Jonas Ivoška
Visiškai netinka šiandieninei Lietuvai prieš šimtmetį neblogai tikęs politinių jėgų skirstymas į „dešiniąsias“ ir „kairiąsias“. Labai mažai bendro su anuometiniu „kairuoliškumu“ turi šiandieniniai Lietuvos socdemai. Dar mažiau anuometinio „dešinumo“ išsaugojusi politinė grupuotė TS-LKD, kurie, lyg pasityčiojant iš žodžio prasmės, dažnai pavadinami „konservatoriais“. (Dėl tam tikro personalinio ryšio su buvusia Lietuvos konservatorija interesų grupę TS-LKD gal ir galima sąlyginai vadinti „konservistais“.)
Analizuojant Lietuvos „politinį lauką“ ir bandant rasti ryškesnę takoskyrą tarp gausaus būrio politinių grupuočių, peršasi išvada, jog dalį politinių jėgų šalininkų galima pavadinti „tradicininkais“, o dalį – „neofitais“.
Tradicininkai iš esmės vadovaujasi iš anuometinės Lietuvos dar nuo žynių mokymo likusiu priesaku: „Kiekvienam šventa tai, kas lemta, tačiau nelemta eiti prieš gamtą.“
Neofitai – uolūs, fanatiški naujos (mūsuose vadinamos – „vakarietiška“) ideologijos išpažinėjai, kuriems istoriškumas, sakralumas, pagaliau ir moralumas, pasak vieno dar gyvo „klasiko“, nėra šio gyvenimo dimensijos.
Kurie, tradicininkai ar neofitai, siekia mūsų tautos tvarumo ir pažangos? Manau, be mano patarimo nuspręsite patys.
Beje, apie tai dar kartą pagalvokite ir spalio 13 dieną su balsavimo biuleteniais atėję į kabiną, kurioje rasite pririštą brošiūrėlę su keliolika sąrašų ir daugybe pavardžių.
