Briuselyje, Europos Parlamento Spinellio pastate, frakcija „Kairieji“ surengė konferenciją „Mobilizacija ir pasipriešinimas Trumpui“. Iš pirmo žvilgsnio – dar viena antitrumpistinė konferencija. Tokių šiandien Europoje netrūksta. Tačiau šis renginys buvo įdomus ne dėl Trumpo. Jis buvo įdomus todėl, kad per Trumpą kairieji parodė, ką iš tikrųjų jie laiko savo priešu. Ne vieną konkretų politiką. Ne vieną konkrečią politinę partiją. Ne vieną konkrečią administraciją Vašingtone. Jų tikrasis taikinys yra kapitalizmas.
Simbolika kalba pati už save. Renginys vyko pastate, pavadintame Altiero Spinellio vardu – buvusio žymaus Italijos komunistų partijos veikėjo, vėliau tapusio Europos federalizmo simboliu. Komunisto vardu pavadintame pastate susirinko šiuolaikiniai jo paveldėtojai aiškinti, neva, kaip priešintis Trumpui, bet jų pačių žodžiai parodė, kad kalbama faktiškai ne apie Trumpą. Programoje skambėjo įprasti šiuolaikinės kairės burtažodžiai: „autoritarinis populizmas“, „demokratinės erdvės gynimas“, „darbininkų teisės“, „pasipriešinimas iš apačios“.
Estrella Galán – Ispanijos kairioji politikė ir Europos Parlamento kairiųjų frakcijos narė kalbėjo apie „pasaulinį puolimą prieš demokratiją“ ir Trumpą pavadino „tarptautiniu neapykantos projektu“. Kostas Arvanitis – Graikijos kairiųjų atstovas Europos Parlamente aiškino apie „kraštutinės dešinės“ sąjungas su technologijomis bei kapitalu ir kaip tai pavojinga demokratijai. Tai jau buvo aiškus ženklas: kapitalas čia minimas ne kaip ūkio variklis, kuris kuria darbo vietas, moka atlyginimus ir išlaiko valstybių biudžetus, o kaip tamsi politinė jėga, kurią reikia tramdyti. Tačiau svarbiausią tezę išsakė Pasquale Tridico – italų ekonomistas, buvęs Italijos socialinės apsaugos instituto INPS vadovas, dabar Europos Parlamento narys ir mokesčių politikos ekspertas.
Jis pareiškė, kad fašizmas Italijoje prasidėjo gindamas nacionalizmą ir kapitalistinę tvarką nuo darbininkų pasipriešinimo judėjimo. Musolinis, neva, buvo būdas „sutaisyti“ tuometinę pramoninio kapitalizmo tvarką, kas būtent ir kelia kairiųjų apmaudą, nes proletariato revoliucija, skirtingai, negu Rusijoje, tuomet Italijoje nepavyko. Lygiai taip pat šiandien Trumpas mėgina „sutaisyti“ sergantį dabartinį kapitalizmą, todėl yra prilygintinas Musoliniui.
Serganti visuomenė ir sutrikusi ekonomika – politinė rinka
Trumpas, pasirodo, nėra esmė. Jis tik patogus protestų objektas. Tikroji mintis yra kita: kai kapitalizmas stiprinamas, tai kairiųjų supratimu tampa fašizmu. Tai ir yra pagrindinė konferencijos žinia ir pagrindinis Vakarų kairiųjų naratyvas. Kairieji kovoja ne prieš Trumpą. Jie kovoja prieš kapitalizmą kaip sistemą. O kai kapitalizmas dar parodo gyvybę, kai jis dar sugeba kurti darbą, vidurinę klasę, privačią nuosavybę ir savarankišką žmogų, jis kairiųjų retorikoje akimirksniu sulyginamas su Musolinio režimu.
Ši logika sena kaip pati revoliucinė kairė. Silpnas kapitalizmas jai naudingas. Krizės kamuojamas kapitalizmas – dar naudingesnis. Kuo daugiau nedarbo, nesaugumo, kainų šuolių, priklausomybės nuo valstybės, tuo daugiau veiklos atsiranda visam kairiajam aparatui: fondams, programoms, komisijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, perskirstymo schemoms ir politiniams aktyvistams. Serganti visuomenė ir sutrikusi ekonomika yra jų politinė rinka. Bet jeigu pacientas pasveiksta, „gydytojai“ netenka darbo.
Silpną kapitalizmą kairieji jau seniai išmoko melžti. Pavojingas jiems yra stiprus kapitalizmas. Tas, kuris kuria darbo vietas, kelia pajamas, leidžia šeimai įsigyti namą, auginti vaikus, turėti santaupų ir nežiūrėti į valstybę kaip į vienintelį gelbėtoją. Stiprus kapitalizmas pagimdo žmogų, kuris nebenori revoliucijos. Jis nori tvarkos, saugių sienų, mažesnių mokesčių, pigesnės energijos ir teisės būti paliktas ramybėje. Toks žmogus kairiesiems yra pavojingas, nes jo nebereikia „išlaisvinti“. Jis jau laisvas.
Nori politiškai bei ideologiškai valdomo kapitalizmo
Štai kodėl kapitalizmo stiprėjimas jiems atrodo įtartinas. Jeigu rinka atsigauna – vadinasi, kažkokie „fašistai“ gelbėja kapitalą. Jeigu pramonė grįžta – vadinasi, bunda nacionalizmas. Jeigu darbininkas balsuoja už dešinę – vadinasi, jis apgautas ir jam reikia išaiškinti, kad jis yra engiamas. Jeigu vidurinė klasė nebenori būti auklėjama aktyvistų ir biurokratų – vadinasi, ji pasidavė „populizmui“. Tai rodo paprastą dalyką: kairė jau nebeturi monopolio kalbėti darbininko vardu.
Konferencijos sąjungininkai ir kalbėtojai iš JAV – Demokratiniai Amerikos socialistai tik sustiprina šį vaizdą. Jų pačių sudėtis rodo, kad tai nėra darbininkų judėjimas. Didžioji dalis narių dirba akademiniame, valstybiniame ar nevyriausybiniame sektoriuje, o tikrą fizinį darbininkišką darbą dirbančiųjų dalis labai maža. Kitaip tariant, „liaudies“ vardu kalba žmonės, kurie su ta liaudimi susitinka teorijoje, o ne gyvenime.
Tridico pasakė garsiai tai, kas dažnai paslepiama po „demokratijos gynimo“ ir „socialinio teisingumo“ užuolaida. Kairė nori kapitalizmo žlugimo arba bent tokio jo susilpninimo, kad jis būtų nuolat reguliuojamas, apmokestinamas ir politiškai bei ideologiškai valdomas. Ji nenori kapitalizmo sveikatos. Sveikas kapitalizmas kuria savarankišką žmogų. O savarankiškas žmogus yra blogiausia žinia kiekvienam aktyvistui ir biurokratui, kuris gyvena iš „engiamųjų“ globos.
Trumpas prišneka tiek, kad jį lengva paversti baubu, „fašizmo“ karikatūra. Bet tikrasis kairiųjų priešas yra ne jis. Tikrasis priešas vis dar tebėra kapitalistinė santvarka, kuri dar nepasidavė, dar kuria, dar moka atlyginimus, dar augina vidurinę klasę ir dar leidžia žmogui išgyventi be politinio prievaizdo biurokrato pavidale. Todėl kapitalizmo remontas kairiųjų kalboje tampa fašizmu. Nes jie tiesiog nuožmiai puola sistemą, kuri dar sugeba veikti be jų leidimo.
