Rinkimai Vokietijoje – triuškinamas smūgis krikdemams

Stanislovas Buškevičius. Vokietijoje tragiškas kairiųjų liberalų pralaimėjimas

Antiimigracinė, Briuselio kritikė vokiečių partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) Saksonijos-Anhalto žemėje tiesiog sutriuškino kairiųjų liberalų partiją – taip vadinamą Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), kurios politika nėra nei krikščioniška, nei patriotinė.

Pagal apklausas, kanclerio Friedricho Merzo CDU nuo AfD atsiliko daugiau kaip dvigubai – AfD renka mažiausiai 43 proc. Kita kairiųjų liberalų partija – Socialdemokratų – dar labiau atsiliko nuo lyderio.

Kas iš esmės lėmė AfD pergalę? Lėmė daug priežasčių, bet pagrindinė – vokiečiams atsibodo antivokiška tradicinių partijų politika. Vokietijoje yra vietų, kur vokiečiai bijo pasirodyti – čia siautėja imigrantai iš Afrikos, Azijos, o kairiųjų liberalų partijos vykdo pragarišką multikultūralizmo politiką.

Per Europą ritasi naujoji banga. Kuo skiriasi kvailys nuo politiko-kvailio? Paprastas kvailys kartais supranta, jog yra kvailys. Politikas-kvailys nesugeba prognozuoti savo veiksmų rezultatų. Reikia būti absoliučiu politikos idiotu, kad nesuvoktum, jog per didelė imigracija iššauks vietinių gyventojų nepasitenkinimą, veiksmas gimdo atoveiksmį. Jeigu verslininkui rūpi tik šios minutės pelnas ir jis dėl to pasiruošęs nutautinti savo gimtąją šalį, privežant į ją pigios darbo jėgos, tai politikas turėtų mąstyti plačiau ir atsakingiau.

AfD nėra vienareikšmiškai vertinama partija. Kai kurie jos veiksmai kartais kvepia palankumu Maskvai, bet apskritai jie nėra prorusiški. Į rusus žiūri kaip į melžiamą karvę, todėl kai kuriais klausimais jiems pataikauja.

Lietuvoje yra Vokietijos kariuomenės brigada. Pasistenkime nesusipykti su AfD, nes jie ateityje gali laimėti visuotinius rinkimus ir tada nuo jų priklausys Vokietijos brigados likimas Lietuvoje. Mes turime pasirinkti: arba amerikiečių ir vokiečių kariai Lietuvoje, arba rusų agresorių karo kvapas.

Vladimiras Laučius. AfD Saksonijos-Anhalto žemėje renka daugiau kaip 44 proc. balsų. Tai triuškinamas smūgis krikdemams

Ir, tiesą sakant, ne tik Friedricho Merzo CDU (nors dabartinio kanclerio populiarumas Saksonijoje – tiesiog tragiškas): tai smūgis tai beveidei ir neretai kairuoliškai partijos krypčiai, kurią buvo pasirinkusi ir ilgai stūmė buvusi kanclerė Angela Merkel. Merzas per savo kadenciją arba nespėjo, arba nesugebėjo įtikinti rinkėjų, kad CDU iš Merkel klaidų padarė teisingas išvadas.

Į ką verta atkreipti dėmesį stebint pirmąsias reakcijas Lietuvos aktualijų kontekste? Pirmiausia – į mėginimus šiuos rinkimus paaiškinti AfD prorusiškumu. Apklausų duomenys rodo ką kita: Saksonijoje-Anhalte balsuota pirmiausia dėl socialinio nesaugumo, kylančių kainų, smunkančio gyvenimo lygio, ekonomikos ir vangiai bei neefektyviai sprendžiamų migracijos problemų. Socialinis saugumas buvo dažniausiai nurodomas balsavimo motyvas. Net 70 proc. rinkėjų baiminasi, kad ateityje gali nebeišgalėti apmokėti savo sąskaitų.

Tai buvo ir balsavimas prieš federalinę valdžią: 59 proc. rinkėjų manė, kad Berlyną reikia pamokyti, o didžiausią atsakomybę už nesėkmes jie priskyrė būtent CDU. Merzo veiklą teigiamai vertino vos 9 procentai apklaustųjų.

AfD ne tik išsaugojo savo ankstesnius rinkėjus, bet ir mobilizavo apie 157 tūkst. žmonių, kurie 2021 m. apskritai nebalsavo, ir – štai kur įdomybė – perėmė maždaug 83 tūkst. CDU rinkėjų. O juk CDU rinkėjai nėra prorusiški.

Tad šie rinkimai rodo pirmiausia ne geopolitinių simpatijų ar antipatijų dinamiką, o visai kitus dalykus. AfD prorusiškumas daliai rinkėjų galėjo būti papildomas „privalumas“, bet teigti, kad jis paaiškina daugiau kaip dvigubai išaugusį AfD rezultatą, reikštų ignoruoti pačių Vokietijos rinkėjų įvardytas problemas.

Vilius Kavaliauskas. Vokietijos himne vėl bus minimas Nemunas?

Šį rytą net keliuose TV kanaluose reportažuose iš Magdeburgo išgirdau: „Deutschland, Deutschland über alles / Über alles in der Welt“. Ligšiol iš Vokietijos mums grodavo Haidno muziką, o žodžiai skambėjo tik apie „vienybę, laisvę ir teisybę Vokiečių tėvynei“. 1949-1989 metais nuo tos žemės skambėjo tik muzika. Po 1989, po Vokietijos suvienijimo, giedama tik „demokratiška“ senojo Vokietijos himno dalis – trečias posmas. Pirmajame buvo minima ir mūsų žemė: „nuo Maso iki Nemuno“ (von der Maas bis an die Memel).

Saksonijoje-Anhalte apsivertė žemė – gavusi 39 vietas landtage, bet priviliojusi bent tris kitus populistus, „Alternatyvos“ partija turės daugumos vyriausybę vienoje iš Vokietijos žemių.

Lietuva panaši į Anhaltą – ir ten, ir čia neturime 3 milijonų. Bet vokiečių žemėje balsuoti atėjo 77,8 proc., Niekas neabejoja, kad tas sniego kamuolys risis per žemyną. Pernelyg gardus kąsnis – visa Europa. O viskas prasidėjo ne Vokietijoje. Eksperimentas Vengrijoje išsikvėpė po kelių Orbano kadencijų. Italai ką tik šventė ilgiausiai po karo valdantį Meloni kabinetą – niekas iš ES vadovų neprisimena, kad jos partija pradžioje turėjo Musolinio antspaudą. Eilėje stovi prancūzai. O Trumpo „America First“ tarsi nužengusi iš senojo vokiečių himno…

Kraštutinių dešiniųjų banga susijusi su Europos aktualijomis – su imigrantais, su demografija, su ūkio nuopoliu, su karo grėsme. Tos problemos neliečia Lietuvos?

Vokietijoje norėta apsiginti nuo AfD sėkmės: saugumo tarnyba paskelbė ja „grėsme valstybei“. Lietuvoje pulta skaičiuoti Žemaitaičio pajamas. Vienintelis būdas – paskelbti, kad demokratija jau išsėmė galimybes ir rinkimai daugiau nereikalingi. Bet nuo „karo stovio“ iki karo – vienas žingsnis.

Kokios pamokos Lietuvai? Socdemai skelbia karą demografijos ir imigrantų fronte. Tačiau per likusius 2 metus jie nespės iškasti net apkasų, kai Seimą užims partija, kurios vardas pranašiškai grįžta į Vokietijos himną.