Labai pritariu profesorių Butkaus ir Radžvilo mintims apie Latvijos ir Lietuvos bendravimą valstybės, o tuo pačiu ir jos piliečių, lygiu.
Mūsų tautas saistantys ryšiai ateina iš amžių glūdumos, nes tai baltiško kraujo sąsajos.
Nenorėčiau sovietų pavyzdžiu prikergti trečios jų vadinamo Pabaltijo šalies Estijos. Tačiau negaliu nepriminti, kad ir Estijos, kaip ir Latvijos, valstybės politika tautiškumo aspektu skiriasi nuo Lietuvos.
Tiek Latvija, tiek Estija savo kalbos politikos strategijose aiškiai deklaruoja tautiškumą: įtvirtinamas uždavinys siekti, kad visi latviai (atitinkamai Estijoje – estai) visur galėtų vartoti savo kalbą, kad gimtoji tautos kalba būtų vartojama visais lygmenimis, tame tarpe ir švietime bei informacinėje erdvėje.
LATVIJA, TIEK ESTIJA SAVO KALBOS POLITIKOS STRATEGIJOSE AIŠKIAI DEKLARUOJA TAUTIŠKUMĄ
Pasirodo, kad Lietuvoje taip kalbėti ir rašyti, Seimo narių nuomone, yra tabu.
Aš buvau viena iš dviejų Valstybinės kalbos politikos gairių 2023-2030 m. rengėjų. Užsakovė buvo VLKK, o Seimo prievaizdė – prekybininkės išsilavinimą turinti konservatorė Asanavičiūtė.
Tai štai jau per pirmąjį iš tikrai ne vieno Gairių projekto svarstymų šitos emigrantų madonos mes buvome išjuokti dėl Konstitucijos teksto apie lietuvių tautos siekius citavimo:
„Tik jau nepradėsim čia dar su Konstitucijos citavimais ir nuorodomis. Reikia ne vandenėlio, o konkrečių uždavinių formulavimo. Aš išbraukiau tuos nereikalingus sakinius.”
Ir taip per kiekvieną svarstymą uždaviniai ir siekiai vis būdavo išbraukiami ir išbraukiami…
Neįsivaizduoju, kas ten dabar liko, bet Seimas tų Gairių nei svarsto, nei priima, nors terminas jau praėjęs…
Kaip valstybės parlamente atsidūrė žmogus, kuriam tos valstybės konstitucija tėra vandenėlis??? Ir kaip toks žmogus gali turėti tos valstybės pilietybę? Nėra ko stebėtis, kad taip mąstantys nori turėti pasų, lyg kokių cibulių į krepšį prisikrovę…