Rokiškio krašto dvarai: naujoji dvarininkystė yra ne statusas, o gebėjimas išgirsti vietą, ją saugoti ir suteikti naują gyvenimą

Daiva Grikinienė

Istoriškai dvarininkystė Lietuvoje turėjo aiškias tradicijas ir paskirtį. Tai buvo ne tik žemės valdymas, o ištisa kultūra: švietimas, meilė gamtai, globos ir atsakomybės puoselėjimas, garbės bei etiketo kodeksas. Visa tai kūrė senosios dvarininkijos pasaulėžiūrą, kasdienybę ir tarpusavio santykius. Šiandien dvarininkystė nebėra vien apie valdžią, tai labiau požiūris ir atsakomybė nei statusas.

Norėdami pažinti senąsias ir naująsias dvarininkystės tradicijas keliaujame į Rokiškio kraštą. Jis vienas „dvaringiausių“ regionų Lietuvoje, čia dvarai išsidėstę gana tankiai ir atspindi skirtingas funkcijas bei laikotarpius. Jų geografija – tai tinklas tarp vandens ir kelio į Rygą; paskirtis – nuo ūkio iki kultūros; įvairovė – nuo reprezentacijos iki gamtosaugos. Šiandien Rokiškio dvarai gyvena naują gyvenimą – vieni jų tapo muziejais, kaip Rokiškio dvaras, kiti – turizmo ir renginių vieta, kaip Salų dvaras, treti šiuo metu puikiai gyvuoja kaip ūkiai – toks yra Ilzenbergo dvaras. Juos jau daugelis yra lankę, o jei tik ruošiatės, informacinės medžiagos rasite nesunkiai.

Šį kartą keliausime į mažiau lankomus ar neseniai duris atvėrusius 3 Rokiškio krašto dvarus: Gačionių, Tarnavos ir Zanapolio.

Gačionių dvaras: kilmė ir architektūra

Gačionių dvaras – vienas įdomesnių krašte, jis nebuvo didikų rezidencija kaip Rokiškio dvaras, todėl jo istorija tylesnė, bet ne mažiau išraiškinga.

Šiandien naujieji dvaro šeimininkai kviečia aplankyti išlikusius ir sutvarkytus apie 1830 m. statytus medinius dvaro rūmus bei pastatus, itin retų senovinių FORD T automobilių muziejų, pasivaikščioti ir pailsėti 13 ha dvaro parke su skulptūromis, pasidžiaugti nuo 128 metrų pantoninio tilto Gačionių ežero vaizdais.

Šeimininko pasakojimu, pagal dendrologinius tyrimus rūmai pastatyti naudojant pušų medieną, nukirstą 1828 m., tai leidžia daryti išvadą, kada rūmai statyti, kaip ir akmeninės arklidės ūkiniame kieme, ant kurių akmens iškalta 1829 metų data.

Pati Gačionių dvarvietė yra gerokai senesnė nei dabartinis dvaras, greičiausiai susiformavusi XVII a. ir priklausiusi ne vienam savininkui. Paskutiniai valdytojai buvo Rosenų giminė, kilusi iš Livonijos.

Atgimimas šiandien, sugrąžinęs prabangą ir autentiškas detales

1940 m. sovietinės okupacijos metu dvaras su 206,28 ha žemės buvo nacionalizuotas, o karo metu čia buvo įsikūrusi vokiečių karo komendantūra. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras vėl buvo nacionalizuotas, turtai išgrobstyti: neliko prabangių baldų, veidrodžių, daugiau nei 2000 Justino Roseno sukauptos bibliotekos knygų. Tuo metu dvaro rūmuose buvo įrengta kolūkio kontora, kultūros namai, parduotuvė, biblioteka, apgyvendinti žmonės. Kambariai tapo vištidėmis, kiaulidėmis, o buvusi svetainė su parketo grindimis virto grūdų sandėliu.

Nepriklausomybės metais buvo atkurta Rosenų giminės teisė į nuosavybę ir dvaro paveldėtojo Piotro sprendimu Gačionių dvaras parduotas naujiesiems savininkams. Jie ėmėsi rūmų tvarkybos: atkūrė grindų parketą, sienose gausią klasikinę polichrominę tapybą, rūmų bibliotekoje ir valgomajame atstatė dvi originalias Rygoje ir Maskvoje pagamintas XIX a. koklių krosnis, atnaujino du didžiulius ąžuolo apdailos židinius rūmų vestibiulyje ir svetainėje.

Stebina ir akį džiugina darbo kambaryje sumontuotas itin retas senovinis Zuber panoraminis tapetas „Medžioklės scena“, susidedantis iš 32 tapetų, atkurti ir gyvenimui pritaikyti 7 apartamentai, turintys visus patogumus, originalius XIX a. baldus, šviestuvus, kitą įrangą.

Pirmajame aukšte yra gausia polichromine tapyba dekoruoti pono, ponios ir svečio apartamentai. Į antrąjį rūmų aukštą veda sunkūs ąžuoliniai dekoruoti laiptai su laiptinėje ir koridoriuose pasitinkančia gausia klasicistine polichromine tapyba.

Antrajame aukšte atkurti ekonomės, mergaičių, berniukų apartamentai, dekoruoti senoviniais Zuber tapetais, kas buvo įprasta dvarų miegamuosiuose, bei erdvūs pietiniai apartamentai su senoviniais medžio konstrukcijų fragmentais. Antrame aukšte yra pasitarimų ir ekspozicijų salė.

Parkas, senovinių automobilių kolekcija ir sugrįžęs kultūrinis gyvenimas

Dvaro parke pasitinka 200 metų gyvuojančios senosios liepos, devyni tarpusavyje sujungti tvenkiniai, sklypą kertantis upelis, kurio pakrantėse žydi retosios laukinės tulpės, purienos, daugybė kitų žolinių augalų. Pats parkas susideda iš dviejų dalių: taisyklingos formos aplink dvaro rūmus bei senovinį rožyną ir vadinamojo angliško parko dalies. Pasak buvusių savininkų Rosenų, prie parko projektavimo yra prisidėjęs žymus parkų specialistas iš Prancūzijos E. Andre.

Būsimų dvaro lankytojų laukia dar viena staigmena – senojoje karietinėje eksponuojami 5 reti senoviniai FORD Model T automobiliai, pagaminti 1909, 1911, 1912, 1913, 1922 m. Pažintinę ekskursiją po Gačionių dvarą veda pats jos savininkas advokatas Gintaras Balčiūnas Čia šiuo metu vyksta ir laukia lankytojų Antano Žmuidzinavičiaus 150-osioms gimimo metinėms skirta jubiliejinė tapybos darbų paroda iš privačios Gačionių dvaro kolekcijos, klasikinės muzikos vakarai.

Tarnava: nepasiduodanti laikui didybė

Tarnavos dvaras Jūžintų seniūnijoje jau kitoks, bet irgi ypatingas – turbūt vienintelis Lietuvoje, kurio rūmai turi tokį ryškų tautiškumo simbolį, išstovėjusį iki šių laikų: bokštą su Gediminaičių stulpais pačiame viršuje.

Šio dvaro istorija prasideda nuo kunigaikščių Astikų, vėliau rūmai keliavo per kitų giminių rankas, kol XIX a. atiteko Veiseinhofų dinastijai. Tarnavos dvaro pastatai baigti statyti apie 1858 m. ir juose gyveno dar keturios Veiseinhofų kartos. 1923 m. dvarą įsigijo Amerikoje praturtėjęs išeivis J. Vėbra, tačiau netrukus pardavė atsikūrusios Lietuvos pulkininkui Jonui Vygėliui, kurį galima sieti su išskirtinio bokšto statyba. Kyla klausimas, kaip sovietmečiu išliko Gediminaičių stulpai. Naujoji dvaro savininkė Rasa pasakoja, kad simbolio tarpai tiesiog buvo pridengti plytomis, kad bokštas atrodytų vientisas. Viską išvalius buvo atidengtas šis tautiškumo simbolis.

Sovietmečiu dvaras priklausė kolūkiui – yra išlikę liudijimų, kaip kolūkio pirmininkas žiemą šildydavosi degindamas rūmų parketą, kaip buvo niokojami parko medžiai ir statiniai…

Dvaras šiandien gyvena tarp praeities ir ateities

Dabartiniai dvaro savininkai Rasa ir Virginijus Narauskai rengiasi jį prikelti ir pritaikyti kultūros renginiams. Dabar Tarnava pasitinka apgriuvusi, bet tuo žavi, išdidi, mistiškai apgaubta muzikos garsų, sklindančių iš griuvėsių ir liudijančių: dvaras gyvas.

Savininkai jau pradėjo tvarkyti parką, pašalino savaiminius augalus, kurie buvo užgožę įstabų Rašio ežero kraštovaizdį. Naujam gyvenimui keliasi ir avarinės būklės pastatas: sustiprintos konstrukcijos, išvalytas dvaro vidus. Reikia didelių investicijų tolesniems darbams, bet, kaip savininkai sako: “Mes po truputį judame ir tai mus džiugina. Nenorime dvaro paversti masine turistavimo vieta, kol kas mums svarbūs ir nedideli žingsniai, kad ir atrasta senovinė saga, keli kokliai. Planuose – čia gyventi patiems, nes atvažiavę čia supratome, kad tai mūsų.”

Vaikštant aplink dvarą jaučiama jo dvasia – išdidi laikysena, tyla ir ramybė. Čia ošia šimtamečiai medžiai, žvilgsnį traukia Rašio ežero pakrantė. Net griuvėsiuose Tarnava neatrodo mirusi. Priešingai – atrodo, lyg kantriai lauktų savo laiko, nes dvaras šiandien gyvena tarp praeities ir ateities. Jis dar sužeistas laiko, tačiau jau turi žmones, kurie jį girdi. Galbūt tikroji dvaro didybė ir slypi ne tobuluose fasaduose, o gebėjime išlikti net tada, kai atrodo, kad viskas prarasta.

Zanapolio dvaras: nėra didingų rūmų, bet gyva dvaro idėja – gyvenimas arti žemės

Zanapolis priklausė mažesnių Rokiškio krašto dvarų tinklui. Tai nebuvo reprezentacinė didikų rezidencija kaip Rokiškio dvaras, greičiau vietinis ūkinis centras, susijęs su aplinkinėmis žemėmis. Dvaro istorija siekia XVII a., kai šias žemes valdė Radvilos, tačiau šiandien iš pastatų likę tik pamatai.

Mus pasitikusi naujoji Zanapolio dvaro savininkė Daina Mrazauskienė pasakoja apie šiandien tęsiamas gyvulininkystės ir ryšio su gamta tradicijas. Šiuo metu auginami taurieji elniai ir limuzinų bei hailendų veislės karvės. Visi gyvūnai ganosi natūraliose, per daugelį metų susiformavusiose pievose, žiemą šeriami šienu ir šienainiu. Pievoms tręšti nenaudojamos jokios cheminės trąšos, kad gyvūnų mėsa išliktų sveika ir prisotinta visomis žmogui reikalingomis medžiagomis.

Daina smagiai prisimena, kaip gera čia buvo per pandemiją – su vyru atvažiavę po darbų iš Vilniaus nusimesdavo per karantiną būtinas kaukes ir kvėpuodavo pilnais plaučiais, vaikščiodami Vazajaus ir Vazajėlio ežerų pakrantėmis.

Vieta pabūti ir pasidžiaugti žmonių pastangomis išsaugota vietos dvasia

Šiuo metu Zanapolio dvarvietė apima 100 ha žemės, yra gyvūnų aptvarai, ganyklos, skerdykla, mėsos cechas, keletas svečių namelių ant ežero kranto, kur galima užsisakyti nakvynę. Šeimininkai patys prižiūri pievas, ruošia šieną, avižas, moliūgus gyvūnams šerti, patys išpjausto ir brandina mėsą, ruošia produktus.

Zanapolio istorija šiandien įgauna naują prasmę. Nors neliko rūmų didybės, išliko svarbiausia – ryšys su vieta, gamta ir žmogumi. Tai liudija apie šiuolaikinės dvarininkystės tikslą – ne tik pastatų išsaugojimą, bet gebėjimą prikelti vietą naujam gyvenimui, išlaikant jos dvasią.

Į Zanapolį verta atvykti ne pasižiūrėti, o pabūti. Čia reikia vaikščioti, kvėpuoti, draugauti su gyvūnais, aplankyti Grumbinų alkakalnį, senojo tikėjimo šventvietę, pasigrožėti ežerų pakrantėmis. O gurmanai gali paskanauti ar nusipirkti vietinių produktų.

Zanapolis primena, kad paveldas nebūtinai turi būti monumentalus. Kartais jis gyvena mažose detalėse – ant seno kalno, medžiuose, gyvūnų ramybėje ar žmogaus pastangose išlaikyti vietos gyvybę.

Pabaigai

Kelionė po Rokiškis krašto dvarus atskleidžia, kad dvarininkystė Lietuvoje atgimsta labai skirtingomis formomis. Vieni dvarai kruopščiai restauruojami ir susigrąžina istorinę didybę, kiti dar tik kyla iš griuvėsių, treti pasirenka gyvą ryšį su žeme.

Gačionių dvaras šiandien tampa autentiškos prabangos, kultūros ir atkurtos istorijos vieta. Čia sugrįžta parkai, polichrominė tapyba, senoviniai baldai, parodos ir kultūrinis gyvenimas. Tarnavos dvaras gyvena kitokią istoriją – dar sužeistas laiko, tačiau nepraradęs orumo, jis labiau primena pažadą ateičiai, kai svarbiausia ne greitas rezultatas, o kantrus išsaugojimas ir žmogaus ryšys su vieta. Zanapolio patirtis rodo, kad dvaras gali gyvuoti ir be rūmų didybės, čia vertybe tampa ne architektūra, o gyvenimo būdas – pagarba gamtai, gyvūnams ir lėtam buvimui.

Visi šie dvarai skirtingi, tačiau juos jungia viena: dvaras šiandien nebėra vien praeities reliktas. Jis tampa gyvu santykiu su istorija, kultūra ir žmogumi.

Dalios Smalskienės nuotraukos