Kuo giliau mokslininkai tyrinėja Visatą, tuo daugiau mįslių jie atskleidžia. Kai kurios iš jų formuoja ištisas tyrimų sritis, kitos tyliai slypi fone, atsisakydamos pateikti aiškius atsakymus. Šios mįslės yra problemos, prie kurių astronomai, fizikai ir kosmologai grįžta vėl ir vėl, nes jos daro įtaką viskam – nuo galaktikų formavimosi iki to, ar gyvybė egzistuoja kur nors kitur. Štai atviri klausimai, į kuriuose mes niekada galime neturėti atsakymo.
Kas yra tamsioji energija ir kodėl ji drasko Visatą?
Tamsioji energija sudaro apie 68 proc. Visatos ir spartina jos plėtimąsi, vis greičiau ir greičiau stumdama galaktikas vieną nuo kitos. Mes neįsivaizduojame, kas ji yra ar kodėl ji egzistuoja. Tai dominuojanti jėga, formuojanti Visatos likimą. Galime išmatuoti jos poveikį, bet negalime paaiškinti, kas jį sukelia. Tai tas pats, kas žinoti, kad tavo automobilis greitėja, bet nežinoti, kodėl.
Kas iš tikrųjų yra tamsioji medžiaga?
Tamsioji medžiaga sudaro apie 27 proc. Visatos. Žinome, kad ji yra, nes jos gravitacija veikia galaktikų judėjimą ir šviesos vingius, bet jos nematome ir, nepaisant dešimtmečius trukusių paieškų, neaptikta nė vienos tamsiosios medžiagos dalelės. Keista, kad didžioji dalis Visatos masės sudaryta iš kažko, ko negalime identifikuoti, paliesti ar stebėti. Tai tas pats, kas atrasti, kad didžioji dalis jūsų namo pastatyta iš nematomų plytų.
Kur dingo antimedžiaga?
Didysis sprogimas turėjo sukurti vienodus medžiagos ir antimedžiagos kiekius, kurie būtų vienas kitą sunaikinę, palikdami tik energiją. Tačiau mes esame, sudaryti iš medžiagos, o antimedžiagos Visatoje iš esmės nėra. Kažkas sukėlė nedidelį disbalansą, palankų medžiagai, ir mes nežinome, kas. Ši nežinoma asimetrija tiesiogine prasme yra priežastis, kodėl viskas apskritai egzistuoja.
Kas buvo prieš Didįjį sprogimą?
Didysis sprogimas žymi erdvės ir laiko pradžią, tačiau klausimas, kas buvo prieš tai, tampa filosofiškai ir fiziškai painus. Ar kas nors buvo? Ar laikas apskritai egzistavo? Ar „prieš tai“ yra prasminga sąvoka? Šis klausimas iš esmės neatsakomas arba reikia permąstyti visą mūsų supratimą apie laiką ir priežastingumą.
Kodėl Visata turi būtent tas savybes, kurių reikia gyvybei?
Visatos tinkamumas gyvybei kelia nepaprastai aukštus reikalavimus gamtos dėsniams ir jų parametrams. Yra žinomi 26 fundamentalūs parametrai, kurių dydžiai privalo būti labai siauram intervale, kad Visata egzistuotų ir būtų tinkama gyvybei. Tikimybė kad tokie parametrų dydžiai atsiras atsitiktinai yra beveik nulinė. Tam sunkumui įveikti (be Dievo pagalbos) buvo sukurtos Stygų, Sukinių, Infliacijos etc. teorijos. Pakeitus bent šiek tiek tuos parametrus, gautume Visatą, sudarytą tik iš vandenilio, arba jos kolapsą. Šis parametrų suderinimas yra toks tikslus, kad arba mums labai pasisekė, arba sako kažką gilaus apie tikrovę.
Kas yra juodosios bedugnės viduje?
Mūsų fizika neveikia juodųjų bedugnių viduje, kur tankis yra begalinis, o erdvėlaikio kreivumas išprotėja. Dabartinėmis teorijomis negalime apibūdinti, kas ten vyksta. Juodosios bedugnės yra vietos, kur nustoja veikti mūsų supratimas apie tikrovę. Norint suprasti, kas iš tikrųjų vyksta jose, gali prireikti visiškai naujos fizikos.
Ar mūsų Visata yra vienintelė?
Multivisatos hipotezė rodo, kad mūsų Visata yra viena iš daugybės, kurių kiekviena gali turėti skirtingą fiziką. Kai kurios kvantinės fizikos ir infliacijos teorijos versijos tai numato, bet neturime būdo to patikrinti. Jei egzistuoja kitos visatos, bet mes negalime jų stebėti ar su jomis sąveikauti, klausimą daro filosofiniu, o netikrumas kelia nusivylimą.
Kodėl yra kažkas, o ne niekas?
Pats fundamentaliausias klausimas yra kodėl egzistuoja Visata su daiktais, o ne tiesiog niekas? Fizika gali paaiškinti, kaip viskas išsivystė, bet sunkiai supranta, kodėl yra kažkas, iš ko galima vystytis. Čia gali būti fizikos ir filosofijos sąsajos, ir nė viena negali iki galo atsakyti. Pats egzistavimo faktas yra bene keistesnis nei bet kokia konkreti paslaptis apie tai, kaip elgiasi egzistencija.
Į ką plečiasi visata?
Praeitame straipsnelyje rašiau, kad Visata plečiasi ne į tuščią erdvę – pati erdvė plečiasi. Nėra jokios išorės už Visatos ribų. Tai pažeidžia mūsų intuiciją. Negalime įsivaizduoti plėtimosi be kažko, į ką būtų galima plėstis. Norint tai suprasti, reikia atsisakyti erdvinio mąstymo.
Ar laikas teka, ar tai tik iliuzija?
Fizika laiką traktuoja kaip dar vieną dimensiją, teigdama, kad praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu. Vis dėlto mes patiriame laiką kaip tekantį iš praeities į ateitį, ko fizikos lygtys nereikalauja. Jei laiko tėkmė yra sąmonės ar entropijos sukurta iliuzija, tai išties neramina. Mūsų tikrovės patirtis gali neatspindėti to, kokia yra tikroji tikrovė. Apie tai rašiau knygoje „Kiek trunka sekundė“ (2011).
Ar Visata baigsis, ir kaip?
Dabartiniai duomenys rodo, kad Visata plėsis amžinai, galiausiai mirdama, kai entropija pasieks maksimumą. Tačiau kiti scenarijai išlieka galimi, priklausomai nuo tamsiosios energijos elgesio. Žinoti Visatos likimą atrodo reikšminga, nors tai mūsų asmeniškai nepalies. Suprasti, ar pati tikrovė turi galiojimo datą ir kokią formą ji įgauna, verta, net jei atsakymas yra šiluminė mirtis po milijardų metų.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
Svarbiausias uždavinys dabartiniam mokslui yra ilginti žmonijai likusį egzistavmo laiką. Pagalvokime, už žmonijos nugaros tūkstančiai civilizuoto vystymosi metų, o ateities – jeigu liko šimtas metų, tai jau daug. Kovojama prieš tuos kas nori ir tą šimtą dar patrumpinti. Ekologai, su savo CO2 atmosferoje , priešakyje visų kovotojų, nors pirmauti turėtų demografai, saikingo gimstamumo skatintojai.
Visata nesiplečia , tbet joje esanti materija traukiasi ir užima vis mažesnę Visatos dalį. Ilgainiu materija taps kaip ir nebesanti, Visata virs viernalyte ir „plėsdamasi” taps vienalyčiu tašku, kokiu buvo iki didžiojo sprogimo. Nes savaime, .nesant ?metro” , Visata nėra nei didelė nei maža.
Kaip ir numirėlis,taip pat traukiasi ir „išnyksta”,ane:).Nebesanti materija?Visata mums tikrai didelė,o gal kieno sąmonėje,galvoje tai tik mažas atomas.
Saulė kažkada mums tikrai sukosi apie Žemę…bet to pasirodė maža, kad tikrai suktųsi.
Skaitykite straipsnį ,,Nauja teorija teigia: sąmonė gali būti visatos pagrindas, o ne atomai”… ir tada kelkite bangas stiklinėje…
Upsalos universiteto fizikos profesorė Maria Strømme pasiūlė radikalią tikrovės teoriją, kurioje sąmonė, o ne materija yra pagrindinis tikrovės pagrindas.
Toji Upsalos fizikos profesorė tiesiog skaitė Bibliją, bentais jos pradžią?
Prie to straipsnio būtima pridėti, ar bent paminėti:
1. Itegelovo fenomeną…
2. Japoną užšaldantį vandens lašą į ledo kristalą su atatinkama mintimi…
3. Šamanus (ir net Lietuvos kaimo bobutes) gebančius užkalbėjimu pagydyti kai kurias ligas…
4. Iš dalies hipnozės fenomeną…
5. Intuiciją…
6. … (Ai, ką čia man tokiam ,,negramatnui” rašyti…)
Kas pirmiau višta ar kiaušinis.Jei iš multivisatos išsirito,išsprogo mūsų visata,tai iš kur atsirado multivisata?Jei mūsų visata yra „visur” ir yra „begalinė” ,tai kam reikėjo didžiojo sprogimo ,pradžios teorijos?O jei ji nėra begalinė,vadinasi yra ribos kur baigiasi fizikiniai dėsniai ir cheminiai elementai.Kitas didelis klausimas gyvybė,gyvybės formos atsiradimas,toks pat mįslingas kaip ir visatos atsiradimas.Tarkime bakterijos gyvena savo „suvoktame” pasaulyje,skruzdėlė savo,šuo savo,toliau žmogaus suvoktas pasaulis.Jei tarkime bakterija yra stebima kitos aukštesnės gyvybės formos, o ta kita truputi labiau pažangi forma stebima kitos,kad ir skruzdėlės,kurią stebi šuo,kurį stebi žmogus,į kuri žiūri..kas nors.Gyvybės grandys nuo bakterijos iki žmogaus gali stebėti viena kitą per savo aukštesnį suvokimą,apie kurį nežino kita gyvybės forma.Tarkime šuo žiūri į sraigę,šuo gyvena savo „suvokime” apie kurį sraigė visiškai nenutuokia,nes ropoja savo suvokime,savo visatoje.Ar žmogus yra paskutinis,aukščiausias stebėtojas gyvybės piramidėje”savo visatoje”.Ar žmogus galėtų nukeliauti į sraigės būvį,visatą,o sraigė į žmogaus?Ar sraigę,šunį galima būtų ištobulinti iki žmogaus,gal ateities technologijų pagalba:)Juk delfinai,paukščiai,kiti gyviai, gyvūnai bendrauja savo garsais.Ar žmogaus kalba paskutinis tobuliausias garsas visatos platybėse.Juk mąstome materijos vaizdais,ar tai riba.
Po didžiojo sprogimo atradimo praėjo 100 metų, o jau tiek visko prigalvota. Jeigu padaryti prielaidą, kad neįvyks nekantraus žmonių dauginimosi sukeltos katastrofos ir galvojimas tęsis tokiau , šimtmetis po šimtmečio, – kiek dar visko bus atrasta ir suprasta . Turėkime kantrybės.