Tautos forumo bendražygis Almantas Stankūnas dar kartą įspėja apie žaliosios revoliucijos pasekmes. Tikra tiesa: žaliosios energetikos plėtra – tiksinti bomba ne tik po Lietuvos, bet ir po visos Europos Sąjungos visuomenės pamatais. Kas sumanė išsprogdinti šią visuomenę ir kieno valia buvo padėta ši bomba – paaiškės negreitai. Jeigu apskritai paaiškės.
Jeigu kada nors prasivers Rusijos užsienio žvalgybos slapčiausi archyvai, bus įdomu patikrinti, ar p. Angela Merkel tiesiog fatališkai suklydo nusprendusi sunaikinti saugų ir – tai ypač svarbu – ekonomišką žalios energijos šaltinį. Per daugelį dešimtmečių puikiai išplėtotą Vokietijos branduolinių jėgainių tinklą, kuris dėl visiems žinomų įvykių Artimuosiuose Rytuose šiandien būtų gelbėjimosi inkaras visos ES ekonomikai. Gal buvo padaryta tiesiog tragiška klaida. Bet faktas ir tai, kad ją padarė politikė, kurios tėtušis iš laisvos ir saugios Vakarų Vokietijos savanoriškai atsibeldė į Rytų Vokietijos komunistinį laisvės ir gerovės rojų, o jo dukrelė visada jautėsi Maskvoje kaip namuose. Ir tapo galingiausios ES didvalstybės vadove ne be energingos V. Putino paramos. Štai kodėl archyvai tokie svarbūs.
Bet tai – tik detalė. O žvelgiant plačiau ir iš ilgesnės istorinės perspektyvos lengva pastebėti, kad didžiausi socialiniai sukrėtimai ir žiauriausios politinės revoliucijos paprastai nebūna vieniši ir neįvyksta tuščioje dirvoje. Juos lydi ir kuria jiems dirvą technologinės ir gamybinės revoliucijos, kurios dažnai lieka politinių revoliucijų šešėlyje. Štai daugybės žmonių atmintyje ir vaizduotėje lengvai iškyla Prancūzijos revoliucija su jos išraiškinguoju simboliu – Giljotina, dosniai tręšusia Dorybės priešų krauju Laisvės, Lygybės ir Brolybės dirvą.
Kur kas mažiau vaizduotę užvaldo tuo pat metu kaimyninėje Anglijoje vykusi Pramonės revoliucija, kurios padariniai buvo gal net didesni ir šiurpesni. Juk ši revoliucija tyliai sukūrė pasaulio istorijoje neregėtą klasę – Proletariatą – ir labiau, negu Prancūzijos revoliucija, paleido klaidžioti ideologinę ir politinę pabaisą, kurią Marxas vaizdžiai pavadino komunizmo šmėkla. Ji atlapojo vartus nuo XIX a. vidurio pratrūkusiam klasinių konfliktų ir pasaulinių karų košmarui.
Žalioji energetinė revoliucija ruošia prielaidas šiam scenarijui pasikartoti. Dirbtinai forsuojama ekonomiškai nerentabilios žaliosios energetikos plėtra – tai ne vien augančios elektros kainos. Tai – Europos Sąjungos šalyse katastrofiškai tirpstančios viduriniosios klasės paskutinės šienapjūtės pradžia. Kelias saujelės plutokratų ir nuskurdėlių masių visuomenės link. Dar vienos revoliucijos išvakarės. Tokių revoliucijų laimėtojai aiškūs iš anksto. Žalioji ekonomika kasdien gamina naujuosius proletarus ir tiesia raudoną kilimą ateiti naujo tipo vergvaldžiams – ekologinei oligarchijai.
Nesuprantama kas ir kaip p. Radžvilui būtų gerai . Kas buvo iki Prancūzų revoliucijos, plius atominė energetika? O kaip Černobylis?
Nevykę mintys. Žalioji revoliucija nėra blogis, o pažanga. Blogiu ja pavercia nekompetentingi valdininkai.
Sklandus, protingas naujovių diegimas yra gerai, o ten, kur tvarką daro revoliucionieriai -gero nelauk.
Jonas informaciją greičiausiai gauna tik iš popierinių laikraščių ir tai greičiausiai metų senumo.
Ar patiko Jonui pažangi Kovidistų revoliucija?
Žalioji revoliucija tas pats tik kitu kampu.
Dar kitu kampu vyksta pažangi skaitmeninių pinigų revoliucija.
Praleidote, kad vienalytis sangulavimas taip pat yra pažanga.