimtų kaip normą?

Prie to dar prisideda demografinis disonansas, kurio niekas garsiai nenori įvardyti. Kai ekrane beveik kiekviena draugų grupė, šeima ar darbo kolektyvas atrodo idealiai „subalansuotas“ pagal DEI (Diversity, Equity, Inclusion) dienotvarkę, ima atrodyti, kad žiūrim ne į tikrovę, o į pedagoginį modelį. Ne realaus pasaulio atspindį, o konstruojamą utopinę viziją. Lietuvoje tas ypač krenta į akis, nes kasdienybėje matai visai kitokias proporcijas. Ir tada atsiranda nemalonus jausmas, kad tau bandoma ne tiek parodyti realybę, kiek ją pataisyti – tarsi sakant, jog tai, ką matai aplink save, yra kažkaip morališkai nepakankama, neprogresyvu.

Bet pastaruoju metu jaučiasi, kad pokyčius lemia ne vien žiūrovų nuovargis. Į šitą procesą vis aiškiau įsikiša ir politika. Donaldo Trampo administracijos grįžimas į valdžią reiškia ne tik retorikos pasikeitimą, bet ir labai akivaizdų spaudimą institucijoms, fondams, universitetams, o kartu – ir didelėms korporacijoms – per kuriuos daugiausia ir sklido DEI dienotvarkė. Kultūrinės temos, kurios dar visai neseniai buvo saugus „gerumo kapitalas“, dabar tampa rizikingos. Studijos ir platformos ima skaičiuoti ne tik auditorijos nuotaikas, bet ir galimus politinius bei finansinius beatodairiško genderizmo brukimo padarinius. Tai atsispindi ir jų produkcijoje: mažiau deklaratyvumo, daugiau atsargumo, daugiau bandymo „neužkliūti“. Ne todėl, kad staiga pasikeitė jų vertybės, o todėl, kad pasikeitė pati galios pusiausvyra. Antai ir „Pluribus“ baigė kurti pirmąjį sezoną, tačiau nėra aišku, ar serialas bus tęsiamas.

Keisčiausia, kad šitas politinis lūžis išryškina tai, kas ir taip jau buvo pažeidžiama. Kai masinė „mažumų“ reprezentacija buvo grindžiama ne vidiniu poreikiu pasakoti autentiškas istorijas, o ideologinės nuostatos perauklėti auditoriją inercija, jai, pasikeitus politiniam vėjui, nelabai yra už ko laikytis. Tad tokie personažai dingsta pirmieji, nes jie ir buvo sukurti ne kaip gyvi žmonės, o kaip laikmečio brendai ir ideologiniai pareiškimai.

Ir čia, mano galva, slypi didžiausia ironija. Tikri žmonės yra sudėtingi, kartais blogi, kartais nemalonūs, prieštaringi, darantys klaidas ir kvailystes. Bet kai ekrane matai personažus, kurie čia egzistuoja vien tam, kad atitiktų finansavimo reikalavimus, būtų „teisingi“, o ne įtikinami, nebelieka apie ką susimąstyti. Bet kokia kritika tada tampa „neteisinga“, bet koks nepatogus klausimas – įtartinas. Ir vietoj empatijos ir noro suprasti atsiranda abipusis užsidarymas.

„Pluribus“ pasakoja apie pasaulį, kuriame problema tampa ne kančia, o dirbtinai palaikoma laimė. Ir man atrodo, – tai labai taikli dabartinės popkultūros metafora. Noras atrodyti geriems, pažangiems, sąmoningiems ilgą laiką veikė kaip privalomas fonas, bet dabar jis ima išsivadėti– ir dėl žiūrovų nuovargio, ir dėl pasikeitusio politinio klimato. Ir tada klausimas lieka labai paprastas, beveik buitiškas: ar aš čia žiūriu įdomią istoriją, ar man tyliai aiškina, kaip turėčiau galvoti?

Kai pradedu jausti, kad kūrėjai negerbia nei žiūrovo, nei tų pačių „mažumų“, nes personažus ne sugyvina, ne atspindi jų realias problemas ir įtampas, bet paverčia politikos instrumentu, norisi ne ginčytis, o tiesiog išjungti.