Rebecca Lissner ir John Kawika Warden
Per beveik ketverius metus nuo neišprovokuotos Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą karas ne kartą sujaukė lūkesčius. Konfliktas, kuris, daugelio analitikų nuomone, bus trumpas ir pražūtingas Kyjivui, pasirodė užsitęsęs ir brangus abiem pusėms.
Ukrainos gebėjimas ginti savo teritoriją, diegti karines naujoves ir sutelkti JAV, Europos šalis ir kitas šalis gerokai viršijo daugelį prognozių. Rusija savo ruožtu prastai pasiekė karinių rezultatų, tačiau atkūrė savo pajėgas, laikui bėgant patobulino savo taktiką ir išlaikė savo ekonomiką tokio lygio, kuris nustebino net akyliausius stebėtojus. Tęsiantis didžiausiam sausumos karui Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o bet kokios būsimos taikos ar net paliaubų forma vis dar neaiški, neabejotinai laukia daugiau netikėtumų.
Jau dabar kariuomenės visame pasaulyje žvelgia į Ukrainos mūšio laukus, matydamos pažangiausiose technologijose ir taktikoje naujas karo ateities pamokas. Tačiau mažiau svarstomos strateginės karo pamokos, pirmosios po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai dvi didžiosios branduolinės valstybės atsidūrė priešingose karo veiksmų pusėse, nors ir netiesiogiai. Nors Jungtinės Valstijos nėra kovotojos, Vašingtonas ir Maskva yra giliai įsitraukusios į konflikto trajektorijos formavimą ir kartu į besikeičiantį eskalacijos, atgrasymo ir karo pobūdį XXI amžiuje.
Vašingtonas neturėtų laukti karo sprendimo, kad atliktų išsamų vertinimą. Tai jau gali atimti keturias svarbias pamokas. Pirma, priešininko branduolinio ginklo panaudojimo rizika yra reali ir negali būti atmesta.
Antra, net ir branduoliniame šešėlyje išlieka įmanomas užsitęsęs ir labai destruktyvus konvencinis karas. Trečia, eskalavimo ribos nėra nustatytos iš anksto; jie atsiranda per nuolatinius ginčus ir tylias derybas karo metu. Galiausiai, trintis su sąjungininkais ir partneriais, ypač dėl rizikos tolerancijos ir eskalacijos valdymo klausimų, yra neišvengiama. Šios pamokos rodo, kad ribotas karas su branduolinį ginklą turinčiu priešininku yra scenarijus, kuriam Jungtinės Valstijos turi intensyviau planuoti ir ruoštis.
Kad šias pamokas pritaikytų praktiškai, Vašingtonas turi atnaujinti savo politiką ir gynybos planavimą ribotam konfliktui, kad užtikrintų lankstumą, reikalingą karams ir laimėjimams XXI amžiuje. Ir ji negali to padaryti viena: ji turi glaudžiai koordinuoti veiksmus su būsimais koalicijos partneriais prieš prasidedant kitam konfliktui, net jei pripažįsta, kad visiškas susivienijimas neįmanomas. Tai padarys JAV saugumo garantijas patikimesnes, o jei atgrasymas susilpnės, jos eskalacijos valdymas bus daug efektyvesnis. Tačiau jei Vašingtonas nepasimokys iš savo patirties Ukrainoje, jis bus pavojingai prastai pasirengęs kariauti su didžiosiomis valstybėmis tuo metu, kai tokio konflikto tikimybė didėja.
NE TOKIE TUŠTI GRASINIMAI
Dešimtmečius po Šaltojo karo daugelis JAV politikos formuotojų ir gynybos planuotojų branduolinius ginklus laikė iš esmės nesusijusiais su aukšto intensyvumo konvenciniu karu. Po 1945 m. įsitvirtinusi nenaudojimo tradicija skatino įsitikinimą, kad branduolinio ginklo panaudojimas tapo politiškai ir morališkai neįsivaizduojamas – net ir autoritariniams lyderiams, susidūrusiems su kariniu pralaimėjimu. Karas Ukrainoje priminė, kad toks požiūris visada buvo pernelyg optimistiškas.
Nuo 2022 m. vasario mėn. plataus masto invazijos Rusija nuolat grasino branduoliniais ginklais, siekdama įbauginti Ukrainą, palaužti jos kovinę dvasią ir apriboti Vakarų paramą. Didžioji dalis Vladimiro Putino retorikos buvo demonstratyvi. Tačiau 2022 m. rudenį viešų Kremliaus signalų ir JAV žvalgybos vertinimų derinys paskatino Vašingtoną vertinti branduolinio ginklo panaudojimą kaip realią galimybę.
Vasarą Ukrainos kontrpuolimas pasiekė reikšmingų laimėjimų Charkivo srityje ir darė spaudimą Rusijos pozicijoms Chersone. Atrodė įmanomas staigus ir katastrofiškas Rusijos gynybos žlugimas, kuris galėjo atverti Ukrainai kelią Krymo link ir sukelti grandininę Rusijos karinių pajėgų griūtį, potencialiai grasinančią Putino režimo stabilumui.
Šiame kontekste Putinas paskelbė tiesioginį branduolinį grasinimą. 2022 m. rugsėjį jis pareiškė, kad Rusija „tikrai panaudos visas turimas ginklų sistemas“, siekdama apginti savo teritorinį vientisumą, ir pridūrė, jog tai „ne blefas“. JAV žvalgyba patvirtino, kad šie signalai vertintini rimtai. 2024 m. CŽV direktorius Williamas Burnsas viešai pripažino, kad tuo metu buvo įžvelgtas „tikras branduolinio panaudojimo pavojus“, jei Rusijos fronto linijos būtų žlugusios. Nacionalinio saugumo patarėjas Jake’as Sullivanas branduolinės eskalacijos tikimybę apibūdino kaip „monetos metimą“.
Jungtinės Valstijos tuo metu viešai ir privačiai perspėjo Maskvą, kad branduolinio ginklo panaudojimas sukeltų rimtas pasekmes. Bideno administracija taip pat ragino Kiniją ir Indiją daryti spaudimą Rusijai susilaikyti.
Rusijos linijos galiausiai išsilaikė, o Putino pasiryžimas panaudoti branduolinį ginklą nebuvo patikrintas. Vis dėlto pats faktas, kad Maskva svarstė branduolinio ginklo panaudojimą prieš nebranduolinę valstybę, turi blaivinančią reikšmę: norma prieš branduolinio ginklo naudojimą yra trapi, o tokio žingsnio galimybė nėra neįsivaizduojama. Tiesioginio NATO ir Rusijos karo atveju branduolinė rizika būtų dar didesnė ir galėtų apimti tiek nestrateginius, tiek strateginius ginklus.
Rusija nėra vienintelis nerimo šaltinis. Šiaurės Korėja plėtoja įvairų branduolinį arsenalą, įskaitant taktinės paskirties ginklus, o Kim Jong Unas yra pareiškęs, kad konflikte Korėjos pusiasalyje nedvejotų jų panaudoti. Kinija oficialiai laikosi „ne pirmo panaudojimo“ politikos, kuri, tikėtina, kelia jos branduolinę slenkstį aukščiau nei Rusijos ar Šiaurės Korėjos. Tačiau neaišku, ar šis įsipareigojimas išliktų, jei Pekinas patirtų rimtą pralaimėjimą konflikte dėl Taivano. Plečiantis Kinijos branduoliniam arsenalui ir didėjant jo lankstumui, pagunda panaudoti branduolinį ginklą krizinėmis aplinkybėmis gali augti.
JAV išvada neturėtų būti atsitraukimas branduolinių grėsmių akivaizdoje. Toks žingsnis tik paskatintų priešininkus išnaudoti Vašingtono rizikos vengimą ir galėtų įtvirtinti branduolinės prievartos praktiką. Vietoj to Jungtinės Valstijos turi prisiminti Šaltojo karo patirtį, kai sovietų branduolinio panaudojimo grėsmė veikė visą JAV užsienio politiką, ir rimtai vertinti branduolinę riziką, ruošdamosi atgrasyti bei, prireikus, valdyti eskalaciją.
Tai ypač sudėtinga situacijose, susijusiose su partnerėmis, tokiomis kaip Ukraina ar Taivanas, su kuriomis JAV neturi formalių abipusės gynybos įsipareigojimų. Tokiais atvejais neapibrėžtumas dėl Amerikos reakcijos gali didinti eskalacijos riziką.
Jungtinės Valstijos turi atnaujinti savo politiką ir planavimą, kad galėtų apginti savo ir sąjungininkų interesus nuo Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos grėsmių, kartu sumažindamos branduolinės eskalacijos pavojų. Pirmasis žingsnis – iš naujo įvertinti, kaip karas Ukrainoje galėjo pakeisti priešininkų branduolines strategijas ir jų eskalacijos slenksčius. Tai padėtų politikos formuotojams geriau suprasti, kaip riboti konfliktą įvairiais scenarijais, įskaitant selektyvų susilaikymą ir galimų „išėjimo rampų“ suteikimą priešininkams.
Vašingtonas taip pat turi plėsti patikimų ir išplėtotų atsako galimybių spektrą branduolinės eskalacijos atveju – nuo puolamųjų kibernetinių ir kosminių pajėgumų iki pažangių konvencinių ginklų bei teatro lygmens branduolinių priemonių. Toks daugiasluoksnis atsako rinkinys sustiprintų atgrasymą ir, jei jis žlugtų, suteiktų prezidentui daugiau lankstumo valdant krizę.
ILGAS ATSTUMAS
Karas Ukrainoje atskleidė branduolinės rizikos realybę XXI amžiuje. Tačiau jis taip pat parodė branduolinių grėsmių ribas. Nepaisant didžiulio Rusijos branduolinio pranašumo, šie ginklai nesuteikė Maskvai tokio prievartos sverto, kokio daugelis tikėjosi, nes Ukraina sugebėjo sužlugdyti pagrindinius Rusijos karo tikslus. Ji atrėmė pradinę invaziją, išsaugojo savo suverenitetą ir padarė milžiniškų nuostolių Rusijos pajėgoms – žuvo šimtai tūkstančių karių, sunaikinta milijardų dolerių vertės technikos.
Kyjivas nepasidavė Maskvos grasinimams ir palaipsniui plėtė savo operacijas. Ukraina smogė taikiniams Rusijos teritorijoje, kuriuos daugelis analitikų anksčiau laikė galimomis branduolinėmis „raudonosiomis linijomis“: naftos ir dujų infrastruktūrai, logistikos mazgams, Kerčės sąsiaurio tiltui, jungiančiam Krymą su žemynine Rusija, net strateginių bombonešių bazėms. Ukrainos pajėgos taip pat vykdė operacijas Rusijos teritorijoje ir 2024 m. buvo užėmusios iki 530 kvadratinių mylių Kursko srityje.
Rusija į šiuos veiksmus branduoliniu ginklu neatsakė. Atrodo, kad rimčiausiai branduolinę eskalaciją Maskva svarstė ne dėl smūgių jos teritorijoje, o tada, kai jos fronto linijos galėjo žlugti. Tai leidžia manyti, kad Kremlius nelaiko branduolinių ginklų tiesiog „galingesnėmis bombomis“, kurias galima panaudoti, kai tai patogu. Putino akimis, toks žingsnis reikštų didžiulę riziką – vidaus ir tarptautinę reakciją bei tikėtiną JAV atsakomąjį veiksmą.
Vis dėlto karas parodė, kad net jei konfliktas neperžengia branduolinės ribos, jis gali tapti ilgu ir itin destruktyviu konvenciniu karu. Ypač tada, kai eskalacija vyksta palaipsniui, o nuostoliai kaupiasi lėtai. Iš tiesų užsitęsimas gali būti kaina, kurią Vašingtonas moka už siekį valdyti eskalaciją. Bandydamos išlaikyti konfliktą ribotą, Jungtinės Valstijos gali sudaryti sąlygas ilgesniam karui.
JAV politikos formuotojams ši pamoka turėtų paskatinti iš naujo įvertinti prielaidas apie būsimus konfliktus su Rusija ar Kinija. Galimi trumpi ir lemiami scenarijai – pavyzdžiui, greitas Kinijos bandymas užimti Taivaną ar Rusijos puolimas prieš Baltijos šalis. Taip pat negalima atmesti ankstyvos branduolinės eskalacijos. Tačiau karas Ukrainoje paneigia mintį, kad didžiųjų valstybių karai neišvengiamai bus trumpi arba greitai taps branduoliniais. Siekis apriboti konfliktą geografiškai ar kariniu mastu, baimė peržengti branduolinį slenkstį ir sunkumai pasiekti lemiamą pergalę gali paskatinti priešininkus įsivelti į ilgalaikius išsekimo karus.
Todėl, siekdamos atgrasyti arba prireikus nugalėti galimą Kinijos invaziją į Taivaną ar kitą JAV sąjungininkę Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, taip pat Rusijos puolimą prieš NATO narę, Jungtinės Valstijos turi būti pasirengusios neleisti priešininkui greitai pasiekti operacinės pergalės ir būti pasirengusios kovoti ilgą karą.
Toks konfliktas pareikalautų milžiniškų išteklių. Jis išeikvotų amunicijos, raketų ir oro gynybos atsargas, smogtų JAV ekonomikai, sutrikdytų tarptautinę prekybą bei svarbiausių žaliavų tiekimo grandines. Nors Vašingtonas pradėjo investuoti į gynybos pramonės stiprinimą, jis dar nepakankamai pasirengęs užsitęsusiems karams ar mažiau akivaizdiems agresijos scenarijams, pavyzdžiui, ilgalaikei Taivano blokadai.
Toks pasirengimo trūkumas gali pastūmėti Jungtines Valstijas į strategiškai pavojingą padėtį. Jei Vašingtonas būtų mažiau pasirengęs ilgam konfliktui nei jo priešininkai, jis galėtų pajusti spaudimą anksti ir dramatiškai eskaluoti – net ir svarstyti branduolinio ginklo panaudojimą – kad konfliktas nebūtų pralaimėtas dėl išsekimo. Šaltojo karo metais JAV rėmėsi tokia ankstyvos eskalacijos strategija NATO gynybai, tačiau vėliau siekė konvencinio pranašumo, kad sumažintų tokios rizikos poreikį. Šiandien pasirengimas užsitęsimui, kad ir koks sudėtingas jis būtų, yra būtina sąlyga siekiant išlaikyti strateginį lankstumą.
DERYBŲ ETAPAS
Ukrainoje Jungtinės Valstijos ir Rusija siekė apibrėžti karo ribas taip, kad galėtų pasiekti savo tikslus mažiausiomis sąnaudomis. Tačiau nė viena pusė nepradėjo konflikto turėdama aiškų bendrą supratimą apie kitos eskalacijos ribas. Tik nuolatinis signalizavimas, testavimas ir koregavimas atskleidė, kiek toli kiekviena pusė yra pasirengusi eiti. Toks dinamiškas procesas – o ne iš anksto nustatyti slenksčiai – greičiausiai formuos ir būsimus didžiųjų valstybių konfliktus.
Dar prieš plataus masto invaziją Vašingtonas ir Maskva nustatė tam tikrus pradinius parametrus. 2021 m. gruodį prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad JAV karių siuntimas į Ukrainą „nėra svarstomas“, nes tai galėtų sukelti tiesioginį konfliktą su Rusija ir branduolinės eskalacijos riziką. Putinas, savo ruožtu, siekė atgrasyti trečiųjų šalių įsikišimą ir apriboti Vakarų paramą Ukrainai, perspėdamas, kad pasekmės būtų „tokios, kokių dar nematėte“.
Po invazijos prasidėjo tylus, bet intensyvus ribų testavimas. Vakarai nepaisė Kremliaus grasinimų ir toliau teikė reikšmingą karinę bei ekonominę paramą Ukrainai. Bidenas pabrėžė, kad Jungtinės Valstijos gins „kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“ ir įspėjo Maskvą neplėsti konflikto į Aljanso teritoriją bei netrukdyti tiekimo maršrutams per Lenkiją ir Rumuniją. Tuo pat metu Rusija siekė atgrasyti nuo pažangesnių ginklų – tankų, naikintuvų, tolimojo nuotolio raketų – perdavimo Ukrainai, kurie leistų smogti giliau Rusijos teritorijoje.
Šis nuolatinis signalų, ribų ir atsakų ciklas rodo, kad eskalacijos valdymas nėra vienkartinis sprendimas. Tai procesas, kuriame abi pusės nuolat tikrina viena kitą, vertina riziką ir koreguoja savo veiksmus – kartais arti pavojingų ribų.
Daugeliu atvejų eskalacijos baimė nebuvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs Bideno administracijos sprendimus dėl pagalbos masto. Jungtinės Valstijos siekė suteikti Ukrainai kuo geresnes galimybes laimėti, tačiau Kongreso skiriamas finansavimas buvo ribotas, o aukščiausios klasės ginklų sistemų karinė vertė buvo vertinama atsargiai, lyginant su skubiai reikalingomis priemonėmis – oro gynyba, artilerijos sviediniais, šarvuota technika. Be to, JAV turėjo ribotas savo atsargas ir privalėjo jas išlaikyti kitiems galimiems scenarijams.
Vis dėlto Rusija sugebėjo paveikti sprendimų priėmimą Vašingtone ir kitose NATO sostinėse, grasindama eskalacija. Maskva testavo ribas – trikdė Vakarų kosmines sistemas, vykdė sabotažo operacijas prieš infrastruktūrą Europoje, pažeidinėjo NATO oro erdvę. Tokie veiksmai kūrė įspūdį, kad Rusija gali būti pasirengusi platesnei eskalacijai. Dėl to Jungtinės Valstijos ir kai kurios NATO sąjungininkės tam tikrais laikotarpiais ribojo žvalgybos ir karinio bendradarbiavimo mastą, delsė perduoti tolimojo nuotolio sistemas, tokias kaip ATACMS, ir nustatė apribojimus Ukrainos smūgiams Rusijos teritorijoje.
Tačiau ilgainiui Vakarai peržengė beveik visas ribas, kurias Maskva mėgino įtvirtinti. Vašingtonas, palaipsniui didindamas paramą ir tikrindamas Rusijos reakciją, faktiškai „nukirto“ daugelį tariamų eskalacijos slenksčių. Dauguma grasinimų pasirodė esą tušti. Tuo pat metu Vakarų žvalgybos informacijos dalijimasis ir operacinė parama leido Ukrainos kariuomenei efektyviai naudoti vis sudėtingesnes sistemas.
Prieš karą būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad Jungtinės Valstijos padės Ukrainai vykdyti tolimojo nuotolio smūgius Rusijos teritorijoje, nesukeldamos tiesioginio NATO ir Rusijos konflikto. Tačiau kadangi pagalba buvo didinama laipsniškai, kiekvienas sprendimas atrodė kaip evoliucija, o ne staigus lūžis. Prieš ATACMS perdavimą buvo tiekiamos trumpesnio nuotolio sistemos ir dronai; prieš leidžiant smūgius Rusijos teritorijoje – buvo remiamos operacijos okupuotame Kryme.
Vis dėlto ši strategija turėjo ribų. Nors Ukraina sustabdė užkariavimą ir padarė Rusijai milžiniškų nuostolių, ji kol kas negali visiškai susigrąžinti visos teritorijos. Galbūt jokia papildoma sistema nebūtų tapusi „sidabrine kulka“, tačiau retrospektyviai galima teigti, kad kai kurie sprendimai buvo pernelyg atidėlioti. Ankstesnis ATACMS perdavimas galėjo padėti smogti logistikos centrams, aerodromams ir kitiems svarbiems taikiniams giliau už fronto linijos, taip sutrikdant Rusijos operacijas ir sustiprinant Ukrainos kontrpuolimus 2023–2024 m.
Galimo konflikto su Rusija ar Kinija atveju derybos dėl eskalacijos slenksčių bus dar svarbesnės. Skirtingai nei Ukrainoje, toks karas greičiausiai apimtų formalius įsipareigojimus – NATO 5 straipsnį, Taivano santykių aktą ar dvišales gynybos sutartis – todėl tiesioginis JAV dalyvavimas nebūtų pagrindinis klausimas. Tačiau net ir tada šalys derėsis dėl kitų ribų: smūgių nacionalinei teritorijai, kritinei infrastruktūrai, kosminiams ar kibernetiniams taikiniams, galimos branduolinės eskalacijos.
Vašingtonas turi būti pasirengęs veikti visame eskalacijos spektre – kartais riboti veiksmus, kartais sąmoningai eskaluoti, kad nustatytų sau palankias ribas. Tik taip galima užtikrinti karinę laisvę veikti, kartu valdant riziką.
Tai reiškia ne tik atgrasyti nuo branduolinės atakos, bet ir aktyviai formuoti konflikto ribas. Kosminė ir kibernetinė erdvė beveik neabejotinai taps mūšio lauku, tačiau Jungtinės Valstijos turėtų siekti apsaugoti kritinius kosmoso pajėgumus – ypač susijusius su branduoliniu vadovavimu ir kontrole – bei užkirsti kelią ilgalaikiam elektros tinklo ar finansų sistemos paralyžiui.
Sausumoje Maskva ir Pekinas tikisi, kad jų teritorija liks saugi nuo plataus masto atsakomųjų smūgių. JAV turi būti pasirengusios ribotai eskaluoti ir testuoti šias prielaidas, tačiau kartu išlaikyti santūrumą, kad išvengtų nekontroliuojamos spiralės.
Kadangi šios ribos išryškėja tik per realias sąveikas, jų neįmanoma tiksliai apibrėžti iš anksto. Todėl Vašingtonui reikalinga strategija, orientuota tiek į karinį poveikį, tiek į nuolatinį ribų testavimą.
SUTINKU NESUTIKTI
Karas Ukrainoje parodė ne tik NATO gebėjimą susivienyti, bet ir tai, kaip sudėtinga valdyti koaliciją aukšto intensyvumo konflikte. Jis taip pat atskleidė, kad Vašingtonas negali visiškai kontroliuoti eskalacijos dinamikos.
Ukraina demonstravo didesnę toleranciją rizikai nei Jungtinės Valstijos ar kai kurios NATO sąjungininkės, ypač kalbant apie smūgius Rusijos teritorijoje. Ji kartais veikė be JAV koordinavimo ir net prieš Vašingtono rekomendacijas. Tokia dinamika galėtų pasireikšti ir kare su formaliais sąjungininkais, tačiau ji ypač sudėtinga, kai kalbama apie „beveik sąjungininkes“, tokias kaip Ukraina ar galbūt Taivanas.
Ukraina kovoja už išlikimą, remdamasi Vakarų parama, tačiau galutiniai taktiniai ir strateginiai sprendimai priklauso Kyjivui. Jungtinės Valstijos gali nustatyti pagalbos mastą ir galutinio naudojimo apribojimus, tačiau jos nėra tiesioginė kovotoja.
Ne kartą Vašingtonas ir Kyjivas skirtingai vertino smūgių Rusijos teritorijoje riziką ir naudą. JAV ragino susitelkti į operacijas prieš Rusijos pajėgas Ukrainoje ir būti atsargiems dėl eskalacijos. Tuo tarpu Ukraina siekė platesnių smūgių, kad susilpnintų Rusijos karinį potencialą, padidintų ekonomines ir politines išlaidas Kremliui bei pakeltų moralę.
Nors Ukraina dažniausiai laikėsi JAV nustatytų apribojimų, ji įsiveržė į Kursko sritį naudodama amerikietišką techniką be išankstinio Vašingtono pritarimo. Ji taip pat aktyviai naudojo savo dronų pajėgumus, kuriuos Vakarai mažiau galėjo kontroliuoti, smūgiams prieš simbolinius ar infrastruktūrinius taikinius Rusijoje.
Tai nestebina. Ukrainai branduolinės eskalacijos rizika su NATO įtraukimu nebuvo tokia bauginanti kaip egzistencinė grėsmė jos valstybei. Tiesioginis Vakarų įsitraukimas jai galėjo reikšti išsigelbėjimą, o ne katastrofą.
Tačiau JAV sąjungininkai ir partneriai ne visada bus labiau linkę rizikuoti nei Vašingtonas. Jei Rusija būtų panaudojusi branduolinį ginklą prieš Ukrainą ir Kyjivas būtų įsitikinęs, kad tolesni smūgiai gali sunaikinti jo ginkluotąsias pajėgas ar pražudyti šimtus tūkstančių civilių, Ukraina galėjo tapti atsargesnė nei Jungtinės Valstijos. Atsidūrusi branduolinėje kryžkelėje ir turėdama viską prarasti, ji galėjo rinktis deeskalaciją. Tuo tarpu Vašingtonas, suvokdamas, kad branduolinio panaudojimo norma jau pažeista, galėjo jausti pareigą ginti pasaulinę branduolinę tvarką ir būti pasirengęs prisiimti didesnę riziką – net ir tiesioginio įsitraukimo kainą.
Todėl Jungtinės Valstijos turi iš anksto planuoti neišvengiamą trintį su koalicijos partneriais. Šis poreikis ypač aktualus kvazisąjungininkėms, tokioms kaip Ukraina ar Taivanas, su kuriomis nėra sukurta visapusiškų taikos meto planavimo ir bendrų operacijų mechanizmų. Net formalių sąjungų atveju nacionaliniai interesai ir politiniai motyvai niekada visiškai nesutampa. Be to, modernių tolimojo nuotolio sistemų plitimas reiškia, kad sąjungininkai galės savarankiškai suduoti reikšmingus smūgius, galinčius paveikti viso konflikto eskalacijos dinamiką.
Vašingtonas ir jo partneriai gali sumažinti šią trintį tik iš anksto derindami strateginius lūkesčius. Su NATO sąjungininkais tai reiškia bendrų planų peržiūrą, realistiškus karo žaidimus ir vadovavimo struktūrų išbandymą. Su Taipėjumi būtina plėtoti bendrą supratimą apie vadovavimo ir kontrolės modelius JAV įsikišimo atveju, spręsti nesutarimus dėl rizikos tolerancijos, eskalacijos valdymo ir galimų karo pabaigos scenarijų. Su Ukraina – net ir vykstant karui – reikia galvoti apie ateitį: pasinaudoti galimomis paliaubomis bendram planavimui, jei agresija atsinaujintų, ypač jei Jungtinės Valstijos suteiktų saugumo garantijas ar NATO sąjungininkai dislokuotų pajėgas Ukrainos teritorijoje.
GAISRAI KITĄ KARTĄ
Karas Ukrainoje tapo skaudžia ir brangia pamoka apie XXI amžiaus konfliktus. Abi pusės mobilizavo visuomenes, atakavo svarbiausius taikinius, patyrė milžiniškų nuostolių. Būsimi didžiųjų valstybių karai gali būti dar intensyvesni ir dar labiau destruktyvūs.
Vis dėlto tikėtina, kad jie išliks riboti, o ne totalūs. Net ir aršiausi priešininkai sieks savo tikslų vengdami branduolinės katastrofos ir nekontroliuojamų išlaidų. Tai primena Šaltojo karo logiką, tačiau dabartinis kontekstas – technologinis, ekonominis ir geopolitinis – yra naujas. Karas Ukrainoje žymi naują riboto karo erą.
Pasirengimas jai reikalauja naujos pergalės teorijos: tokios, kuri grindžiama palankiu eskalacijos valdymu, nuolatiniu priešininko ribų testavimu ir lanksčiu strateginiu planavimu. JAV strategijos ir pajėgumai turi išplėsti prezidento pasirinkimo galimybes, o ne susiaurinti jas iki ankstyvos ir rizikingos eskalacijos.
Eskalacijos valdymas reiškia ne tik branduolinio karo išvengimą. Tai taip pat reiškia formuoti priešininkų elgesį branduoliniame šešėlyje – grasinti didesnėmis sąnaudomis, jei bus peržengtos tam tikros ribos. Ateities konfliktai greičiausiai apims ne tik tradicinius mūšio laukus, bet ir priešininkų teritoriją, kosmosą bei kibernetinę erdvę. Vašingtonas turės apsispręsti, kokias ribas jis sieks nustatyti šiose srityse ir kokiomis priemonėmis jas gins.
Planavimas yra būtinas, tačiau karai visada klostosi kitaip, nei tikėtasi. Jungtinės Valstijos turi tobulinti gebėjimą testuoti, signalizuoti ir tyliai derėtis konflikto metu. Priešininkai mėgins apriboti JAV veiksmus, išbandyti jos ryžtą ir patikrinti, ar grasinimai eskaluoti yra patikimi. Kartais Vašingtonui teks sąmoningai eskaluoti, kad užimtų palankesnę poziciją. Kitais atvejais – rinktis santūrumą ir lėtą, kontroliuojamą reakciją.
Svarbiausia, kad kiekviena prisiimta rizika būtų apskaičiuota ir nukreipta į galimą konflikto užbaigimą. Tai reiškia investicijas į gynybos pramonę, strategines atsargas, kibernetinį atsparumą ir ekonominį stabilumą, kad Jungtinės Valstijos galėtų atlaikyti užsitęsusį konfliktą. Taip pat būtinas nuolatinis ir intensyvus koordinavimas su partneriais – tiek taikos metu per bendras pratybas, tiek karo metu per suderintą signalizaciją ir strateginę komunikaciją.
Galiausiai karas Ukrainoje parodė, kad Jungtinėms Valstijoms reikia naujos pergalės teorijos konfliktams, kuriuose didžiosios valstybės puola JAV sąjungininkus ar kvazisąjungininkus. Tik derindami patikimas grėsmes, kruopščiai kalibruodami eskalaciją ir efektyviai valdydami koalicijas, Vašingtonas ir jo partneriai galės laimėti ribotus, bet itin brangius XXI amžiaus karus.
foreignaffairs.com
