Almantas Stankūnas
Rugsėjo 6 d. teko garbė ir malonumas paminėti 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Vlado Terlecko mirties metines – dalyvauti šv. Mišiose, aplankyti kapavietę ir pabendrauti su signataro giminėmis ir bendražygiais.
Jaučiuosi praturtintas šių susitikimų. Sužinojau daug įdomių ir iš dalies skandalingų detalių iš Lietuvos Banko, kuriame Vladas Terleckas dirbo, o taip pat neatlygintinai, netausodamas savo laiko ir jėgų, konsultavo ir visapusiškai rėmė jo nepriklausomumą, istorijos. Taip pat signatarai ir bendražygiai dalinosi prisiminimais apie nuveiktus iškilius velionio darbus ekonomikos, o vėliau istorijos srityse, apie jo paliktą gausų ir labai vertingą rašytinį paveldą, apie išskirtines asmenines savybes ir didžiulę meilę Lietuvai.
Paminėjimą galėjo sugadinti kliūtys, kurios iškilo dėl nesklandaus savivaldybės darbo, suteikiant įstatymu nustatytą valstybės paramą ir organizuojant kapavietės sutvarkymo ir paminklo gamybos darbų pirkimą. Šiek tiek padėjau dėl to Vlado Terlecko šeimai. Tikiuosi, kad ateityje pagalba signatarų artimiesiems bus teikiama sklandžiau.
Yra nepaneigiami iškilūs signataro Vlado Terlecko darbai Lietuvai. Todėl viliuosi, kad jo atminimas greitai bus pagerbtas ir įamžintas rašytiniu paveldu, vieša atminimo lenta ir jo vardu pavadinta gatve.
Pasinaudodamas proga pareklamuosiu puikią ir labai aktualią Vlado Terlecko knygą apie tragiškus Lietuvos istorijos puslapius. Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės užvertime – knygos pristatyme ši knyga įvertinta, kaip istoriografijos perlas.
