Keli pastebėjimai po vakar dienos diskusijos apie rusiškas mokyklas laidoje „Lietuva kalba” (LRT)
Atrodo, jog rusiškų mokyklų pertvarka visgi vyks. Apie tai laidoje kalbėta ne kaip apie teorinę galimybę, bet kaip faktą. Klausimas, kokia bus šios reformos apimtis ir tempai.
Labai gerai, kad pertvarka suprantama ne kaip rusiškų mokyklų uždarymas, bet kaip ugdymo turinio lietuvių kalba dėstymas. Apie tai laidoje ir kalbėta (lietuvių kalbos pamokų didinimą, rusų mokyklų mokytojų lietuviškos kalbos įgūdžių stiprinimą).
Rusų bendruomenė Lietuvoje (mokyklų vadovai, šviesuomenė) yra linkusi bendradarbiauti šiame procese. Tai supratau iš Lietuvos rusų bendruomenės atstovų pasisakymų laidoje. Kiek yra linkę bendradarbiauti mokinių tėvai, kitas klausimas. Laidoje kalbėję rusiškų mokyklų atstovai pripažino, kad būtent jie yra pagrindinė integravimosi kliūtis. Ir būtent jie yra labiausiai neatsparūs Kremliaus dezinformacijai.
O štai pagrindiniai politiniai šios reformos priešininkai bus lenkai. Ne iš didelės meilės rusams, bet iš grynai egoistinių paskatų. Suprantama, jog perėjus prie lietuvių kalbos dėstymo rusiškose mokyklose, politiniame lygmenyje neišvengiamai bus keliamas klausimas dėl ugdymo turinio dėstymo lietuvių kalba lenkiškose mokyklose.
Laidoje kalbėjęs Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius šaltu veidu pareiškė, jog didesnė problema yra ne lenkiškose, o lietuviškose mokyklose. Neva jose skamba rusų kalba. Po tokių žodžių už jį balsavę Vilniaus rajono lietuviai turėtų sunerimti. Atrodo, kad jam vadovaujant didesnės Vilniaus rajono integracijos į Lietuvą neverta tikėtis. Bet viskas paaiškės iš to, kaip noriai Vilniaus rajono savivaldybė išdavinės leidimus čia statyti lietuviškas mokyklas. Iki tol jos, galima sakyti, buvo statomos ekstraterotorialiniu principu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyva ir valstybinėmis lėšomis. Nors mokyklų tinklo plėtra – savivaldos atsakomybė.
Galima pagrįstai teigti, kad, nors ir sunkiai, vieningos Lietuvos mokyklos idėja visgi skinsis Lietuvoje kelią. Vėliausiai iš trijų Baltijos sesių. O pagrindiniai jos priešininkai Seime bus LLRA ir socialdemokratai. Pastarieji iki rudenio rinkimų šiuo klausimu patogiai tylės, leisdami marškinius plėšytis lenkams. Įdomioje pozicijoje atsiras Laisvės partija, kurioje turėtų išryškėti įtampa šiuo klausimu dėl lenkiškosios frakcijos (Dobrowolska ir co) partijoje.
O štai Nacionalinis susivienijimas, kurį atstovauju, labai aiškiai sako, jog visose Lietuvos mokyklose ugdymo turinys turi būti dėstomas lietuvių kalba. Trisdešimt nepriklausomybės metų nevykusi tautinių mažumų integracija turi pagaliau prasidėti.
Šį poreikį labai puikiai suprato Lietuva tarpukariu, po 1926 m. sustiprinusi lietuvių kalbos mokymą tautinių mažumų mokyklose.
Apie tai, kaip vyko sociokultūrinis lituanizavimas Kauno tautinių mažumų gimnazijose 1926–1940 m ir kokių rezultatų buvo pasiekta, rašo Lietuvos istorijos instituto istorikas Mindaugas Balkus.
Straipsnyje jis teigia, kad 1926–1940 m. gimnazistų lietuvių kalbos ir literatūros bei Lietuvos istorijos žinios gerėjo, tačiau Švietimo ministerijos pageidauto lygio nepasiekė. Palankesnės lituanizuoti buvo žydų ir rusų gimnazijos, ne tokios palankios – lenkų ir vokiečių gimnazijos. Atrodo, istorija bus linkusi kartotis.
Politinė reklama.
