V. M. Čigriejienė. Negali būti tautos be teritorijos, be kalbos, be papročių

Skelbiame buvusios Seimo narės tremtinės Vidos Marijos Čigriejienės kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Vyriausybės ir Seimo nariai, mieli politiniai kaliniai ir tremtiniai, visi čia susirinkusieji, savo pasisakymą norėčiau pradėti Jono Basanavičiaus žodžiais: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“. Šiandien šie žodžiai yra ypač prasmingi.

Net ir prabėgus 77 metams nuo tų baisių įvykių, patyrusi visas tremties kančias ir patyčias, iki šiolei negaliu atsakyti į, atrodo, patį sunkiausią mano gyvenimo klausimą: už ką man likimas skyrė tokį beprasmį pasmerkimą? Pasmerkimą, su kuriuo neįmanoma susitaikyti, neįmanoma užmiršti sutryptos vaikystės, kančių, bado ir šalčio, Tėvynės ilgesio. Juk tūkstančiai šeimų ir vaikų buvo ištremti, gyvenimai sugriauti tiesiog aklos tirono valios mostu.

O ir pati Tėvynė tuomet apimta skausmo ir gedulo, kraujavo, baimė ir nežinomybė kaustė visų likusių gyvenimus. Okupantai buvo puikiai įvaldę vieną tautos naikinimo įrankį – „sulaužyti stuburą“ sakė jų doktrina. Tai reiškė – ištremti šviesiausius visuomenės atstovus, nubausti už tai, kad jie buvo atgimusios Lietuvos viltinga ateitis, tuomet sparčiau bus galima vykdyti sovietizaciją.

Man ir mano šeimai ši diena buvo, yra ir bus ypatinga diena. Mano, kaip ir daugelio žmonių, ankstyvosios jaunystės prisiminimai yra susiję su begaliniu motinos pasiaukojimu ir meile. Tik neįsivaizduojamas motinų didvyriškumas padėjo vaikams pakelti jų gležnučiams pečiams nepakeliamą naštą, leido neprarasti vilties, tikėti, jog gyvenimas nėra vien juodas. Todėl be jokių abejonių – Sibiro motinos buvo sopulingosios Madonos, o mes, Sibiro vaikai – vaikai be vaikystės ir džiaugsmo. Kad tame šaltame ir svetimame krašte būtų bent kiek daugiau šilumos, be mūsų motinų, prisidėjo ir ypatingos profesijos žmonės – Mokytojai.

Tą birželio keturioliktosios naktį į Sibirą juos vežė 17 ešelonų, vien iš Alytaus apskrities vagonais išdardėjo apie 80 mokytojų.

Nepraradę žmogiškojo orumo, skausmingai išgyvendami dėl savo tautos ir vaikų, jaučiantys pareigą ir tremtyje, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis jie – Mokytojai – stengėsi išlaikyti lietuvybę, buvo moralinė atrama savo tautiečiams, orientyras renkantis vertybes.

Kas dabar suskaičiuos, kiek vaikų Sibire išmoko lietuviškos abėcėlės pradmenis, išgirdo savo tautos garbingos istorijos faktus?

Kas dabar pasakys, kiek nelaimingų vaikų, įkvėpti mokytojų, patikėjo savo jėgomis ir ryžosi siekti savo svajonės, savo tikslo, visų pirma, kabintis į patį gyvenimą?

Sibiro mokytojų pastangomis suvokėme, kokia svarbi žmogui yra tauta ir gimtoji kalba. Jų dėka sužinojome, kad negali būti tautos be teritorijos, be kalbos, be papročių.

Jų dėka nepraradome lietuvybės, ryšio su gimtine, kalbos įgūdžių. Jie buvo Lietuvos šviesuoliai, amžina pagarba jiems už tą pirmą lietuvišką raidę, už tą tik mūsų svajonėse priartintą tėvynę, kuri tuo metu mums buvo nepasiekiama.

Ir kaip daugelio mūsų tautiečių, jų dauguma taip pat užbaigė savo žemišką kelionę Sibiro platybėse, nėra jų kapų, paminklų, niekas neįprasmins jų titaniško darbo. Jie liko tik mūsų, tremtinių, atsiminimuose.

Kelis žodžius norėčiau tarti ir apie kai kurias mūsų, tremtinių akimis, dabarties gyvenimo problemas. Kaip gydytoja galėčiau retoriškai paklausti: „Kuo šiandien sergame?“

Savus papročius lengvai iškeitėme į svetimus, gimtoji kalba dingsta iš viešųjų užrašų, eini gatve ir jau nebesupranti kurioje pasaulio šaly esi, viešuosiuose tekstuose pavardės rašomos taip „originaliai“, kad nepoliglotai sunkiai gali suprasti, kaip jas skaityti. Įleistas svetimos kalbos virusas tarp lietuviškų žodžių jau pradeda savo naikintojo misiją. Ir tas virusas pamažu ir tyliai ardo mūsų gramatikos ir rašybos sistemą. Deja, turintys galių saugoti lietuvių kalbą, į savo prievolę tai daryti žvelgia labai atsainiai.

O juk mūsų lietuvių kalba – pats didžiausias, brangiausias iš protėvių paveldėtas kultūros lobis. Tai seniausia ir turtingiausia šimtmečiais puoselėta pasaulio kalba, garbingai išlaikiusi ne vienus istorinių sunkmečių egzaminus, beveik negrįžtamą tautos išnykimą XIX amžiuje. Išmokta lopšyje, ji lydi mus visą gyvenimą.

Mes visi Sibiro tremtiniai išmokome mums lemtą istorijos pamoką – nesvarbu, kur tu esi, nesvarbu, bet jeigu esi lietuvis – saugok savo kalbą, didžiuokis ja, gyvenk ir kurk savo Tėvynėje – Lietuvoje, nes ji tokia mums yra vienintelė.

Taigi branginkime istorinę atmintį. Ir kol nevėlu, kartokime neišmoktas istorijos pamokas, nes panašu, kad kai kurie politikai tų pamokų net ir nesimoko. Šiandien įsijautę į visagalio rolę jie puola keisti Konstituciją, neatsakingais pažadais siekia dalyti Lietuvos pilietybę tiems, kuriems ji reikalinga tik ekonominiais sumetimais…

Negano to, kai kurie politikai siūlo keisti ir lietuvišką abėcėlę, nes, pasirodo, ji jau kitiems trukdo, sako, mūsų partneriams. Trukdo tiems, kurie čia gimę nesugebėjo išmokti lietuvių kalbos, jiems stringa ir jų pavardžių rašymas.

Bandoma sukurti mitą, kad vardų ir pavardžių rašymas nevalstybine kalba pagerins santykius su strateginiu partneriu, lyg tie santykiai būtų blogi. Ar daug pasaulyje valstybių, kurių oficialiuose asmens dokumentuose vardai ir pavardės būtų rašomi nevalstybine kalba? O gal šie politikai tokiu būdu tik ir siekia savo politinės karjeros, tikėdamiesi palenkti į savo pusę rinkėjus, kurie nesugeba gerbti Lietuvos valstybės įstatymų ir kalbos? Ar tai ne pasityčiojimas iš Valstybės, iš garbingos mūsų praeities, iš kalbą kūrusių tautos šviesuolių?

Taip ir norisi paklausti šių politikų, gerbiamieji, kas darosi Jūsų galvose?

Ar Jūs užmiršote mūsų protėvių pasipriešinimą kirilicai – nelietuviškai abėcėlei? Mūsų protėvius, kurie dėl šio pasipriešinimo 40 metų vargo be lietuviško rašto ir lietuviškos mokyklos. Ar jūs užmiršote knygnešių fenomeną, jų pasiaukojimą dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo.

Ar Jūs užmiršote tų didžiavyrių Vasario 16-osios akto signatarų ryžtą, drąsą, žmones, kurie dar baisesnėmis sąlygomis nepasidavė jokios svetimos valstybės spaudimui, atkūrė mūsų valstybingumą, lietuvišką žodį ir raštą.

Ar užmiršote mūsų tautos golgotą Sibire, tuos mokytojus, kurie ten ir pasiliko amžiams?

Dažnai atrodo, kad minime sukaktis, tremtis, sukilimus ir pergales, tačiau nebetikime tais idealais, kurie šias datas sukūrė. Nebetikime tautine valstybe, kuria šventai tikėjo signatarai, savanoriai, partizanai ir tremtiniai. Jų dėka mes išlaikėme nenutautėjimo egzaminą, jų dėka neužmiršome savo lietuvių kalbos. Šiandien visur švenčiamas mūsų Valstybės šimtmetis, bet nusisukama nuo tą šimtmečio stebuklą įgalinusių idealų, nuo idealo mažai tautai turėti savo Valstybę.

Baigiant noriu pasakyti, gerbiamieji politikai, branginkite savo lietuvių kalbą, netobulinkite jos pagal savo siaurą supratimą.

Linkiu vienybės ir susiklausymo dirbant Tėvynės vardan, neieškant užuovėjų svetimose valstybėse ir atminkime Vinco Kudirkos žodžius: „Kalba – tautos pamatas, kalba – tautos gyvybė, stipri kalba – stipri tauta, miršta kalba – miršta tauta.“