Rytas prasidėjo skaitant virtualius pokalbius, kur žmonės dalinosi savo patirtimis, įgytomis atiduodant daiktus labdarai. Vyravo negatyvūs įspūdžiai. Dažniausiai apdovanojamieji nesiteikdavo net burbtelėti „ačiū” , sykiais net įžūliai reikalaudami, kad buvę jų šeimininkai jiems šiuos pristatytų iki pat durų arba net sumokėtų už atsiuntimą. Neiškaulyję, ko nori, puldavo koliotis ar tyčiotis.
Vėliau dieną pati susidūriau su man nuleistomis kitam taikomomis pretenzijomis, buvau nubausta už… pastangas įsijausti į to žmogaus padėtį, tiesiog padėti. Liko visai dienai sugadinta nuotaika…
Visiems, atsiprašant, visko pilnos šiknos? Jaučiasi darą paslaugą teikdamiesi paimti dovaną ar paramą? Dar kaip maži vaikai kaprizinasi gavę kas jiems palengvins buitį ar praskaidrins nuotaiką?
Ar ne per gerai gyvena visi tie taip mėgstantys padejuoti ir pasiskųsti tikri ir tariami vargšai, jeigu jiems ir tas negerai, ir anas, ir kantrybės nė lašelio – viskas mat turi būti paduota čia ir dabar! O kitų poreikiai ir galimybės – velniop?…
Ko kažkada išmokau, tai išminties, kad niekas niekam nieko neprivalo. Todėl, jei gavai kažką veltui, nesvarbu – daiktą ar pagalbą, dėmesį, simpatiją, pinigus, laiką, meilę ar tiesiog šypseną – DĖKOK.
Tai niekada nėra savaime suprantama, jokia niekieno pareiga, privalomybė ar tavo nusipelnytas atlygis. Tai tiesiog niekaip neužsitarnauta malonė. Kurios gali ir nebūti. Tik tiek. Net tiek. Todėl nebūk degla kiaula, dergianti, knisanti ir besitaškanti visur seilėmis ir srutomis.
Kol neišmoksi dėkoti ir vertinti, ką jau turi, užuot verkšlenus ir priekaištavus – Dievui, Tėvynei, mamai, likimui, mokyklai, valdžiai, sutuoktiniui, vaikams ir t.t. ir pan. – tol liksi dvokiančiu, amžinai alkanu ir visiems pavydinčiu paršeliu. Kad ir kiek turėtum. Kad ir kas neva būtum.
O juk padėka nekainuoja nieko, bet suteikia ir atperka viską. Ačiū. Arba, kaip kai kuriose kalbose – Dievo malonės palinkėjimas (gratia, merci), arba, kaip pas graikus, – eucharistos…
Ištrauka iš tremtinės Stefanijos Ladigienės dienoraščio apie stiprybę, 1948-aisiais iš Pečioros lagerio barako – savo vaikams… ir mums visiems:
„Čia jaučiuosi labai gerai. Geriau negu laisvėje. Visas nerimas, kad jūs jaudinatės, o čia pasaulis yra šiandien pilnas kilnumo ir šventumo. /1946.XI.10/….] Mes daugeliu atžvilgių, kad ir savo nelaisvėje ir suimti, esame šiandien laimingesni už Jus laisvėje, nes nereikia veidmainiauti, nereikia laužyti dvasios. /1946.XII.14/. Kūčioms po vakarienės, kuriai gauname sušaldytų bulvių, arbatos, pasitiesėm ant žemės baltą staltiesę, išbarstėm kokią saują iš čiužinio šiaudų, jie buvo mums šieno vietoje. […] Plotkelės vietoje duonos riekutę supjaustėm į 11 dalių, pasibučiavom, pasidalinom, pasimeldėm, ir buvo jauku ir gera.
Įspūdingesnis Kalėdų rytmetys. Nutarėm, kad kelsimės, kai dar lauke tamsu. Pabudusios po dvi [po antros], kai žadino, kai gavom vandens, suklupom visos ant savo šiaudinių, ant narų – aplinka buvo labai artima ėdžioms ir tvarteliui, užtraukėm „Tyliąją naktį”, pasiskaitėm iš knygutės rytmečio maldas, paskui mintimis atlaikėme pritardamos giesmėmis Piemenėlių Mišias… Ypatingai gražių įspūdžių prisirinko mergytės, išėjusios į darbą, kai didžiulės vyrų kameros lingavo nuo giesmių. […] Gražios laimės darnos labai daug yra čia, tarp šių mūrų./1946.XII.28/
Mes, įkopę į „pagarbų amžių”, matome kaip tiesiog akyse smunka bendroji moralė, atjauta, dėkingumas, supratingumas. Ir tai nėra joks „pasibėdavojimas”, o patirties suteikta galimybė matyti daugiau negu matosi.