Pokalbis su Rusijos kariniu ir politiniu analitiku, tarptautinio saugumo ekspertu Jurijumi Fiodorovu (rus. Юрий Фёдоров).
Manau, kad jeigu karas kiltų Baltijos regione, tai vietovės, įskaitant Suvalkus, būtų vienos pirmųjų, o gal net pačios pirmosios kovų zonos tarp agresyvių Rusijos Federacijos pajėgų, galbūt remiamų Baltarusijos kariuomenės, ir NATO pajėgų.
Kodėl? Pažvelkime į žemėlapį.
Raudonomis linijomis pažymėtas vadinamasis Suvalkų koridorius. Suvalkai – nedidelis Lenkijos miestas, kurio vardu pavadintas visas šis regionas. Kitoje sienos pusėje yra nedidelis Lietuvos miestas. Visa ši teritorija, mano supratimu, taptų viena pirmųjų kovų vietų.
Kokia šio koridoriaus reikšmė? Atstumas tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos sienos, ties Gardino rajonu, yra maždaug 100 kilometrų. Skirtingi šaltiniai pateikia įvairius skaičius, tačiau žiūrint į žemėlapį matyti, kad tai maždaug šimtas kilometrų.
Kitų kelių nėra
Dėl koridoriaus pločio galima ginčytis. Žvelgiant iš karinės perspektyvos, jo ribos, mano nuomone, eina maždaug per Marijampolę ir Druskininkus. Tai būtų linija nuo Kaliningrado srities sienos, per Marijampolę ir toliau į pietus, Druskininkų kryptimi.
Druskininkai, priminsiu, sovietmečiu buvo labai populiarus kurortas tarp Maskvos inteligentijos. Ten žmonės mėgo važiuoti ir, tikriausiai, ne be pagrindo.
Kodėl šis koridorius taip domina kariškius, politikus, žurnalistus ir plačiąją visuomenę, ypač Lenkijoje ir Lietuvoje, o gal ir Kaliningrado srityje?
Todėl, kad per šį koridorių eina vienintelis sausumos kelias – automobilių ir geležinkelio magistralės, kuriomis pastiprinimas, kariuomenė, karinė technika ir visa kita, ko reikia karui, gali būti perkelta iš Lenkijos ir likusios Europos į Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Kitų kelių nėra. Per Kaliningradą niekas nieko neperkels, o per Baltarusiją taip pat nėra prasmės.
Kadangi tai vienintelis logistinis ir karinis ryšys tarp Baltijos šalių ir kitų NATO valstybių, pirmoji mintis, kuri gali kilti Rusijos Generalinio štabo planuotojams bei politikams, įskaitant Vladimirą Putiną, yra tokia: „O jeigu šį koridorių atkirstume?“
Jeigu koridorius būtų atkirstas, Baltijos šalyse dislokuotos NATO pajėgos liktų be paramos. Tada su jomis būtų galima daryti ką panorėjus.
Todėl pirmieji didelio karo tarp NATO ir Rusijos šūviai, jeigu toks karas kada nors prasidėtų, galėtų nuskambėti būtent Suvalkų, Marijampolės ir Kauno rajonuose.
Kaunas apskritai yra vienas svarbiausių strateginių mazgų regione, nes per jį eina tiek geležinkeliai, tiek automobilių keliai, jungiantys likusią Lietuvos dalį, Latviją ir Estiją. Karas visada labai priklauso nuo transporto komunikacijų.
Štai tokia yra Suvalkų koridoriaus strateginė reikšmė ir todėl Rusijos generolai bei politikai norėtų perimti šios teritorijos kontrolę.
Ar jiems tai pavyktų? Pabandykime panagrinėti. Pažvelkime į kitą žemėlapį, kad geriau suprastume šio regiono geografiją.
Melsvomis dėmėmis pažymėtos pelkės, ežerai, upeliai ir kitos vandeningos vietovės. Ką matome? Yra lenkiškoji Suvalkų koridoriaus dalis, kuri, matyt, eina per Suvalkų miestą. Per šį miestą taip pat eina magistralinis kelias Kauno kryptimi.
Čia būtina paminėti ir geležinkelį. Per koridorių eina geležinkelio magistralės „Rail Baltica“ atkarpa. Tai palyginti nedidelis ruožas tarp Balstogės ir Kauno.
Tai labai gera magistralė, pastatyta pagal europinį geležinkelio vėžės standartą. Reikia pasakyti, kad skirtumas tarp rusiškos ir europinės vėžės nėra labai didelis. Rusiškoji vėžė buvo įvesta dar imperatoriaus Nikolajaus I laikais.
Tačiau net ir nedidelis skirtumas reiškia, kad traukiniai, kertantys sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos, turi būti perstatomi ant kitokių ratų važiuoklių. Tie, kurie yra važiavę traukiniu iš Maskvos į Varšuvą ar Berlyną, žino, kad pasienio stotyse traukiniai stovi po dvi ar daugiau valandų, kol pakeičiami vežimėliai.
Labai nepalanki puolamosioms operacijoms
Šiuo atveju to nereikia. Traukiniai iš Balstogės į Kauną gali važiuoti pakankamai dideliu greičiu ir gabenti viską, ko reikia karui: karius, karininkus, tankus, artileriją, bepiločius orlaivius ir kitą techniką.
Tuomet kyla klausimas, kaip Rusijos ar Rusijos ir Baltarusijos pajėgos galėtų bandyti užimti šį koridorių.
Yra nuomonė, kad jos stengtųsi nesiveržti į Lenkijos teritoriją ne tik dėl politinių priežasčių, bet ir todėl, kad lenkiškoji Suvalkų koridoriaus dalis yra labai nepalanki puolamosioms operacijoms.
Ten nedaug kelių, daug miškų, sudėtingas reljefas. Panašiai sudėtingas reljefas yra ir pietinėje Lietuvos Suvalkų koridoriaus dalyje, kur taip pat gausu vandens telkinių.
Tuo tarpu šiaurinėje dalyje, tarp pagrindinių magistralių ir Kaliningrado srities sienos, reljefas yra palankesnis kariuomenės judėjimui ir puolimo kolonoms.
Vis dėlto tiek pietuose, tiek šiaurėje kariuomenė daugiausia turėtų judėti keliais, nes sunkvežimiai, aprūpinimo transportas, amunicijos ir pastiprinimo kolonos bekelėje važiuoti negali.
Todėl pagrindinis judėjimas vyktų keliais. Būtent todėl žemėlapyje rodyklėmis pažymėjau svarbiausius kelius, kuriais Rusijos pajėgos galėtų judėti Marijampolės kryptimi.
Marijampolės ir Kalvarijos kryptimi. Tai būtų viena iš galimų Rusijos kariuomenės puolimo krypčių. Natūralu manyti, kad pirmosiomis karo valandomis ar dienomis Rusijos pajėgos mėgintų prasiveržti būtent šių miestų link.
Tuo tarpu Baltarusijos kariuomenė greičiausiai judėtų nuo sienos ties Druskininkais. Toliau viskas priklausytų nuo to, kokiais keliais būtų galima prasiveržti, apeinant vandens telkinius ir kitas kariuomenės judėjimui nepalankias vietoves.
Taip galėtų vystytis įvykiai, jeigu karas iš tiesų prasidėtų.
Tačiau egzistuoja ir kitas scenarijus, kuris pastaruoju metu gana dažnai aptariamas analitikų, žurnalistų ir, tikriausiai, politikų. Manau, kad ir kariškiai jį turi omenyje.
Tai savotiškas „mažojo karo“ scenarijus. Jo esmė būtų tokia: Rusija kartu su Baltarusijos sąjungininkais pabandytų užimti Suvalkų koridorių. Sunku pasakyti, ar tik jo lietuviškąją dalį, ar ir lenkiškąją. Po to jie sustotų ir pareikštų:
„Mes užėmėme šią teritoriją. Dabar kontroliuojame ginklų, technikos ir kitų karinių krovinių judėjimą. Galime pasitraukti, jei NATO, Europa, ypač Lenkija, Baltijos valstybės bei Šiaurės Europos šalys, tarp jų Suomija, nutrauks paramą Ukrainai.“
Šis scenarijus analizuojamas gana dažnai. Yra atlikta nemažai analitinių tyrimų, paremtų ir vadinamaisiais karo žaidimais. Juose viena komanda vaidina Rusiją, kita – vieną ar kelias NATO valstybes. Nagrinėjamas toks scenarijus ir keliamas klausimas: ką tokiu atveju turėtų daryti Vakarai? Kaip turėtų reaguoti Europa? Kaip apskritai galėtų vystytis įvykiai, jei prasidėtų mažasis ar didysis karas?
Jeigu reikėtų lyginti Narvą ir vadinamąjį Narvos placdarmą su Suvalkų koridoriumi, aš rinkčiausi Suvalkų regioną.
Priežastis paprasta: kas kontroliuoja šį koridorių, tas kontroliuoja visos Baltijos erdvės aprūpinimo kelius.
Kita vertus, jei lygintume Narvos regioną ir Suvalkų koridorių, reikia suprasti vieną dalyką. Tarkime, pagal patį blogiausią scenarijų rusai užimtų Narvą. Kas tada?
Toliau tektų judėti labai siauru koridoriumi palei Suomijos įlankos pakrantę, nes vienoje pusėje yra vanduo, kitoje – miškai ir pelkės. Puolimui tai labai nepalanki vietovė.
Suvalkų koridoriaus atveju galimų veiksmų variantų yra gerokai daugiau. Tačiau kyla klausimas: ar tokia Rusijos avantiūra apskritai galėtų pavykti?
Tam reikia pažiūrėti, kiek kariuomenės Rusija šiandien turi Kaliningrado srityje.
Iki karo Ukrainoje šiame regione buvo dislokuotas 11-asis armijos korpusas. Ten taip pat buvo daug karinio jūrų laivyno pajėgų, Baltijos laivyno bazės ir kita karinė infrastruktūra.
Kaliningrado srityje buvo sukurta gana išvystyta pakrančių gynybos sistema: apsauga nuo jūrinių desantų, pakrančių raketiniai kompleksai „žemė–jūra“, skirti naikinti laivus, tokie kaip „Bal“ ir kitos sistemos.
Tačiau šiuo atveju tai nėra svarbiausia. Sausumos pajėgos sudarė maždaug 15–20 tūkstančių karių ir karininkų. Būtent šios pajėgos teoriškai galėjo būti skirtos smūgiui prieš Lenkiją arba Lietuvą.
Tačiau dabar šių pajėgų praktiškai nebeliko. Apie tai rašo ir kalba rimti Vakarų šaltiniai. Beveik visos 11-ojo armijos korpuso sausumos pajėgos, taip pat nemaža dalis ginkluotės iš Kaliningrado sandėlių, buvo išsiųstos į Ukrainą. Ten jos buvo įtrauktos į Rusijos kariuomenės grupuotes, veikiančias Ukrainos fronte.
Įsivaizdavimas, jog Baltijos valstybės, yra visiškai bejėgės – klaidingas
Todėl šiandien manyti, kad būtent dabar, rytoj, poryt ar net šių metų pabaigoje rusai nuspręs įsiveržti į Suvalkų regioną – manau, tai mažai tikėtina. Paprasčiausiai todėl, kad tam šiuo metu nėra pakankamai pajėgų.
Tačiau čia labai svarbu pabrėžti vieną esminį momentą. Be jo, manau, rusai tokio karo nepradėtų. Kalbu apie Baltarusijos poziciją.
Vienas dalykas, kai kariuomenės juda viena kitai priešais ir bando tarsi replėmis apsupti bei prispausti šiame rajone esančius Lietuvos kariuomenės dalinius. Reikia suprasti, kad pagrindinės Lietuvos pajėgos dislokuotos kiek toliau į rytus.
Be Baltarusijos dalyvavimo tokia operacija būtų neįmanoma. Baltarusijos taikos meto sausumos kariuomenė nėra labai didelė, tačiau karo atveju Baltarusija arba Lukašenkos režimas galėtų mobilizuoti dar kelias dešimtis tūkstančių žmonių ir papildyti kariuomenę.
Kas tam galėtų pasipriešinti Lietuvos ir Lenkijos pusėje?
Turiu pasakyti, kad gana plačiai paplitęs įsivaizdavimas, jog Baltijos valstybės, tarp jų ir Lietuva, yra visiškai bejėgės šalys, nesugebančios apsiginti ir tik laukiančios Vakarų pagalbos, yra klaidingas. Dažnai sakoma, kad be NATO paramos jos būtų pasmerktos pralaimėjimui. Tai netiesa. Noriu tai ypač pabrėžti.
Karas Suvalkų koridoriuje Rusijai ir Baltarusijai tikrai nebūtų lengvas pasivaikščiojimas
Galbūt prieš dešimt metų, o gal ir iki 2014 metų, iki Krymo okupacijos, tokios nuostatos dar buvo paplitusios. Tuomet Baltijos šalyse, kaip ir daugelyje Europos valstybių, vyravo nuomonė, kad su Rusija galima normaliai bendradarbiauti.
Buvo manoma, kad Rusija jau nebe Sovietų Sąjunga, kad rusai pamažu tampa normalia visuomene ir kad nėra jokios priežasties kariauti. Buvo tikima, kad geriau prekiauti, bendradarbiauti ir plėtoti santykius.
Todėl ginkluotosioms pajėgoms buvo skiriama per mažai dėmesio. Tai reikia pasakyti atvirai. Tačiau po 2014 metų situacija pasikeitė. Jeigu pažvelgtume į skaičius, Lietuvos taikos meto kariuomenėje yra apie 17 500 karių.
Taip pat egzistuoja vadinamasis aktyvusis mobilizacinis rezervas – apie 28 000 žmonių. Kas tai yra? Tai žmonės, priskirti konkretiems kariniams vienetams. Jie žino, kur turi atvykti, reguliariai dalyvauja mokymuose ir prireikus gali būti labai greitai pašaukti.
Manau, kad Lietuvoje pakaktų kelių valandų ar daugiausia pusės paros, kad rezervistai pasiektų savo dalinius net ir iš kito šalies galo. Taigi 17 500 ir 28 000 sudaro beveik 45 000 žmonių.
Lietuva taip pat turi HIMARS tipo raketines sistemas. Jų nėra daug, bet jos yra. Be to, Lietuvoje dislokuota ir Vokietijos kariuomenės – Bundesvero – 45-oji šarvuotoji brigada. Planuojama, kad kitais metais jos personalas sieks apie 5 000 karių. Šiuo metu joje, kiek man žinoma, yra kiek daugiau nei 2 000 karių.
Tai ne paprasti pėstininkai su šautuvais, o šarvuota brigada, turinti tankų, kovos mašinų ir kitą sunkiąją techniką. Todėl vien tik pajėgos, kurios galėtų priešintis galimai Rusijos agresijai Suvalkų koridoriaus zonoje, sudarytų maždaug 50 000 karių.
Prie jų dar reikėtų pridėti kelias dešimtis tūkstančių Lietuvos šaulių. Manau, kad jų yra mažiausiai 20 tūkstančių, galbūt ir daugiau. Jeigu klystu, kolegos Lietuvoje mane galėtų pataisyti. Lietuvos šauliai yra pusiau karinė organizacija. Jie turi karinį pasirengimą ir ginkluotę. Juos galima lyginti su teritorinės gynybos pajėgomis.
Karo atveju jų užduotis būtų ne tik ginti teritoriją, bet ir veikti priešo užnugaryje: ardyti komunikacijas, vykdyti diversijas, minuoti kelius, trukdyti priešo logistikai ir apskritai vykdyti partizaninį karą okupuotose teritorijose.
Todėl karas Suvalkų koridoriuje Rusijai ir Baltarusijai tikrai nebūtų lengvas pasivaikščiojimas. Tai labai rimta operacija, kuriai reikėtų kruopščiai ruoštis. Būtent tai leidžia Baltijos valstybėms ir jų sąjungininkams iš anksto suprasti, kas vyksta.
Galima stebėti, ar Rusija ir Baltarusija iš tiesų ruošiasi puolimui prieš Suvalkų koridorių, ar tik garsiai kalba ir grasina. Tokio masto operacijos pasirengimas reikalauja laiko. Reikia perkelti kariuomenę, sutelkti ją prie sienos, atlikti daug kitų parengiamųjų veiksmų.
Jeigu žvalgyba užfiksuoja tokius veiksmus, būtina ruoštis gynybai: šaukti aktyvųjį rezervą, padidinti kariuomenę iki karo meto sudėties, išdėstyti pajėgas reikiamose vietose ir būti pasirengus bet kokiai įvykių eigai.
Galbūt net svarstyti prevencines priemones. Kokių prevencinių veiksmų Lietuva galėtų imtis savarankiškai, be NATO sąjungininkų dalyvavimo?
Labai įdomių ir gana veiksmingų. Lietuva galėtų nutraukti geležinkelio susisiekimą tarp vadinamosios didžiosios Rusijos ir Kaliningrado srities. Geležinkelio linija, kuria važiuoja ir kariniai ešelonai, eina per Baltarusiją, aplenkia Vilnių ir per Kauną pasiekia Kaliningradą.
Iš esmės yra viena pagrindinė tokio susisiekimo geležinkelio trasa. Jeigu Lietuva turėtų pagrindo manyti, kad Rusija jau priėmė sprendimą pradėti puolimą, vienas pirmųjų veiksmų galėtų būti geležinkelio eismo sustabdymas.
Pavyzdžiui, būtų galima susprogdinti geležinkelio infrastruktūrą pasienyje su Baltarusija. Tokiu atveju Kaliningrado srityje esančios Rusijos pajėgos atsidurtų savotiškuose spąstuose. Kiltų klausimas: kaip jas aprūpinti?
Žinoma, galima tiekti atsargas jūra. Tačiau tam transportiniai laivai iš Sankt Peterburgo ar Kronštato turėtų plaukti palei Baltijos valstybių pakrantes.
O Rusijos Baltijos laivynas, atvirai kalbant, nėra pajėgus lygintis su Lenkijos ar Vokietijos kariniu jūrų laivynu, veikiančiu šiame regione.
Taip pat ir su Švedijos laivynu. Rusijos Baltijos laivynas nusileidžia tiek laivų skaičiumi, tiek jų klase ir pajėgumais. Todėl aprūpinimas jūra teoriškai įmanomas tik tol, kol nėra prasidėję kariniai veiksmai. Tačiau lygiai taip pat galima tikėtis, kad Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių sąjungininkai pasakytų:
„Kol jūs nenutrauksite pasirengimo agresijai, jūsų laivai nebus praleidžiami. Jei norite kariauti – pabandykite.“
Toks scenarijus, mano nuomone, Rusijai galėtų tapti savotišku šaltu dušu. Tokiu atveju Kaliningradas atsidurtų spąstuose ne tik todėl, kad būtų izoliuotas. Šiuo metu Ukrainos ginkluotosios pajėgos siekia izoliuoti Krymą ir tam tikra prasme jau pasiekė nemažai rezultatų. Panašus scenarijus teoriškai galėtų būti taikomas ir Kaliningradui.
Be to, Kaliningrado sritis yra nedidelė teritorija. Viskas, kas joje yra – kariniai objektai, infrastruktūra, sandėliai – būtų pažeidžiama smūgiams. Šiame žemėlapyje parodytas Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių dalinių išdėstymas, skirtas Suvalkų koridoriaus gynybai.
Mėlyni kryželiai Lenkijoje žymi tris pagrindinius karinius vienetus.
Pirmasis – artilerijos pulkas Suvalkų rajone.
Antrasis – 15-oji mechanizuotoji brigada, dislokuota netoli šio regiono.
Trečiasis – 18-oji Lenkijos kariuomenės divizija, esanti į rytus nuo Varšuvos.
Tikėtina, kad ši divizija skirta ne tiek pačiam Suvalkų koridoriui ginti, kiek palaikyti spaudimą Lukašenkai ir Baltarusijos karinei vadovybei.
Tai rimtas karinis junginys. Baltarusijos vadovybė turi suprasti, kad jei jos pajėgos mėgintų įsiveržti į Lietuvos teritoriją, joms tektų kariauti ne tik Lietuvoje, bet ir susidurti su Lenkijos kariuomene, įskaitant šią 18-ąją diviziją.
Lietuvoje, į šiaurę nuo Kauno, yra dislokuota mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“. Tai pagrindinis Lietuvos sausumos pajėgų kovinis junginys. Brigada yra kovinga ir gerai parengta.
Vilniaus rajone taip pat dislokuojama ir stiprinama Vokietijos Bundesvero 45-oji šarvuotoji brigada. Dar vienas svarbus vienetas – NATO priešakinių pajėgų batalionas, veikiantis Lietuvoje. Būtent šios pajėgos galėtų būti panaudotos pirmosiomis karo valandomis, jei Rusija ir Baltarusija ryžtųsi agresijai.
Pagal kai kuriuos vertinimus, Vakarų pajėgos, kurios galėtų būti panaudotos jau pirmosiomis konflikto dienomis ir yra nuolatinėje parengtyje, sudaro apie 30–40 tūkstančių karių.
Esant būtinybei šis skaičius galėtų būti bent dvigubai padidintas. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad vadinamasis „mažasis karas“ – bandymas spausti Baltijos šalis ir Lenkiją, grasinant Suvalkų koridoriaus užėmimu ir tuo pačiu tęsiant karą Ukrainoje – praktiškai sunkiai įsivaizduojamas. Todėl į klausimą, ar reikia laukti karo šiame regione, atsakyčiau taip: Kol vyksta karas Ukrainoje, Rusija paprasčiausiai neturi pakankamai pajėgų net ir riboto masto konfliktui Suvalkų koridoriaus rajone.
Kitas klausimas – kas būtų, jei Ukrainoje būtų sudarytos paliaubos arba sustabdytas karas. Tokiu atveju iš maždaug 600–700 tūkstančių karių, dalyvaujančių vadinamojoje „specialiojoje karinėje operacijoje“, Rusija teoriškai galėtų perkelti kelis šimtus tūkstančių karių į Baltijos regioną.
Tačiau toks kariuomenės perkėlimas, sutelkimas ir dislokavimas nėra nepastebimas. Visa tai stebi žvalgybos tarnybos. Todėl Baltijos valstybės, ypač Lietuva ir Lenkija, turėtų pakankamai laiko reaguoti.
Lenkija puikiai supranta, kad jeigu Rusija užimtų dalį Lietuvos arba visą Lietuvą, kita eilėje būtų pati Lenkija. Dėl to Varšuvoje praktiškai niekas neabejoja. Lenkai tai supranta labai gerai. Tokia yra dabartinė situacija.
Todėl artimiausiu metu, mano nuomone, tiesioginio puolimo prieš Suvalkų koridorių laukti nereikėtų.
Vis dėlto galioja sena taisyklė: Jei nori taikos – ruoškis karui.
Jurijus Fiodorovas (rus. Юрий Фёдоров) – Rusijos karinis ir politinis analitikas, tarptautinio saugumo ekspertas. Jis nagrinėja ginkluotės kontrolės, branduolinio ginklavimosi, Rusijos karinės politikos, NATO ir Europos saugumo klausimus.
Fiodorovas ilgą laiką dirbo mokslinių tyrimų ir analitikos srityje, bendradarbiavo su įvairiais Vakarų tyrimų centrais ir universitetais. Pastaraisiais metais jis dažnai komentuoja Rusijos karą prieš Ukrainą, Rusijos ginkluotųjų pajėgų būklę ir galimas grėsmes Baltijos valstybėms.
