Užvakar rašydamas tekstą apie kairiųjų Vakarų intelektualų meilę Irano islamistams, neišvengiamai turėjau paminėti ir garsųjį prancūzų marksistą J. P. Sartrą. Skaitytojai man priminė, jog Sartras yra palikęs pėdsaką ir Lietuvoje, beje, tokiu keistu, sakyčiau, net paradoksaliu būdu. Turiu galvoje jam pastatytą paminklą Neringoje. Taigi, plačiau apie tai.
Paminklas Sartrui Kuršių nerijoje yra vienas iš labiausiai kvailų ir vertybiškai gėdingų Lietuvos viešosios atminties gestų per visus trisdešimt nepriklausomybės metų, nes tai pagarbos ženklas prancūzų marksistui, Sovietų Sąjungos šlovintojui ir žmogui, kuris laisvės sąvoką nuskandino iki moralinio dugno. Nors gal tokį lietuvių elgesį kažkiek ir paaiškina klasikinis posovietinis kompleksas: „kažkur girdėjom, kad Paryžiuje jis kažkada buvo įžymybė, ir jis Lietuvoje lankėsi, tai mes irgi norim atrodyti europietiški, todėl pastatysim jam paminklą“. „Europietiškumas“ daugeliui lietuviškos kultūrinės terpės atstovų, deja, yra ne kas kita, kaip vulgarusis Paryžiaus kavinių marksizmas. Skulptūra, skambiai pavadinta „Prieš vėją“ vaizduoja Sartrą, kovojantį su vėju ir smėliu Nidos kopose. Pats Sartras tada sakė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje“. Ir čia jis nemelavo – iš tikro stovėjo pačiame Vakariniame sovietų imperijos taške – sovietų prieangyje. O sovietinę sistemą jis ir šlovino, kaip rojų. Čia jau, kaip sakoma, skonio dalykas. JAV prezidentas R. Reiganas sovietiją vadino „blogio imperija“, o štai Sartras – „rojumi“. Kiekvienam – savas požiūris.
2018 m. atidengtas paminklas Sartrui – tai ne sovietmečio palikimas, tai jau laisvos, nepriklausomos Lietuvos sprendimas, priimtas daugiau, nei po ketvirčio amžiaus nuo okupacijos pabaigos. Taigi, mes, tauta, išgyvenusi sovietinę okupaciją, tremtis, cenzūrą ir KGB, patys savo noru pagerbėme tą, kuris Vakaruose šlovino totalitarinius režimus, žudžiusius žmones, naikinusius tautas ir tikras laisves. O juk 2018 metais jau buvome ir daug normalaus gyvenimo pamatę, ir turėjome visas galimybes rinktis kitaip. Galima kalbėti, kad „tai tik menas“, „tik kultūra“. Bet paminklai niekada nebūna neutralūs. Jie visada signalizuoja, ką laikome vertu pagarbos ir atminimo. Šiuo atveju Lietuva rodo savo dvasinę dezorientaciją: marksistinį ideologą pristato kaip laisvės simbolį.
Paminklas stovi UNESCO saugomoje teritorijoje ant Parnidžio kopos, šalia vietos, kur Sartras 1965 m. trumpai pasivaikščiojo su savo meiluže Simone de Beauvoir. Beje, jie niekada taip ir nesusituokė. Tarp jų to ir negalėjo būti, nes jie sąmoningai atmetė buržuazinės santuokos institutą kaip vergystę, santuoką vadino „kapitalistiniais nuosavybės santykiais“. Judviejų santykiai buvo vadinami „esminiu meilės ryšiu“ (amour essentiel), o visi kiti seksualiniai ryšiai – „atsitiktiniais“ (amours contingentes). Jie dalijosi visomis intymiomis smulkmenomis apie nuotykius su kitais sekso partneriais ir tai laikė savo egzistencialistinės laisvės įrodymu. To vizito Lietuvoje metu Sartras buvo kartu su dviem savo meilužėmis – jau minėta de Beauvoir ir ruse vertėja, KGB informatore Lenina Zonina (tokį vardą jai davė tėvas – idėjinis bolševikas). Beje, abi moterys puikiai žinojo apie viena kitos intymius santykius su Sartru.
Būdama dėstytoja, de Beauvoir suviliodavo savo mokines – jaunas, kartais dar nepilnametes merginas ir su jomis bei Sartru sudarydavo tokią savotišką „šeimą“, kur visi užsiiminėjo seksu su visais. Štai, pavyzdžiui, 1940-ųjų sausio pradžioje de Beauvoir laiške Sartrui aprašė savo seksualinį nuotykį su mergina: „Vakar vienuoliktą grįžome pas Bienenfeld. Apsikabinimai. Jei jau pasakoti viską, be rausvai rusvo jos kūno kvapo, dar buvo aitrus išmatų tvaikas, dėl kurio visa tai tapo gana nemalonu.“ (Beauvoir, 1992 ). De Beauvoir laikui bėgant tapo Vakarų Europos feminizmo vėliava, savo knygose rašė, jog „moterimi ne gimstama, o tampama“. Palaipsniui tai išsivystė į šiandien jau paplitusią teoriją, kad biologinė lytis nieko nereiškia, ir lytinė žmogaus tapatybė tėra tik dirbtinis „socialinis konstruktas“, kuris gali būti keičiamas pagal asmens nuotaikas ir norus. Paradoksalu, kad tiek daug kalbėdama apie moterų teises, de Beauvoir visą gyvenimą liko priklausoma nuo Sartro, dešimtmečiais faktiškai buvo jaunų mergaičių tiekėja jo seksualinėms pramogoms.
Beje, tai, kad paminklas buvo pastatytas tik Sartrui, paliekant be dėmesio kartu su juo ten buvusią Simone de Beauvoir sukėlė lietuviškų feminisčių pyktį. „Man kyla klausimas – kodėl Nidai svarbus Sartras, o tuo tarpu Simone savo viešnage jiems nieko nereiškia?“, – feisbuke svarstė B. Tiškevič – tai, kad ir šiandien įmanoma pastatyti skulptūrą, ignoruojant Simone de Beauvoir, transliuoja tokią žinutę: jei galima iškirpti de Beauvoir, šiuolaikinio feminizmo įkvėpėją, ko tikėtis paprastoms moterims?“
Sartras nebuvo nekaltas bohemos turistas, ir Lietuvoje sovietmečiu lankėsi ne šiaip sau Nidos kopomis pasigrožėti. Tai buvo tipiškas Vakarų „progresyvių“ intelektualų turistinis vizitas į „socializmo rojų“, kokius sovietų valdžia mielai organizuodavo kaip propagandą, o Sartras ir de Beauvoir jau buvo žinomi kaip aršūs sovietų simpatikai. Sartras buvo atsivežtas parodyti sovietiniams žmonėms, kad socializmą vertina ir Vakarų intelektualai. Sartras davė interviu tuometinei sovietinei Lietuvos spaudai. Jis kalbėjo apie tai, kaip jaunimas Vakaruose kenčia nuo buržuazinės visuomenės tuštumos, vartotojiškumo, beprasmiškumo ir dvasinės krizės. Sartras lygino tai su sovietiniu gyvenimu, kur, jo žodžiais, jaunimas turi „tikslą“ ir „ateitį“, nes gyvena socializmo sistemoje. Sartras buvo marksizmo apologetas, kuris negailestingai smerkė Vakarų „buržuazinę“ laisvę, bet nematė problemos sovietiniuose gulaguose, Mao kultūrinėje revoliucijoje ar Kubos kalėjimuose. 1960 m. jis entuziastingai palaikė Kubos revoliuciją: susitiko su Fideliu Castro ir Che Guevara, rašė panegirikas apie „naująjį rojų“, gyrė Castro kaip „tikrą revoliucionierių“. Kai jam rodė realybę už geležinės uždangos, Sartras rinkosi ne tiesą, o ideologiją. Tai ne atsitiktinumas – tai jo politinės laikysenos stuburas.
Tačiau provincialiems lietuviams, tas prieš 50 metų įvykęs prancūzo sovietijos propagandisto vizitas pasirodė pakankamu moraliniu pagrindu pastatyti monumentą žmogui, kuris laisvę suprato maždaug taip, kaip sovietiniai tankistai suprato Prahos pavasarį. Jei tai bandymas pasirodyti kultūriškai rafinuotiems, tai čia tarsi kaimo muzikantas, kuris su armonika groja „Marselietę“, įsivaizduodamas, kad tai arija iš Bizet operos „Carmen“.
Ir Lietuvoje lieka įamžinta romantiška, bet be galo kvaila legenda apie „laisvą mąstytoją“, tarsi laisvė sutilptų tik į žodžių žaismą Paryžiaus kavinėse be jokios atsakomybės už marksistinių idėjų pasekmes realiame pasaulyje. Toks aklumas ypač ciniškas šalyje, kuri dar gyvai prisimena, ką reiškia gyventi sistemoje, kur marksizmas buvo ne intelektualų pramoga, o kasdienė prievartos ir melo praktika. Paminklas Sartrui Nidoje – lakmuso popierėlis, atskleidžiantis lietuviško kultūrinio snobizmo ir istorinės trumparegystės mišinį. Noras atrodyti „europietiškai“ čia nustelbia elementarią vertybinę orientaciją. Europa suprantama ne kaip civilizacija, išaugusi iš krikščioniškos moralės, tautų savivaldos ir atsakomybės, o kaip madingų leftistinių mitų scena.
Užtat dvi atminimo lentas tautos didvyriams sudaužė. K. Škirpos atminimo lentos statytojus Vilniaus miesto mero pasiųsti „istrebitieliai“ net atdubasino.
Tokių rašytojų-publicistų kaip J. P. Sartre, šlovinančių marksizmą, į Sovietų sąjungą atvykdavo būriais, komunistų partijai pamaloninti juos elitinėmis kekšėmis problemų nekildavo. Tai daug lengviau ir paprasčiau nei laikyti savaitę laiko aptvare pagautą briedį „drauhui“ E. Honekeriui, kuris panoro atvykti į Kuršių neriją pamedžioti. Neringos moterys turi kuo didžiuotis.
Klysti. Atvykdavo būriais tenykščių kompartijų vadovai, bet ne kairieji intelektualai. Intelektualais SSSR komunistų partija nepasitikėjo, nes jie buvo sunkiai valdomi.
Ar pačioje Prancūzijoje yra paminklas Sartrui? Jei ne, galėtume išmainyti į kokį paminklą prancūzų katalikui, marksistų priešui.
Tai ,kad didžioji Lietuvos ir vakarų pasaulio jaunimo gyvena,kaip Sartras,susidėję be santuokų ,su meilužėmis,sugulovėmis,sugyventiniais,moderniau lovos partneriais.
Lietuvoje nebuvo desovietizacijos, todėl šiandien Bolševikų partijos aktyvistams ir jų anūkams priklauso viskas – Lietuvos turtas ir ūkis, kurio, įtariu, didžiąją dalį už geras babkes (Katrikes) pardavė karo nugalėtojams. Kapsukė nebuvo desovietizuota, todėl jos auklėtinius irgi tas pats liečia – turėjimas nederamų ryšių su priešu, su okupaciniu režimu ir t.t. Katrikė arba Baba yra Katrė Antroji – Rusijos imperijos imperatorė. Na, o patys leftistai su Marksu, Trockiu, Kamenevu, Zinovjevu, Leninu ir Stalinu yra stambiųjų kapitalistų, stambiųjų pasaulio bankininkų ir finansininkų produktas, be kurių Europa nebūtų buvusi okupuota – supartalinta, kuri šiandien apmoka Rusijos invazijos į Ukrainą sąskaitas – nuostolius. Ukrainos karo pagalba alinama Europa. Visi žinote, kas tokie pasirašė Budapešto memurandumą ir leido pradėti karą prieš Ukrainą, prieš tai ją nuginkluodami ir jos turtą atiduodami į raudonųjų oligarchų rankas. Visuotinai žinoma, kad prezidentas F.Miteranas aiškiai pasakė, kad tai apgaulė ir nieko daugiau tas memurandumas. Dabar siūlo dar vieną – ne ką geresnį. Nedesovietizuoti kapsukiečiai ir kiti melosklaidininkai, dezistai, gali manyti ką tik nori – tai esmės nekeičia.
Gyvendamas prie kapitalizmo Sartras smerkė santvarkos piktžaizdes, tyčia girdamas pikčiausius sistemos priešus. Lygiai pas mus irgi buvo atžagareivių disidentų, papuldavusių dėl to ne tik į valdžios nemalonę, bet ir į lagerius, su kuo Sartrui susidurti rimčiau neteko. Gal yra tekę savaitę kitą pasėdėti cypėje, tiksliai nežinau. Bet vis tik buvo ne koks prisitaikėlis , kaip mūsų komunistai, o kovotojas. Ir be to intelektualas – ir vėl palyginimas ne mūsų komunistų naudai