Krescencijus Stoškus. Raginimai susidraugauti nenuramino kultūros sričių atstovų

Galvoju apie apgailėtiną kandidatę į kultūros ministrus Vaidą Aleknavičienę. Iki šiol iš „Delfi“ portalo žinojau tik tai, kad būdama Joniškio rajono vicemerė, 2017 m. dalyvavo Rusijos organizuotame Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime. Kartu priėmė Rusijos konsulato Klaipėdoje atstovę-patarėją Tatjaną Novožilovą.

Neseniai prieš ją pasisakė ir Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, kurią parėmė ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija.

2025-09-02 LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kandidatė taip save pristatė:

„Pradėsime nuo to, kad tiesiog susidraugausime.“ „Devynerius metus dirbau Joniškio rajono savivaldybės vicemere, kuravau ir švietimą, ir kultūrą. Taigi, tikrai nesu žmogus, atėjęs iš niekur ir visiškai nepažįstantis kultūros pasaulio. Manau, kad šios dvi sritys tikrai puikiai dera, daug dalykų persilieja. Turėdama galimybę dirbti Švietimo komiteto pirmininke Seime, tikrai turėjau ir daug bendrų posėdžių su Kultūros komitetu, su Kultūros ministerija, tikrai daug klausimų gvildenome kartu“.

„Be abejo, bus skiriamas didelis dėmesys ruoštis Lietuvos sezonui Vokietijoje, taip pat kovai su dezinformacija, regionų gyvybingumui, lituanistiniam švietimui, taip pat efektyvesniam kultūros paso įgyvendinimui. Taip pat šiais metais jau vyksta ir toliau tęsime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių minėjimą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Taip pat manau, kad labai svarbu tarpkultūrinė diplomatija“.

„Manau, kad labai didelis dėmesys turėtų būti [skiriamas] kultūros tarptautiškumui, kultūros prieinamumui visiems. Taip pat horizontalumui – labai svarbu bendradarbiavimas, stiprinti kultūros politikos ryšius su kitomis viešosios politikos sritimis, pagarba žmogaus kūrybai, ir, be abejo, bendradarbiavimas“.

Kartu ji pasižada tęsti pradėtus Š. Biručio darbus: „Mano toks gal pirmas tikslas ir būtų, kad kultūros bendruomenė neišsigąstų, kad tikrai nereikia bijoti, tikrai bus ir darbų tęstinumas, ir bendravimas. Pradėsime nuo to, kad tiesiog susidraugausime“.

Bet tie raginimai susidraugauti nenuramino pokalbiui sukviestų įvairių kultūros sričių atstovų. Jie labai abejojo, ar švietimo srityje dirbusiai kandidatei užteks patirties vadovauti kultūros ministerijai.

Labiausiai dėmesingi šiame pokalbyje buvo Vaido Jauniškio pastebėjimai ir įžvalgiausios abejonės:

„Tas toks tikrai geranoriškas ir suprantamas, žmogiškas pasakymas „bendraukime, draugaukime“, „atsižvelgsime į viską“ ir panašiai visą laiką šiaip skamba neblogai, bet jis kelia ir tam tikrą riziką – tokią lobistinę. Kas prieis ir kas savo kokią viziją pasakys?

Kas bus toliau, kai užplūs krūva darbų, kurie yra negrindžiami [pasakymu] „bendraukime, susitarkime, pasižiūrėsime“ ir taip toliau – tam tikromis abstrakcijomis, kokias dabar natūraliai gali kandidatė pasakyti. Kas bus, kai bus labai konkretūs darbai: sezonai, kultūros politika, įstatymai, proporcijos, finansavimai ir taip toliau?“

Svarus buvo ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorės Rūtos Prusevičienės nerimas: „Mes kalbame apie profesionalaus meno sklaidą regionuose ir savivaldybių atsakomybę už profesionalaus meno kūrimą bei partnerystes su institucijomis nacionaliniu lygmeniu. Manyčiau, kad galbūt reikės, teks labai, labai skubiai per trumpą laiką pakilti į labai aukštą nacionalinį ir tarptautinį lygmenį, ypač planuojant pačios Kultūros ministerijos darbą ir veiklą Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai 2027-aisiais metais“.

Buvo galima tikėtis, kad šiandien per LRT „Kultūros savaitę“ bus galima sulaukti šiokio tokio prablaivėjimo. Bet išgirdau nė kiek ne mažiau klampią E. Grėbliauskaitės retoriką, daug kuo primenančią kandidatės ambicijas.

Nors čia buvo parodyta norų geriau suprasti kultūrą „kaip švelniąją galią“, bet viskas užsibaigė žodžių jūroje, beprasmybėse ir nesibaigiančiuose prieštaravimuose. Sužinojome, kad švietimas yra edukacija ir komunikacija, o kultūra – įvairovė. Apgailestaudama, kad nėra aiškaus supratimo, kas yra kultūros politika ir kodėl menas nepatenka į kultūros lauką, ji pati ėmė painioti kultūrą su menu, o meną – su patyčiomis ir primityviu diskusijų provokavimu: „Menininkas vertingas, kai pradeda diskutuoti“. Dėl to jai taip patinka („geri“) tokie „kūriniai“, kaip Vilniaus krantinės vamzdis ir Zarasų „Moteris“.