Liepos 4-ąją, artimųjų prašymu aukojau Šv. Mišias Merkinės Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje už 1946 07 02 žuvusį Pietų Lietuvos partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį (1901–1946) jo gimimo 125-ųjų ir žūties 80-ųjų metinių proga. Ir už visus, kentėjusius, žuvusius, dirbusius dėl Lietuvos.
Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis žuvo Žaliamiškyje, prie Janavo kaimo, vietovėje tarp Merkinės ir Leipalingio.
Jo kūnas buvo atvežtas į Leipalingį ir slapta užkastas drauge su kitais žuvusiais stribų būstinės (Kauko namo) kieme.
Prieš keletą metų surastas, identifikuotas ir oriai palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Homilijoje (senoviškai tariant, pamoksle) pabrėžiau, kad tautos laisvės, valstybės interesų gynimas išlieka garbingas tada, kai subordinuojamas aukštesnėms vertybėms – Dievo meilės ir žmoniškumo principams, jų nepažeidžia.
Kazimieraičio, kuris buvo giliai tikintis žmogus, asmenybėje ir veikloje tai ryškiai atsiskleidžia.
Pagal išlikusius liudijimus, jis vengė karingos bravados, reikalavo jaunų į miškus išėjusių kaimo vyrų drausmės, stengėsi disciplinuoti juos karių statutais, sulaikyti nuo spontaniškų keršto akcijų. Išlikusieji gyvi bendražygiai ypač vertino Kazimieraičio tėviškumą bendravime su kovotojais.
Dėkoju Merkinės klebonui kunigui Robertui Rumšui, kuris meldėsi drauge, sesei Benai Mališkaitei – už „LKB kronikai“ skirtą paskaitą po Šv. Mišių, šviesiai ir draugiškai Vitkų šeimai – už nuoširdžią bendrystę.
Jaučiuosi lyg pabuvęs artimų giminių susiėjime.
Reikėtų priminti, kad „Draugo” kolūkio pirmininkui Algirdui Malinauskui buvo suteiktas „darbo didvyrio” vardas. Gal mažai kas dabar žino, kaip tokie tuometinių žemės ūkio įmonių vadovai mokė mėgstančius į darbą ateiti girtiems arba darbe prisigėrusiems, kaip auklėjimo vėluojančius ir dirbančius atmestinai. Štai taip tokie vadovai tragiškai atsiliekančius kolchozus pavertė pirmaujančiais. Daug metų praėjo nuo tų laikų, bet vietinių tarpe iki šiol gyvas pagarbus tokių vadovų atminimas. O dėl Grūto parko derėtų apie tai, kas ten rodoma, supažindinti dabar studijuojančius ekonomistus, politologus, sociologus ir pan. Panašią patirtį buvo sukaupę ir kolchozų pirmininkai, dirbę Marijampolės rajone.