Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, už 16 kilometrų į pietvakarius nuo Vilniaus, išsidėstęs Keturiasdešimt Totorių kaimas. Tai viena pirmųjų Lietuvos totorių gyvenviečių, atsiradusių šalia Vokės upės. Greičiausiai gyvenvietė buvo įkurta XIV a. pabaigoje, kai į LDK su savo šalininkų likučiais atvyko nugalėtas Aukso Ordos chanas Tochtamyšas. Taigi šis kaimas – pats tikriausias istorijos ir kultūros paveldo objektas mūsų šalyje.
Ką byloja įvairūs šaltiniai
Keturiasdešimt Totorių kaimo ištakos – totorių karių stovykla, vėliau susiformavusi į bajorkaimį. Kaimo pavadinimas unikalus, vienintelis Lietuvoje, ne mažiau unikalios yra ir legendos bei padavimai apie jo atsiradimą. Stanislavas Kričinskis veikale „Lietuvos totoriai“ mini keletą jų. Viena legenda pasakoja, kad senais laikais Lietuvos „karalius“ dovanojo totoriams žemės, o kad jų gretos greičiau gausėtų, leido daugpatystę. Vienas totorius vedė keturias žmonas ir iš kiekvienos susilaukė po dešimt sūnų, kurie ir įkūrė šį kaimą. Kitas padavimas teigia, kad šiame kaime pirmiausia apsigyveno keturi rotmistrai: Sobolis, Laškutis, Bairašas ir Tygušas. Šis padavimas susijęs su nuo seno Keturiasdešimt Totorių kaime gyvenusių totorių giminių pavardėmis: Sobolevskiais, Bairaševskiais ir Tokošais. Pirmasis padavimas, be jokios abejonės, sietinas su LDK didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, antrasis yra genealoginės kilmės. Dar esama keleto legendų apie kaimo atsiradimą, kurios yra bendros visoms tiurkų tautoms.
Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius Henrykas Jankowskis, remdamasis rastais archyviniais dokumentais, teigia, jog pirmasis žinomas kaimo pavadinimas yra tiurkiškas – Kyrk, reiškiantis „keturiasdešimt“, taip pat galima jo forma Kyrklar, reiškianti „gausybę“. Vėliau, jau nuo 1557 metų, istoriografijoje ilgam įsitvirtino slaviškas kaimo pavadinimas Sorok Tatar, o Vilniaus kraštą 1939 m. grąžinus Lietuvai – jau lietuviškas – Keturiasdešimt Totorių.
Keturiasdešimt Totorių – gatvinis kaimas, įsikūręs kalvoje, iškilusioje virš lygumos. Anot tarpukaryje kaimą tyrinėjusio J. J. Tochtermano, jis unikalus, susiformavęs stepių gyvenviečių maniera, turėjęs netaisyklingą gatvių tinklą, išsaugojęs padrikos statybos reliktus. Dar kurį laiką po karo kaimo gatvės nebuvo pakitusios, jos vingiavo pačioje gyvenvietėje ir prieigose, joms buvo būdingi statūs susikirtimai. Tenka apgailestauti, kad sovietmečiu daugelio būdingų kaimui gatvelių ir keliukų nebeliko, buvo nutiesti nauji keliai ir sunaikinti seni.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Keturiasdešimt Totorių kaimas minimas XV a. Apie šį bajorkaimį 1550 m. lotynų kalba parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ kalba Mykolas Lietuvis, vadindamas jį senąja totorių gyvenviete. Keturiasdešimt Totorių kaimą 1616 m. mini ir Piotras Čiževskis, teigiantis, jog šio kaimo gyventojams valdovai davė privilegiją tiesti kelius, statyti ir taisyti tiltus tarp Rūdninkų ir Vokės. Be to, totoriai, anot Čiževskio, dirbo kurjeriais, ėjo sargybą, gaudė nusikaltėlius. Ilgainiui Lietuvos didieji kunigaikščiai totorius atleido nuo įvairių prievolių, palikdami tik pačią svarbiausią – karo tarnybą. Tad ir Keturiasdešimt Totorių kaime gyvenančių totorių pagrindinė pareiga buvo saugoti nuo priešų Vilniaus prieigas.
Istoriniuose dokumentuose galima rasti informacijos, kad 1528 m. Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojai į LDK kariuomenę pristatė 24 raitelius, o 1631 m. – 19 raitelių.
Didelių nuostolių Keturiasdešimt totorių kaimas patyrė 1655-1660 m. vykusio maskvėnų antpuolio metu: jis buvo sudegintas ir apiplėštas. Ne mažiau nelaimių šio ir kitų totorių kaimų gyventojai patyrė ir vėliau. Pavyzdžiui, jų gurguolės, besigelbėdamos nuo karo ir vykdamos iš Mazovijos ir Palenkės į Lietuvą, buvo užpultos ir apiplėštos švedų šalininkų.
Garsūs buvo Keturiasdešimt Totorių kaimo vežėjai, gabendavę Vilniaus pirklių prekes ir pasiekdavę Poznanę, Krokuvą ar net Krymą. Istorijoje išliko vežėjo iš Keturiasdešimt Totorių kaimo Suleimano Achmecevičiaus pavardė: jis 1594 m. vežiojo prekes į Liubliną. Totorius vežėjus taip pat samdydavo karaliaus rūmai ir LDK iždas. Karaliaus rūmų 1552-1556 m. sąskaitose minimi totoriai vežėjai, tarp kurių būta ir Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojų, veždavusių iždo vertybes.
Kitas tradicinis Lietuvos totorių užsiėmimas buvo kailių ir odų dirbimas. Totoriai kailiadirbiai ir odminiai iš Keturiasdešimt Totorių kaimo buvo vertinami už išdirbtų kailių ir odų kokybę. Jų gaminiai garsėjo visame krašte, buvo tiekiami net LDK kariuomenės reikmėms. Totoriai mielai vertėsi ir daržininkyste, kuri ilgainiui tapo vienu iš pagrindinių jų užsiėmimų. Užaugintas daržoves Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojai pardavinėjo Vilniaus turguose.
Maldos namų istorija
Manoma, kad pirmoji mečetė Keturiasdešimt Totorių kaime buvo pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, iki 1430 m. Pirmą kartą ji buvo paminėta traktate Risale-i-Tatar-i-Lech. Šis kūrinys 1558 m. yra parašytas nežinomo Lietuvos totoriaus, per Stambulą atlikusio piligriminę kelionę į musulmonams šventus Mekos ir Medinos miestus. Pasakojimą apie LDK gyvenančius savo gentainius jis sukūrė Osmanų sultono Suleimano Šauniojo vizirio prašymu. Traktato autorius Keturiasdešimt Totorių kaimą priskiria reikšmingiausioms Lietuvos totorių gyvenvietėms, turinčioms dideles mečetes.
Remiantis istoriniais dokumentais, pirmą kartą Keturiasdešimt Totorių mečetė buvo atstatyta 1615-1616 m., tačiau nežinoma, dėl kokios priežasties ją reikėjo atstatyti. Vėliau, 1812 m. Napoleono žygio į Maskvą metu, ji buvo sudeginta prancūzų kariuomenės ir atstatyta 1815-aisiais. Vėlesniais laikais ji buvo remontuota 1928-1929 m. ir 1932 m., o pilnutinai restauruota ir atidaryta tikintiesiems 1993 m. spalio mėn.
Ši mečetė unikali tuo, kad vienintelė Lietuvoje neturi mihrabo – nišos, rodančios kryptį į Meką. Keturiasdešimt Totorių kaimo maldos namai – nedidelis, medinis, apkaltas vertikaliomis lentomis stačiakampio formos pastatas su keturšlaičiu, anksčiau dengtu skiedromis, o dabar skardiniu stogu. Ant stogo į viršų stiebiasi nedidelis bokštelis – minaretas, viršuje vainikuotas Islamo simboliu – pusmėnuliu. Mečetė padalinta į dvi dalis – vyrų ir moterų. Vyrų dalis didesnė, atskirta nuo moterų pusės siena su niša viduryje. Iš moterų pusės ši niša užkabinta audeklu. Antrajame aukšte moterims ir vaikams įrengtas balkonas. Galiniame mečetės fasade paskutinės restauracijos metu vietoj dviejų buvusių prieangių įrengtas vienas bendras. Visų Lietuvos totorių mečečių, tame tarpe ir Keturiasdešimt Totorių mečetės, interjeras kuklus. Sienos papuoštos muhirais – ištraukomis iš šv. Korano. Anksčiau kaimo mečetės grindys buvo padengtos žalios spalvos audeklais, dabar išklotos minkštais kilimais. Mečetės centre stovi minbaras – sakykla, iš kurios dvasininkas sako pamokslus. Tarybiniais metais totoriai dėl lankymosi mečetėje patyrė didelių suvaržymų, šie maldos namai ilgą laiką buvo avarinės būklės. Tik 1982-aisiais minėtojo kaimo gyventojams pavyko įregistruoti religinę bendruomenę.
Žinomas istorinis faktas, kad, pasibaigus mūšiams, Lietuvos totoriai savo dalinių vėliavas iškabindavo mečetėse. Totorių vėliavos buvo ženklinamos arabiškais rašmenimis ir apsiuvinėjamos sidabro galionais. Istorikas Stanislavas Kričinskis mini, kad tarpukariu lankydamasis Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje, jos palėpėje tarp įvairių daiktų matė ir ulonų vėliavos, su kuria totoriai dalyvavo 1794 m. T. Kosciuškos sukilime, kotą su mediniu rutuliu per vidurį. Ant šio koto dar buvo išlikusių vinių su nemažomis medžiagos skiautėmis. Šis vėliavos kotas (raja) dabar saugomas ir eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Deja, medžiagos fragmentų, kuriuos mini S. Kričinskis, ant jo neišliko.
Religinis Keturiasdešimt Totorių kaimo gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitose vietovėse gyvenančių Lietuvos totorių gyvenimo. Mečetė yra jų religinio gyvenimo centras, tikintieji į ją renkasi kiekvieną penktadienį ir per didžiąsias šventes – Ramadan Bairamą (pasninko pabaigos šventę) ir Kurban Bairamą (aukojimo šventę). Be to, daugelis totorių uoliai lanko Taravicho maldas, kurios vyksta kiekvieną Ramadano mėnesio vakarą iki pat Ramadan Bairamo šventės. Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventojai palaipsniui atkuria primirštas religines tradicijas. Kaip pavyzdį galima paminėti vakarienes – iftarus Ramadano mėnesį, pasibaigus dienos pasninkui. Imamu šioje mečetėje nuo 1991 metų tarnauja Ramazanas Krinickis.
Keturiasdešimt Totorių kaime yra ketverios kapinės, trys iš jų – neveikiančios. Totorių apsigyvenimo šiose vietovėse laikus mena Didžioji ziretė (Wielka zireć) ir Drozdovska ziretė (Drozdowska zireć). Šiose totorių kapinėse galima rasti antkapinių paminklų, menančių XV –XVIII a. Seniausias paminklinis akmuo datuojamas 1626 metais. Jis skirtas Drozdovska ziretėje palaidoto kaimo gyventojo Alahberdžio dukrai. Didžiąją ziretę vietos totoriai laikė magiška vieta, iš jos, neva, sklisdavusi šviesa. Buvo kalbama, kad ant kai kurių kapų savaime atsirasdavo akmeniniai pilkapiai. Žmonės, nepagarbiai elgęsi su kapinėmis, pasak senolių, Dievų būdavo baudžiami mirtimi, liga ar luošumu. Prie pat įvažiavimo į Keturiasdešimt Totorių kaimą dabar yra veikiančios totorių kapinės, o dar vienos, neveikiančios, yra šalia mečetės.
Keturiasdešimt Totorių kaime 1915 m. vykusios kraštotyrinės ekspedicijos metu žinomas baltarusių visuomenės veikėjas, archeologas Ivanas Luckevičius pas mulą Stefaną Poltorakevičių rado unikalų XVIII a. pirmosios pusės Lietuvos totorių religinio pobūdžio rankraštį senąja baltarusių ir senąja lenkų kalba, vėliau mokslinėje literatūroje pagarsėjusį kaip Luckevičiaus kitabas. Nuo šio rankraščio prasidėjo kitabistika – mokslas apie Lietuvos totorių rankraščius.
Gyveno ir kitų tautybių žmonės
Remiantis Ašmenos žemės teismo raštininko Jano Kierdėjaus 1631 m. atlikta totorių valdų revizija, galima daryti išvadą, kad Keturiasdešimt Totorių kaime buvo 42 totorių namai. Carinės Rusijos laikotarpiu kaimas tapo daugiatautis. 1861-1866 m. kaime buvo 53 namai, gyveno 350 žmonių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą atskirų religijų išpažinėjai gyveno skirtingose kaimo pusėse: namai šiaurinėje kaimo dalyje, taip pat namai prie mečetės priklausė totoriams, pietinėje dalyje gyveno krikščionys ir žydai. 1935 m. šioje gyvenvietėje gyveno 237 žmonės: 143 lenkai, 81 totorius, 13 žydų. Daugumos Keturiasdešimt Totorių kaimo žydų pavardė buvo Bostomskiai. Antrojo pasaulinio karo metais šio kaimo žydai, kaip ir dauguma jų tėvynainių Lietuvoje, išgyveno holokausto siaubą. Karo metu, deja, netekčių neišvengė ir totorių bendruomenė: 1943 m. gruodžio 1 d. buvo sušaudyti kaimo gyventojai Leonas Bogdanovičius, Romanas Milkamanovičius, Aleksandras Milkamanovičius, Helena Osmanova.
2011 m. vykusio visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Keturiasdešimt Totorių kaime gyveno 451 gyventojas.
O kaipgi Keturiasdešimt Totorių kaimas gyvena dabar?
2014 m. rugsėjo 6 d. atidaryti kaimo totorių bendruomenės namai. Jie pastatyti, gavus europinį finansavimą. Keturiasdešimt Totorių kaimo bendruomenės pirmininkė Fatima Buinovska sako, kad šie namai yra tapę savais visiems seniūnijos gyventojams. Juose rengiamos edukacinės programos, seminarai, paskaitos, susitikimai su įdomiais žmonėmis, į juos dažnai užsuka svečiai.
Kaimo jaunimas siekia išsilavinimo, daugelis jaunų žmonių studijuoja Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. Kuriamos totoriškos šeimos.
Norima išsaugoti kulinarinį paveldą, perteikti ateinančioms kartoms puikių Lietuvos totorių patiekalų receptus. Todėl bendruomenės namuose dažnai galima matyti moteris ir merginas, užsiimančias maisto gaminimu. Keturiasdešimt Totorių kaime gyvena žinoma šimtalapių pyragų kepėja Rozalija Makaveckaitė-Ščiuckienė.
Kaimu, jo aktualijomis domisi žiniasklaida, pas senbuvius lankosi studentai ir mokslininkai. Bendruomenė planuoja sutvarkyti ir pilnutinai dokumentuoti „Didžiosios ziretės“ ir „Drozdovskos ziretės“ senąsias totorių kapines. Glaudžiai bendradarbiaujama su kaimynystėje esančia Pagirių bendruomene „Gluosnis“, kurios nariai – dažni svečiai Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje ir bendruomenės namuose. Su pagiriškiais rengiami bendri renginiai – kaimynai lankosi vieni pas kitus. Per didžiąsias metines religines šventes Ramadan Bairamą ir Kurban Bairamą ir kitomis progomis į kaimą atvažiuoja daug svečių. Švenčių proga gaminami tradiciniai totorių patiekalai, neapsieinama be meistriškai pagaminto plovo.
Keturiasdešimt totorių kaimas priklauso Pagirių seniūnijai, kuri daug dėmesio skiria kaimo infrastruktūrai gerinti. 2007 m. seniūnijos pastangomis aptvertos ir išplėstos kaimo totorių kapinės. Seniūnija skiria paramą kapinėms prižiūrėti, padeda kaimo gyventojams.
Jų vardai išlieka istorijoje
Tarp žinomų asmenų, gyvenusių Keturiasdešimt totorių kaime, pirmiausia minėtinas karališkasis vertėjas iš arabų kalbos Sulimanas Rubajus. Jo gimimo data nežinoma, jis mirė apie 1649 m. Sulimanas Rubajus – vienas iš paskutiniųjų totorių vertėjų LDK diplomatinėje tarnyboje. 1631 m. Jano Kierdėjaus revizijoje jis minimas su broliu Rečipu. Šios giminės atstovai valdė dalį Keturiasdešimt Totorių kaimo iki XVIII a. pabaigos. 1633 m. gruodžio 7 d. karalius Vladislavas IV „kilniajam“ Sulimanui Rubajui už tarnybą Žygimanto III kanceliarijoje iš Lietuvos iždo skyrė pensiją (jurgieltą) iki gyvos galvos – po 200 auksinų kasmet.
Iš Keturiasdešimt Totorių kaimo kildinama ir garsi kunigaikščių Rudzevičių giminė. Iš šios giminės kilo keletas garsių karvedžių, vienas jų, infanterijos generolas Aleksandras Rudzevičius buvo 1812 m. karo dalyvis. Kitas Rudzevičių giminės atstovas – Jakubas Rudzevičius buvo paskutiniojo Krymo chano Šahino Girėjaus diplomatas. Kunigaikščiai Rudzevičiai priklausė herbui „Miesiąc“, jie valdė dalį žemių Keturiasdešimt Totorių bajorkaimyje.
Generolo majoro Aleksandro Talkovskio (1858-1921) tėvai taip pat kilę iš Keturiasdešimt Totorių kaimo. A. Talkovskis – aukštas pareigas ėjęs karininkas. 1876 m. jis baigė Vilniaus pėstininkų mokyklą. Ilgą laiką tarnavo pasienio kariuomenėje. Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, daugelio ordinų kavalierius.
Keturiasdešimt Totorių kaime 1891 m. lapkričio 15 d. gimė Aleksandras Muchlia. Prieš revoliuciją Rusijoje jis baigė Kijevo 2-ąją praporščikų mokyklą, tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Žlugus Rusijos imperijai, grįžo į Lietuvą ir 1922 m. vasario 6 d. buvo mobilizuotas į kariuomenę, tarnavo įvairiose pareigose. 1930 m. vasario 16 d. jam suteiktas majoro laipsnis. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje. 1949 m. su žmona Jelena Lebedz ir sūnumi Vladu emigravo į JAV. Mirė 1962 m. rugsėjo 16 d., palaidotas Glendeile, Los Andželo priemiestyje. Buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928) ir kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1932).
Iš Keturiasdešimt Totorių kaimo kilusi Lietuvos totorių bajorų Sobolevskių giminė. Su šiuo kaimu itin sietini broliai Janas ir Romualdas Sobolevskiai. Janas Sobolevskis 1991-2001 m. buvo Lenkijos Aukščiausiosios musulmonų religinės kolegijos pirmininkas, ilgą laiką dalyvavo Lenkijos totorių sąjungos veikloje. Rinko ir įvairiuose leidiniuose publikavo medžiagą apie Lenkijos totorių istoriją. Parašė knygą „Kareivio prisiminimai“. Po Antrojo pasaulinio karo jis įsikūrė Balstogėje, ten ir gyveno iki mirties 2018 m. Romualdas Sobolevskis, iškilus sociologas, gyveno Poznanėje, buvo aktyvus visuomenės veikėjas.
Keturiasdešimt Totorių kaimo kapinėse palaidotas žinomas žurnalistas Mensaidas Bairaševskis. Nuo 1988 m. M. Bairaševskis šešerius metus dirbo Lietuvos Kultūros fondo tarybos prezidiume. Jis buvo vienu iš Lietuvos totorių kultūros atgimimo draugijos steigėjų ir jos pirmuoju pirmininku, vėliau tapo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos garbės pirmininku. 1988 m. Lietuvos Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu. Įvairiuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose skelbė straipsnius apie Lietuvos totorius, rengė radijo laidas.
2000 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę šis žmogus apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Mirė 2015 m. liepos 14 d.
Mensaido Bairaševskio dukra Tamara Bairašauskaitė yra žinoma istorikė, habilituota daktarė, profesorė.
Vietos musulmonų sunitų bendruomenė yra išleidusi unikalų kalendorių, kuriame įamžinti paprasti kaimo gyventojai. Įsižiūri į veidus tų, kurie kiekvieną dieną dirba savo įprastus darbus ir pamąstai – o juk jie, ne kas kitas, toliau tęsia garbingą savojo kaimo istoriją…
Zitos Milkamanovič nuotraukos
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
