Praėjusio straipsnio pavadinimas „Lietuvos mokslo sistema kryžkelėje: laikas esminiam virsmui“ nebuvo atsitiktinis. Tai ne tik apibūdinimas, bet ir įspėjimas. Šiame tekste siekiu plėtoti anksčiau iškeltas mintis ir dar aiškiau parodyti, kad švietimo, mokslo ir inovacijų sistema Lietuvoje kenčia ne dėl idėjų stygiaus, o dėl neefektyvios, pernelyg sudėtingos ir išsiskaidžiusios valdymo struktūros.
Valdymo institucijų gausa – ar tikrai kuriame vertę?
Lietuvos švietimo ir mokslo sistemą koordinuoja, vertina ir reguliuoja dešimtys institucijų ir jų padalinių. Pagrindinį vaidmenį atlieka Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), tačiau be jos veikia Nacionalinė švietimo agentūra, Lietuvos mokslo taryba, Studijų kokybės vertinimo centras, Valstybinis studijų fondas, įvairūs analitiniai centrai, koordinacinės tarybos, ekspertų komisijos, slėniai, bei mokslo ir studijų institucijų valdymo organai. Kai kurios struktūros, kaip pvz. universitetai, kolegijos, institutai, nuolat reformuojami, jungiami arba kitaip reorganizuojami, keičiamas jų pavaldumas, ar vidinės struktūros, tačiau bendras administracinis aparatas ir jo įtaka – nemažėja.
Šios struktūros dažnai dubliuoja viena kitos funkcijas, kuria perteklinius reikalavimus ir skatina biurokratinių „žaidimų“ kultūrą. Dėl to mokslo institucijos ir tyrėjai priversti daugiau laiko skirti ataskaitoms ir formaliems vertinimams nei realiai kūrybinei ar taikomajai veiklai.
Panaši problema matoma ir mokyklose – ypač gimnazijose, kur ženkliai trūksta mokytojų, o dalis paruoštų pedagogų vietoj darbo mokyklose pasirenka geriau apmokamas ir mažiau emociškai įtemptas veiklas švietimo valdyme, administravime ar projektų vertinime. Tai atskira, tačiau glaudžiai susijusi tema, kuri taip pat reikalauja sisteminio sprendimo.
Mokslininkai – administracinio modelio įkaitai
Lietuvoje mokslininkų veikla vis dar vertinama pagal tradicinius, formalius kriterijus: publikacijų skaičių, citavimų lygį, projektų vadovavimo patirtį. Ypač sureikšminama tai, ar pareiškėjas (ypač doktorantas) turi aukštos kvalifikacijos vadovą – turintį mokslo laipsnį, profesoriaus vardą, gausų publikacijų sąrašą. Nors vadovo kompetencija yra svarbus veiksnys, tačiau jos perteklingas sureikšminimas praktiškai užkerta kelią naujiems veidams ir naujoms idėjoms patekti į sistemą. Toks modelis riboja konkurenciją, mažina atsinaujinimą ir daro sistemą uždarą.
Be to, visiškai dirbtinis skirstymas į „jaunųjų“ ir „patyrusių“ mokslininkų projektus neatitinka realios mokslo logikos. Tarptautinėje praktikoje daug svarbiau yra idėjos originalumas, jos įgyvendinimo potencialas ir numatomas poveikis. Tyrėjų komandos narių patirtis, anksčiau atlikti darbai yra svarbu, tačiau jokiu būdu neturėtų būti pagrindinis vertinimo kriterijus.
Investicijos – į plytas, bet ne į idėjas
Per pastaruosius dešimtmečius į Lietuvos mokslo infrastruktūrą investuota šimtai milijonų eurų ES ir nacionalinių lėšų. Pastatyti modernūs pastatai, įsigyta brangios įrangos, įkurti slėniai ir kompetencijų centrai. Tačiau realus šių investicijų panaudojimas – ribotas. Trūkstant finansavimo tyrimams, atlygiui tyrėjams ir studentų įtraukimui į mokslą, šios infrastruktūros neretai tampa savitikslės.
Mokslininkai, ypač produktyvūs ir kūrybiški, dažnai pasirenka vadybines pozicijas dėl stabilesnio darbo ir geresnio atlyginimo. Taip mokslas praranda „protus“, o valdymo sistema plečiasi. Prasideda „malūnų priežiūros“ era – kai infrastruktūra išlaikoma, bet realios naudos visuomenei ji nekuria.
Panašios problemos pastebimos ir kitose ES šalyse – mokslo sistema tampa vis labiau centralizuota, formalizuota, biurokratizuota. Vis dėlto kol kas Lietuvoje dar turime pakankamai lankstumo: tiek nacionalinės politikos, tiek finansavimo lygmeniu galime spręsti, kaip efektyviau naudoti turimus žmogiškuosius ir materialinius išteklius. Svarbiausia – valia keisti įsigalėjusius stereotipus ir ribojančius reglamentus.
Ką galima daryti geriau?
- Supaprastinti finansavimo sistemą. Reikėtų iš esmės peržiūrėti MTEP projektų finansavimo logiką: vertinti idėjas, o ne formas. Paraiškos turėtų būti trumpesnės, vertinimo procesai – greitesni, o paraiškų rengėjai – mažiau apkrauti pertekliniais techniniais reikalavimais.
- Įdiegti mišrų vertinimo modelį. Mokslininkų ir jų veiklos vertinimas turėtų remtis tiek moksliniais pasiekimais, tiek realia grąža Lietuvai: bendradarbiavimu su verslu, atžalinių ar kitokių formų, bendrų su verslu įmonių steigimu, ekspertine veikla viešajame sektoriuje, poveikiu regionams ir visuomenės grupėms.
- Išplėsti prieigą naujiems tyrėjams. Peržiūrėti mokslinių projektų konkursų taisykles, kad daugiau galimybių gautų tyrėjai su originaliomis idėjomis, net jei jie neturi ilgo publikacijų sąrašo ar „stipraus“ vadovo. Reikalinga įtraukties, o ne uždarumo kultūra.
- Skatinti universitetų veiklą regionuose. Universitetai ir kolegijos regionuose turi tapti inovacijų centrais. Tai galima pasiekti skatinant mokslininkų ir studentų bendradarbiavimą su vietos savivaldomis, verslu ir bendruomenėmis sprendžiant konkrečius, lokalizuotus iššūkius.
- Mažinti dubliavimąsi ir perteklines struktūras. Reikia atlikti sisteminį vertinimą, kurios administracinės grandys realiai kuria vertę, o kurios tėra formalūs „tarpininkai“. Taupant administracines sąnaudas, galima išlaisvinti lėšų ir žmogiškųjų resursų mokslui ir dėstymui.
Išvada
Lietuvos mokslo sistema šiuo metu yra itin priklausoma nuo biurokratinės logikos, kuri orientuota į procesų, o ne rezultatų vertinimą. Dominuoja kiekybiniai, bet ne kokybiniai rodikliai. Dėl to mokslas tampa sunkiai prieinamas jauniems tyrėjams, nutolsta nuo visuomenės poreikių ir tampa mažiau konkurencingas globaliame kontekste.
Vis dėlto tikiu, kad Lietuvoje turime galimybę elgtis kitaip. Turime pakankamai laisvės, kad patys apibrėžtume, kas yra sėkmingas mokslas ir vertingos investicijos. Reikia daugiau pasitikėjimo kūrėjais, mažiau kontrolės ir formalių ataskaitų. Reikia atsigręžti į žmones ir idėjas, o ne į pažymas ir titulus. Mokslas turi būti atviras, kūrybiškas ir naudingas – ne sau, o visuomenei.
