Mano griežtą ir emocionalų pasisakymą iššaukė dvi esminės priežastys:
Pirma – absoliutus visuomenės abejingumas. Didžiosios dalies žmonių požiūrį į dabartinę situaciją galima apibūdinti vienu žodžiu – pohu…u. Nesvarbu, ar jie prieš rašistus, ar už juos, ar pasiklydę geopolitiniame vertinime, ar apskritai visiškai nesidomi aplinka. Jie yra nusivylę, apatiški ir pasidavę. Jiems nebeįdomu ir nesvarbu, kas juos engs rytoj. Ką jiems ginti? Landsbergį, Žemaitaitį, Skvernelį, su klimato kaita kovojantį Sinkevičių, o gal Gentvilą su Čmilyte? Rimtai, juos? O ar šitie asmenys bent kiek pasirūpino mūsų saugumu? Atsakymą žinote patys.
Šis masinis abejingumas yra ilgametės politikų veiklos rezultatas. Metų metus jie aptarnavo siauras verslo grupes, vadovavosi jų interesais ir priiminėjo jiems naudingus sprendimus. Tautos saugumas buvo ir išlieka aukojamas vardan privataus pelno. O kieno tas interesas – vietinių oligarchų ar užsienio jėgų – vis dar lieka atviras klausimas.
Antra – ciniškas pelno siekimas valstybės išlikimo sąskaita. Politinis elitas ir toliau vadovaujasi viena esmine idėja – melžti valstybę visur, visada ir bet kokia kaina. Situacija tampa absurdiška: Vilniuje valdžia siaurina gatves, jas perkasa ir palieka netaisomas mėnesių mėnesiams, sukeldama visišką chaosą. Tuo tarpu strateginis tiltas link Kaliningrado srities – kuris gyventojams beveik nereikalingas – neseniai pastatytas platus, tvirtas ir idealiai paruoštas priešo tankų kolonoms.
Šiandien užimti Lietuvos Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą ir LRT pastatą būtų kelių dešimčių vyrų darbas. Vieni užtvertų kelius siaurose Vilniaus gatvėse, apversdami porą sunkiasvorių mašinų, kiti – tiesiog užeitų į pastatus ir visus išvaikytų. Nors palaukite, visų išvaikyti net nereikėtų. Nemaža dalis politikų liktų sėdėti savo kėdėse, nes jiems vienodai, kam tarnauti, o kažkas juk privalo priešo viduje kovoti „savo mažą karą“. Pavyzdžių yra begalė, bet visų jų net neverta minėti.
Žiūrint į šį cirką, apima ramybė. Jei rytoj prasidėtų invazija, mūsų valdžiai net nereikėtų evakuotis – pusė jų jau dabar sėdi su supakuotais lagaminais ant valstybės atsarginių suolelio, o kita pusė – liktų vietose, kad išrašytų sąskaitas-faktūras okupantams už sklandų infrastruktūros suteikimą. Bent jau dėl Vilniaus gatvių siaurinimo galime būti ramūs: priešo tankai tiesiog įstrigs kamštyje prie pirmo žiedinio naujadarų labirinto, o jų ekipažai išlips ir emigruos į Vakarus, nesukandžioję nei vieno vietinio patrioto. Galiausiai, kam mus pulti ginklais, jei mus galima tiesiog nusipirkti išsimokėtinai, su nuolaidos kodu iš didžiųjų prekybos tinklų?
Ir vėl gavosi piktas, žiaurus, bet, po velnių, teisingas tekstas.
…
Mes užsidarėme vaivorykštiniame iliuzijų burbule ir apsimetame, kad hibridinės atakos, degantys sandėliai ir provokacijos mūsų pasienyje yra tik „laikini nesusipratimai“. Klystame. Kaukės nukritusios, o raudonosios linijos jau seniai ištrintos. Istorinė spiralė nenumaldomai sukasi link to paties taško – karo.
Ar tikrai tikime, kad mus išgelbės politinis Vakarų paralyžius arba lozungai apie taiką? Šis tekstas – tai ne patogus skaitalas prieš miegą. Tai šaltas, piktas ir negailestingai realistiškas žadintuvas komos būsenos visuomenei. Žadintuvas, kurį privalai perskaityti šiandien, kad rytoj nebūtų per vėlu.
Valdžia ir neosovietinis elitas bei Kapsukėje dezuoti mulkiai dės į kojas, į savo vilas prie Azūrinės pakrantės.
Kaip bedarytų , svarbu nepatekti gyviems į rusų rankas
Nusivylimas Lietuva uoliai kurstomas nuo pirmos nepriklausomybės dienos, kada landsbergininkai ėmė griauti gražią mūsų darbščiomis rankomis sukurtą tarybų Lietuvą, su galinga tarybine pramone ir klestinčias kolūkiais. O kas priešinosi tokiai komunistų propagandai? Ogi niekas, be pačių tų „landsbergininkų”. Inteligentija, su Marcinkevičiumi priešakyje, ir su tauta už nugaros, troško tik socializmo su žmogišku veidu. Prie komunistų agitatorių prisidėjo ir komunistų priešai, irgi betgi negalėję pakęsti Landsbergio.
… Viltis tokia, kad istorija nesikartoja ir aplinkybės, kaip Lietuva prarado nepriklausomybę 39-40 metais, irgi nesikartos. Nors autoriaus insinuacijos apie supuvusią Lietuvą ir tokią pat jos žmonių rinktą valdžią nemažai primena paskutinių nepriklausomybės metų komunistinę agitaciją. Nesvarbu kad valdžia žmonių rinkta, jeigu nori žmonėms įteigti kad blogiau kaip prie Smetonos tikrai nebus.