Prof.Jonas Grigas. Ant bedugnės krašto

Stovime ant bedugnės krašto, kurios apsimetame nematantys. Paslaptys užima tą svaiginantį tarpą tarp tvirto žinių pagrindo ir didžiulių tamsių teritorijų, kurias sąmoningai vengiame tyrinėti.

Kiekvienas neatsakytas klausimas – kvantinė fizika, nepaklūstanti logikai, sąmonė, atsirandanti iš negyvos materijos, Visata, suderinta egzistencijai be jokio akivaizdaus derintojo yra bedugnės mūsų supratime apie realybę, kurios mūsų protas nėra pasirengęs suvokti. Paslaptys išlieka todėl, kad supratimas turi ribas. Kai kurios paslaptys kviečia mus į priekį. Kitos šnabžda įspėjimus. O pačios giliausios kantriai laukia žinodamos, kad galiausiai žmonija neturės kito pasirinkimo, kaip tik ieškoti.

Kvantinė fizika rodo, kad pasaulis sudarytas ne iš fizinės materijos, o iš energijos, tuštumos ir tikimybių. Kiekvieno atomo širdyje slypi sūkuriuojanti tikimybės ir virpesių elektrinė audra. Mokslininkai įrodė, kad tai, ką suvokiame kaip fizinę substanciją, iš tikrųjų yra vaiduokliškų jėgos laukų ir rezonansinių bangų, šokančių tylioje tuštumoje, šokis. Atomai nėra kieti rutuliukai, o energingi virpesiai kvantinėje tuštumoje. Realybę valdo tikimybės ir sąveikos, rodančios, kad kietas pasaulis, kurį patiriame, yra iliuzija, sukurta energijos ir jėgų fizikos.

Šis esminis supratimo pokytis rodo, kad materialus pasaulis panašus į sudėtingą energetinių įvykių simfoniją. Tai meta iššūkį mūsų tapatybės jausmui, kad mes nesame kietos būtybės, gyvenančios kietame pasaulyje, o sudėtingi energijos telkiniai. Esame nuolatinio dinamiško šokio dalis. Mūsų egzistencija yra nuolatinis virpesių procesas.

Visata balansuoja ant peilio ašmenų. Fundamentalios konstantos, lemiančios, kaip gravitacija traukia, kaip atomai jungiasi, kaip teka energija – egzistuoja nepaprastai siaurame diapazone, kuriame gali funkcionuoti realybė. Vos truputį pakeiskite gravitaciją, bent truputį pakoreguokite elektromagnetinę jėgą ir viskas subyrės. Žvaigždės neužsidegs. Atomai subyrėtų arba nesusiformuotų. Gyvybė būtų neįmanoma.

Mes egzistuojame kosmose, sukalibruotame tokiu bauginančiu tikslumu. Vienas mažas pagrindinių konstantų pakeitimas ir pati realybė sugriūtų. Kodėl viskas taip tobulai suderinta mūsų egzistencijai? Mums ne tik pasisekė būti čia – mes šokame ant kosminės avarijos, kuri kažkaip pavyko idealiai, slenksčio.

Šimtmetį mokslas laikė, kad įvyko Didysis sprogimas, materija suformavo žvaigždes ir planetas, o po milijardų evoliucijos metų, atsirado sudėtingos smegenys ir išsivystė sąmonė. Nauja teorija, paskelbta „J. AIP Advances (2025). DOI: 10.1063/5.0290984 teigia, kad sąmonė nėra biologinis atsitiktinumas. Tai yra fundamentalus „laukas“ Visatoje. Smegenys nėra sąmonę kuriantis generatorius; jos labiau panašios į sudėtingą imtuvą, įsijungiantį į universalų lauką. Tai keičia mūsų supratimą apie gyvenimą ir tai, kas nutinka, kai fizinis kūnas nustoja funkcionuoti.

Kvantiniu lygmeniu materija nėra kieta, kokią mes ją suvokiame. Dalelės yra beveik tuščia erdvė, o jų elgesį lemia energijos laukai, tikimybės ir sąveikos. Iš esmės viskas, ką matome, yra energijos telkiniai, o ne kieti objektai. Tai meta iššūkį realybės sampratai. Kasdieniai objektai kyla iš kvantinių procesų. Kvantinė fizika atskleidžia, kad realybė yra energija ir sąveikos.

Pažvelkite giliau ir pamatysite kažką, kas prieštarauja viskam, ką intuicija mums sako apie Visatą. Erdvė nėra tuščia. Ji raitosi nuo energijos, burbuliuoja ir putoja kaip vanduo, kuris tuoj užvirs. Fizikai ją vadina kvantinėmis putomis, tačiau šis pavadinimas maskuoja nerimą keliančią tiesą: Visatos pagrindas iš esmės yra nestabilus. Tai kunkuliuojanti kūrimo ir sunaikinimo tekstūra, vykstanti trilijonus kartų per sekundę. Viskas, kuo pasitikime realybėje, yra pastatyta ant slenkančio smėlio.

Kvantiniame pasaulyje tvarka ir chaosas egzistuoja kartu. Visata veikia pagal tikslias taisykles, kur tvarka rašo scenarijų, o chaosas nulemia spektaklį. Mes egzistuojame dėl šios santuokos, kur struktūrai ir netvarkai reikia vienai kitos, kad realybė taptų reali. Dalelės laikosi tikslių matematinių dėsnių, tuo pačiu metu elgdamosi atsitiktinai.

Tai paradoksas, griaunantis mūsų supratimą apie tai, kaip turėtų veikti realybė. Mūsų kūne esantys atomai yra įstrigę šiame keistame šokyje, paklūsta griežtoms taisyklėms, tuo pačiu metu rodydami visišką netikrumą. Kuo giliau žvelgiame, tuo labiau neramina tiesa: Visata nesirenka tarp tvarkos ir chaoso. Ji reikalauja abiejų, visada ir visur.

Fizika teigia, kad laikas gali tekėti ne taip, kaip mes jį patiriame kasdieniame gyvenime. Kai kurios reliatyvumo ir kvantinės teorijos interpretacijos apibūdina „blokinę visatą“, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu keturių dimensijų erdvėlaikyje. Įvykiai nesivysto žingsnis po žingsnio.

Kiekviena akimirka yra Visatos struktūros dalis, o tai, ką vadiname pokyčiais, yra tiesiog judėjimas į skirtingas pozicijas laiko dimensijoje. Žvelgiant iš šios perspektyvos, nuolat judančio „dabarties“ jausmas kyla iš žmogaus proto. Smegenys sujungia prisiminimus apie tai, kas jau įvyko, su prognozėmis apie tai, kas gali įvykti, sukurdamos pojūtį, kad laikas teka į priekį.

Mūsų sąmonė realybę paverčia istorija su pradžia, dabartimi ir ateitimi. Keliones laiku įsivaizduojame kaip kelionę keliu, pasirinkdami praeitį arba ateitį kaip išvažiavimus greitkelyje. Tačiau fizika laiko neapibūdina kaip peizažo, o kaip procesą. Šis atotrūkis tarp vaizduotės ir realybės kelia klausimų apie laisvą valią.

Realybės dugne mokslininkai atranda, kad informacija gali būti Visatos pagrindas, iš kurio atsiranda visa kita. Visata sudaryta ne iš materijos, o iš informacijos, užkoduotos giliausiame realybės lygmenyje. Materija ir energija tik skirtingi informacijos išreiškimo būdai. Realybė veikia kaip neištrinamas kosminis kietasis diskas, išsaugodamas kiekvieną kada nors egzistavusią būseną amžiname įraše.

Visata nieko nepamiršta. Kvantinė fizika teigia, kad informacija yra amžina, nesunaikinama, amžinai įausta į erdvėlaikio audinį. Visata ne tik įrašinėja istoriją – ji yra įrašas. Kiekviena jūsų mintis, kiekviena praėjusi akimirka lieka įterpta į realybės kodą. Niekas nedingsta. Kosmosas viską prisimena. Praeitis neišnyksta – ji kaupiasi, sluoksniuojasi Visatos atminties bankuose. Mes gyvename amžiname kosmoso archyve.

Tai, kad mes, būdami kvantinių virpesių ir informacijos telkiniai, sugebame perprasti mus valdančius dėsnius ir Visatą, yra didis triumfas. Esame keliautojai laiku, skriejantys į ateitį. Būkime vieningi ir pakantesni vieni kitiems, kad ateitis būtų ta vieta, kurioje norėtume gyventi.

Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.