Istorija, kai Kaune policijos pareigūnai jėga sulaikė, pristatė į komisariatą ir apkaltino nepaklusnumu tris asmenis, protestavusius prieš medžių kirtimą autoritarinio Prezidento vardu pavadintoje alėjoje, į Lietuvos viešąją erdvę vėl grąžino diskusijas apie protesto kultūrą.
Vis tik ši istorija dar kartą priminė, kad Lietuvoje ši – viena pagrindinių demokratijos kolonų yra avarinės būklės ir reikalauja skubios renovacijos. Na, nebent sėkmingiausia protesto kultūros apraiška šiandienos Lietuvoje laikytumėme vis nesiliaujančią emigraciją. Demonstracijos, socialiniai protestai, mitingai, streikai ir kitokios pilietinio aktyvumo formos Lietuvoje itin retas reiškinys. Šiuo požiūriu Lietuvą, atrodo, pralenkė net Rusija, kurioje protestuoti prieš į autoritarizmą linkusią valdžią, nepaisant gręsiančių sankcijų, išdrįsta vis didesnė visuomenės dalis, ką jau kalbėti apie Lenkiją ar Vakarų Europos šalis. Keista, nes demokratija auga, kartu su protesto kultūra. Be jos, keblu kalbėti ir apie pačią demokratiją apskritai.
Garsiai pasakyti, kas tavo manymu yra neteisinga, parodyti poziciją veiksmais, taikiai ir nesukeliant grėsmės kitiems, yra kiekvienos demokratinės visuomenės nario teisė ir pareiga.
Deja, Lietuvoje vyrauja kitoks įsitikinimas, kad kiekvienas tvarkosi tik savo darže, lyg viešieji reikalai, savivalda, valstybė būtų kažkieno kito, o ne kiekvieno piliečio reikalas. Ką jau kalbėti apie solidarią paramą kito piliečio pastangoms apginti viešąjį interesą. Bet, žinote, apkaltinti mentalitetą – visada lengviausia, kaip ir užsiimti savinieka. Juk sakyti, kad mes nemokame kovoti ir būti solidarūs, nėra teisinga. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir Baltijos kelią. Prisiminkime disidentus ir rezistenciją, o atsukus laikrodžio rodykles, atkuriamo valstybingumo aušroje, prisiminkime moterų, studentų ir darbininkų demonstracijas ar masinius streikus. Taigi, tai – mūsų genuose.
Bėda ta, kad dabar mums kažkas nutiko, kažkas mus nuo to sulaiko, nors ir suprantame, kad daug kas vyksta ne taip, kaip norėtume. Kažkas pasakys, kad ir protestuoti nėra prieš ką? Galbūt. Bet tada neprotestuotume kojomis ir laimingai gyventume čia, Lietuvoje. Kitaip, matyt, emigrantų pilni lėktuvai nekiltų Londono ar Oslo link, o po kiekvienų naujų rinkimų vėl ir vėl nebekalbėtume apie nuvylusias naujas politines jėgas.
Pripažinkime, greičiausiai, yra taip, kad kažko bijome…
Daugiau skaitykite ČIA
