Tamsų rudens vakarą malonu pasigėrėti žvaigždėtu dangumi ir pasvajoti. Matome nesuskaičiuojamą daugybę žvaigždžių, bet negirdime jokio iš dangaus sklindančio garso. Tačiau dangus groja. Iš jo sklinda garsas – nuo Saulės ir juodųjų bedugnių vidaus, nuo Saulės sistemos orbitos iki pirmųjų po Didžiojo sprogimo vyksmų. Apie tai rašiau knygos „Kokiame pasaulyje gyvename“ (2012) tokio pavadinimo skyriuje, tačiau nekartosiu, kas ten parašyta. Kaip mokslininkai „išgirdo“ dangaus muziką? Ir kodėl dangus groja?
Garsas yra akustinės bangos, sklindančios kūnais – molekulių slėgis. Kai kalbame ar grojame, suspaudžiame oro molekules. Jos stumia savo kaimynes, ir ta stūma sklinda kaip akustinė banga.
Garsui reikia arti viena kitos esančių dalelių, kad vienai pastūmus, kita tai pajustų. Tam tinka oras, vanduo, kieti kūnai. Kosmoso vakuume nėra dalelių, kurios perduotų bangas. Tačiau kosmosas turi tankių sričių. Žvaigždėse, dujų debesyse, galaktikų spiečiuose ir plazmoje egzistuoja garso bangos.
Tad kur dangus groja? Mėnulio seismometrai po pirmojo žmonių nusileidimo užfiksavo kelias valandas skambėjusį garsą, kurį NASA palygino su varpo garsu. Saulė nėra tylus šviečiantis kamuolys. Jos viduje kiekvienas vandenilio gramas išlaisvina 90 trilijonų džoulių energijos, galinčios ilgam aprūpinti miestą. Saulėje karštos plazmos konvekcija sužadina slėgio (garso) bangas. Jos lūžta ir atsispindi, sukurdamos stovinčias bangas. Saulė veikia kaip milžiniškas varpas. Ji skleidžia mūsų negirdimą infragarsą, kurio bangų ilgis yra iki tūkstančių kilometrų. Jis beveik nesilpdamas sklinda tūkstančius kilometrų, o žemėje blogai veikia žmones. Panašiai groja ir žvaigždės.
Mokslininkai Saulėje nustatė milijonus skirtingų akustinių bangų rūšių (modų), stovinčias bangas, panašias į gitaros stygos harmonikas. Matuojant šias modas nustatomas Saulės tankis, temperatūra, sukimasis ir energijos srautai. Saulė šį garsų akordą groja jau 4,6 milijardo metų.
2003 m. astronomai NASA rentgeno spindulių teleskopais slėgio bangas aptiko karštose Persėjo galaktikų spiečiaus dujose. Garso bangoms sklindant galaktikų dujomis, didesnio slėgio sritys rentgeno spinduliais matomos šviesesnės, o mažesnio slėgio sritys – tamsesnės. Kai pavertė bangų ilgį į dažnį, gavo milijoną milijardų kartų mažesnį nei mūsų ausis gali girdėti. Bet jis dūzgia šią natą jau apie 2,5 milijardo metų. Tos garso bangos perneša energiją į aplinkines dujas ir neleidžia joms atvėsti. Panašus juodųjų bedugnių dūzgimas formuoja galaktikų evoliuciją.
Kai „Voyager 1“ išskrido iš Saulės sistemos į tarpžvaigždinę erdvę, jis nešėsi prietaisą, skirtą aplinkinės plazmos elektronų tankio virpesių aptikimui. NASA išmatavo juos ir pavertė muzika.
Ankstyvoji Visata buvo pilna garso. Pirmuosius ~380 000 metų po Didžiojo sprogimo Visata buvo karšta protonų, elektronų ir fotonų plazma. Gravitacija artino tankesnes sritis. Spinduliuotės slėgis stūmė jas į išorę. Tas virvės traukimas sukūrė garso bangas, sklindančias besiformuojančioje Visatoje. Vėliau Visata atvėso, fotonai atsiskyrė nuo materijos ir pradėjo sklisti. Tą šviesą, padidėjus jos bangų ilgiui, šiandien matome kaip mikrobangų spinduliuotę (MS). O garso bangos tuo metu sustingo. Jos šiandien matomos MS spektre kaip pirmykščių bangų harmonikos.
Saulė yra milijonų modų akustinis instrumentas. Juodosios bedugnės – dūzgiančios natos, kurios kaitina ištisus galaktikų spiečius. Ankstyvoji Visata – plazma, kurios garso bangos raižė kosminį tinklą. O mes esame nervų sistemos, atsiradusios iš virpančių kvantinių laukų ir smegenų alfa, beta, gama, delta ir teta bangų. Širdys, sukuriančios koherentinius elektromagnetinius ritmus. Kūnai, kurių molekulių ir jų gardelių virpesių spektrai yra tarsi pirštų atspaudai.
Esame virpesių sistemos kosmose. Realybė nėra atsitiktinis triukšmas, o giliai struktūrizuotas rezonansas ir harmonija. Esame dinamiški modeliai gyvame kvantinių virpesių lauke. Mūsų smegenų veiklos, emocinių būsenų, elgesio ir kultūros koherencija yra virpesių modeliai, leidžiantys išlikti, bendrauti ir vystytis.
Dangus groja nuo pirmųjų kosmoso dalelių virpesių, nuo grojančios Saulės ir dūzgiančių juodųjų bedugnių iki planetų orbitinių akordų ir mūsų neuronų mikroskopinių ritmų, nes gamtos dėsniai su didžia kosmine simfonija yra įausti į erdvėlaivio rūbą. Ši muzika leidžia geriau suprasti Visatą. Nors jokia Žemės gyvybė negirdi dangaus muzikos, dangaus orkestras groja. Ar bent jau mintyse klausysime jos, ar verkšlensime tyloje sumaterialėjusiame ir susvetimėjusiame pasaulyje, priklauso nuo mūsų.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
Įdomu ir gražu