Pastaruoju metu vis labiau glumina augantis atotrūkis tarp „kultūrininkais“ pasivadinusių kuriamo savivaizdžio ir jų realių veiksmų. „Laisvą žodį“ ginantieji grubiai tildo ar tiesiog užčiaupia oponentus – jų nuomonė a priori skelbiama „melaginga“ ir dėl to nepaisytina. Tapo madinga kitamintį palydėti rusišku mat’u, o jų protestuose plinta vulgarūs bei nešvankūs plakatai.
Kas atsitiko, kad ši visuomenės dalis susitapatino su „absoliutaus gėrio“ ir „absoliučios tiesos“ išpažinėjų stovykla, atrodytų, fiziškai nekenčiančia kitos ir pasiruošusia jai gerklę perkąsti, jau nekalbant apie tokias išplitusias praktikas kaip etikečių klijavimas, šmeižtai, pjudymas ar dvejopi standartai?
Šį reiškinį galima suprasti ne kaip spontanišką kultūros lauko maištą, o kaip simptomišką politiškai instrumentalizuotą procesą, kuriame agresyvi raiška kompensuoja tiek argumentų, tiek realios galios stoką. Pastaruoju metu Lietuvoje matomas „kultūrininkų“ protestinis judėjimas išties pasižymi rėkimu, vulgarumu, agresija oponentų atžvilgiu ir sąmoningu socialinių normų laužymu. Tai nėra atsitiktinė stiliaus raiška – veikiau ženklas, kad racionalūs, empiriškai pagrįsti ir morališkai nuoseklūs argumentai nebeveikia arba jų tiesiog nebėra. Tokiu atveju diskursas pereina į afekto režimą, kuriame emocija, šokas ir triukšmas ima atlikti įtikinėjimo pakaitalo funkciją.
Ši agresyvi forma kartu yra ir galios demonstracija, tačiau ne kūrybinės ar intelektinės galios. Dažnai tai kolektyvinė savivertės kompensacija, kai profesinis ar kūrybinis vidutiniškumas ir talento stoka maskuojami tariamo radikalumo poza. Minia suteikia saugumą ir anonimiškumą, panaikina individualią atsakomybę, o agresija įgauna tariamo moralinio teisėtumo aurą. Tokia laikysena leidžia ne diskutuoti, o nutildyti, ne įtikinti, o simboliškai nugalėti.
Svarbus, jei ne svarbiausias, čia ir politinis šio proceso aspektas. Rinkimus pralaimėjusios politinės jėgos, praradusios tiesioginį legitimumą, linkusios veikti per kultūros lauką kaip tarpininką savo viešai neįvardijamiems tikslams pasiekti. Kultūrininkai čia tampa savotišku „proxy“ protestu – moralinio jautrumo nešėjais, per kuriuos galima kurti krizės, nestabilumo ir „pažeistų vertybių“ įspūdį. Dalis jų veikia nuoširdžiai, tačiau tampa politiškai naivūs ir lengvai mobilizuojami, atlikdami „naudingųjų idiotų“ vaidmenį didelių dėdžių ir tetų užkulisiuose žaidžiamuose žaidimuose.
Paradoksalu, bet kuo protesto raiška labiau necivilizuota, tuo ji patogesnė jį kurstantiems: atsiranda galimybė atsiriboti ir kartu naudotis sukurto chaoso efektu.
Todėl šį judėjimą sunku laikyti tikra revoliucija. Nors čia radikalios kairės retorika dažnai pateikiama kaip „pažangi“, „emancipacinė“ ar net „revoliucinė“, reali tokių protestų funkcija dažniausiai yra kontrrevoliucinė – esamų simbolinių ir institucinių pozicijų ir privilegijų išlaikymas. Kalbama apie vertybes, bet ginamas status quo; deklaruojamas maištas, bet nekvestionuojami realūs galios santykiai. Todėl tai pseudo-revoliucinis veikimas, kuris kultūrinių ženklų lygmeniu atlieka konservatyvią funkciją.
Tarptautiniai analogai rodytų, kad tai jau tapo pasikartojančiu modeliu. JAV akademijoje ir meno lauke kova dėl tapatumo ir moralinė retorika dažnai virsdavo rėkimu, oponentų „cancelinimu“ ir viešu gėdinimu, dengiančiu vidines kovas dėl statuso. Prancūzijoje teatrališki kultūros sektoriaus protestai dažnai slepia korporatyvinį interesą – tam tikrų grupių ir asmenų gaunamų subsidijų ir privilegijų gynybą. Vokietijoje instituciškai saugus „aktyvizmas“ leidžia naudoti radikalią kalbą be realios rizikos nukentėti. Lenkijoje emocingas kairiųjų kultūrinis protestas mobilizuoja savą socialinį burbulą, bet turi menką visuomeninį poveikį. Rusijoje iki 2022 m. pseudo-opozicinis menas atliko sistemos toleruojamo garo nuleidimo funkciją.
Visus šiuos atvejus jungia bendra schema: deklaruojamas maištas, agresyvi ir vulgarizuota forma, moralinis spaudimas oponentams ir kartu – realios galios santykių kaitos nebuvimas. Todėl rėkimas ir vulgarybės čia gali būti suprantami ne kaip drąsos ar kūrybiškumo ženklas, o kaip racionalumo, moralinės laikysenos ir tikros intelektinės ar meninės autonomijos stokos simptomas, kai poza pakeičia turinį, o triukšmas – argumentą.
„„kultūrininkų“ protestinis judėjimas išties pasižymi rėkimu, vulgarumu, agresija oponentų atžvilgiu ir sąmoningu socialinių normų laužymu…” Jo, socdemų ir NA normų laužyti negalima, nes jie – tautos gelbėtojai… Autorė nusišnekėjo iki plintuso…
Gerb. ponia Rasa iš principo teisingai prpeparuojate atsiprašant „kultūrininkų protestus”….Šie darmojedai su kultūra nelabai ką turi bendro, nebet tiek, kad „įsisavina’ kultūrai skirtus pinigus…Esu įsitikinęs, kad šių „protestų” tikslas banalus…neprarasti galimybės ir toliau taip gyventi, nieko nekeičiant , nieko nekuriant…ir sakyčiau gana gerai gyvenant…Kitas vertus gyvavimo ciklas būdingas ne tik prekėms, bet ir idėjoms…todėl manau, kad tokių „kultūros” ir ‘meno” galiojimo laikas eina į pabaigą ir nebepavyks įtikinti aplinkinius, kad žlaštas yra meno kūrinys, kuris vertas kažko materialaus…
Ar skiri kultūros darbininkus nuo jos kūrėjų? Bibliotekininkai, muziejininkai, chorų ir šokių ratelių vadovai, atitraukianys, ypač provincijoje, žmones nuo televizoriaus ir arielkos butelio ,atlieka didelį kultūrininkų darbą
Sigitai, spėju, kad žlaštas tamstos komentare lyg ir turėtų reikšti šlamštą. Tik kaip žmogų, besidomintį laisvalaikiu lingvistika, suintrigavo kuria čia tas žlaštas lietuvių kalbos tarme ar gal nunykusia jotvingių kalba?
Ar liberalizmo laisvė yra Dievas?Jei žmogaus laisvė turi turėti tkslą,tai kas tas tiklas yra.Koks yra laisvo žodžio,ir laisvos nevaržomos minties,kūno tikslas.Ar eiti link tiesos ,ar yra tiesa?Liberalių,laisvųjų pažiūrų žmonės nemano,jog yra kažkokia objektyvi tiesa,ir būnant laisvėje reikėtų tiesos ieškoti ar siekti.O jei ir mano,kad yra tiesa ,tai ta tiesa yra liberalizmas.Laisvė,laisvas žodis,laisva valia daryti ką nori nėra pati siekimo būti laisvu pabaiga ir galutinis tikslas.Kai atveriame burną nevaikštome ją pravėrę visą laiką, o tikslingai įsidedame maisto ar vandens po to burną užveriame.Taip ir laisvė,laisva valia mums duota ,kaip praverta burna būna atverta iki laiko,kol įsidedame į ją maisto,tiesos ir burna užveriame.Kai tik tiesa į mus įeina,mes užveriame protus blogoms mintims,melams ir netiesai.Nes tik tiesa yra atviros minties tikslas,priimti visą tiesą ir ją išlaikyti.Kaip ir atviros burnos tikslas yra gauti maisto ir burną užverti.Atviros liberalios minties tikslas ir siekiamybė patapo tik jų visada laisvai atverta burna, dėl pačios visada laisvai atvertos burnos viskam,bet ne tiesos paieškoms.Tai kas žmonėms yra galutinė vertybė laisvė ar tiesa?Tiesa yra laisvės tikslas.Jei taip vadinami laisvi,modernūs žmonės laisvėje neieškos tiesos,Dievo,tai jie būdami laisvi,visada rėkiančiomis,visą laiką pravertomis burnomis, tik dėl savo asmeninių laisvių kaip tikslo neišvengiamai pateks į melo diktatūrą,netiesos kalėjimą su ten esančiu baisiu prižiūrėtoju,kuris į tas jų rėkiančias burnas prikimš,užkiš melo košės.To ateinančio prižiūrėtojo,valdovo kontūrai jau ryškėja.Tauta išvaduota iš vergovės nenukreipė savo laisvės į pažadėtąją tiesos žemę,kaip laisvės tikslo,bet suvyliota,sugundyta pakelėje esančių laisvųjų melų stabų,iškrypo,iškrypsta iš laisvės kelio į galutinę asmeninę,visuomeninę tiesą laisvėje.
veršius suvaryti atgal į gardą o paskui laikas nuo laiko stebėtis veršių tauta
Na ir kokia nauda iš tokio paaiškinimo, tipo, ne viskas taip paprasta? Užvis aiškiau darosi kai tau aiškina apie paslaptingaus lėlių valdytojus užkulisiuose. Kur kas naudingiau būtų sužinoti kokios paslaptingos jėgos valdo pačius valdytojus, kodėl jie patenka į valdžią, o paskui ją lygiai paslaptingai praranda.
Monika ir ją įtaisiusi aptarnauja Centriuką, kuris net nėra Lietuvoje. Parama Monikai (ir atitinkamai opozicija jai) yra kaip puikus lakmuso popierėlis. Galima kaitinti mūsų veršelius, kad išrinko tą pirmąją, tačiau tai nėra taip paprasta.
O, taip! Vakarai po karo ir pagal aplinkybes net iki dabar, pavyzdžiui, Stalino iškilimą laiko „absoliutaus gėrio iškilimu“ – „Pasaulinio gėrio ir absoliučios tiesos iškilimu“. Hitlerio iškilimą istorijoje laiko pasaulinio blogio iškilimu, žr. filmą, „Adolf Hitler – Der Aufstieg des Bösen“ ir t.t. Apie tai prirašyta begalės knygų su įrodymais, liudytojais, teismų verdiktais ir taip toliau. Begalės kino ir video filmų studentams ta tema prikurta, o apie Rusijos opoziciją ir jų globotinius Vakaruose ne, kodėl? Gyvename ne tik Iracionalios filosofijos laikais, bet ir iracionalios politikos ir tikrovės sukeitimo su pramanais laikais. CK sekretorių portfelių nešiotojai iracionalizuoja „Perestroikės“ istorijos mokslą, apskritai istorijos mokslą, kurio Lietuvoje nėr nuo pokario laikų. Viešai vien tik įmantrus ir labai klastingas deziukas, nes “Irrational thinking, irrational philosophy and irrational politics direct depends on the structure of Neo-Sovietism under Post–Perestroika”.
Atėjęs į valdžią Hitleris uždraudė freemasonų ložes.Gal žinote kodėl?”Lietuvoje masonai įsikūrė gan anksti – 1776 m. tuometinės Prūsijos teritorijoje, Klaipėdoje, vėliau Vilniuje, Kaune. Garsesni masonai Lietuvoje – Mykolas Romeris, Laurynas Stuoka-Gucevičius, Andrius Bulota, trys broliai Biržiškos, Jurgis Šaulys, Valdas Adamkus”
Hm, skaityk Talmudo XII tomą – ten rasi atsakymą, o aš per silpnas į jį atsakyti. Intike kurį laiką buvo, bet gana seniai, o dabar nežinau – yra jis ten ar ne.