Ar mes vartosime terminą plebiscitas (lot. plebiscitum – liaudies nutarimas), ar referendumas (lot. referendum – tai, kas turi būti pranešta), šiandieninės LR Konstitucijos konteksto prasme referendumas yra tautos valios išreiškimo forma.
Tautos išreikštą valią mes galime pavadinti nutariamąja, sprendžiamąja, patariamąja, rekomenduojamąja ar dar kaip nors kitaip, tačiau, kol Konstitucijos 1 straipsnis Lietuvos valstybę apibrėžia, kaip demokratinę respubliką ir galioja Konstitucijos 2 ir 3 straipsniai nėra šioje valstybėje kito teisėto subjekto, kuris turėtų teisę pakeisti tautos išreikštą valią.
Nors Konstitucijos 4 straipsnis aukščiausios suverenios Tautos galios vykdymą patiki demokratiškai išrinktiems savo atstovams, tačiau šie atstovai nėra absoliutūs suverenai.
Būti aukščiausią suvereno galią vykdančiu atstovu nereiškia turėti teisę ignoruoti suvereno valią ir elgtis kitaip, negu nusprendė suverenas.
Todėl šiandien aptarinėjamu šeimos sampratos ar bet kuriuo kitu klausimu paskelbtas ir įvykęs referendumas galėtų būti vertinamas kaip patariamasis tik tuo atveju, jeigu Tauta tuo referendumu suteiktų savo atstovams teisę veikti savo nuožiūra, pavyzdžiui, atsižvelgus į staiga pakitusią geopolitinę situaciją.
Nesant referendumu nustatytos jokios išlygos, kalbėti apie tai, jog suverenas netenka savo galių, jeigu atstovas nusprendė keisti suvereno valią, pavadindamas referendumą patariamuoju, yra ne tik LR Konstitucijos ignoravimas, bet ir alogizmas.
