Nicholas Vinocur
Futuristinis ES karys stovi sargyboje, lazerinis blasteris paruoštas. Europos naikintuvai skrieja dangumi, lydimi dūžtančių „Eurodance“ ritmų. Įsivaizduojamas žemėlapis rodo smarkiai išsiplėtusią ES, praryjančią viską nuo Grenlandijos iki Kaukazo.
Sveiki atvykę į laukinį proeuropietiškos internetinės propagandos pasaulį, kuriame ES nėra susiskaldęs 27 valstybių klubas, o išmintingesnė ir kultūringesnė supervalstybė.
Tokio tipo turinys, iš naujo įsivaizduojantis ES kaip visos Europos imperiją, Europos federaciją ar Jungtines Europos Valstijas, per pastaruosius dvejus metus užplūdo socialinius tinklus ir surinko milijardus peržiūrų platformose „X“, „TikTok“ ir „Instagram“, kai ES atsigavo po Rusijos invazijos į Ukrainą ir JAV–ES prekybos susitarimo, kuris daugelyje Europos vietų buvo pasmerktas kaip Briuselio „pažeminimas“.
JAV prezidento Donaldo Trumpo, kuris interviu „Politico“ pavadino Europos lyderius „silpnais“, išpuolių akivaizdoje, taip pat „X“ savininko Elono Musko antieuropietiškų tiradų fone, tokie proeuropietiški memai sklinda tirščiau ir greičiau nei bet kada.
Pagrindiniai šio reiškinio ramsčiai – sovietinio stiliaus propagandiniai plakatai su ES žvaigždžių žiedo emblema, vaizdo montažai su dronais, kylančiais virš Europos paminklų, ir memai, kuriuose ES stipriosios pusės – nuo ramesnės darbo kultūros iki turtingo kultūros paveldo – palankiai lyginamos su kitomis pasaulio šalimis, ypač Donaldo Trumpo Amerika.
Slenkant per šiuos įrašus, gali kilti pagunda visą tendenciją nurašyti kaip beprasmišką „AI slopagandą“ (dirbtinio intelekto sukurtas turinys čia atlieka reikšmingą vaidmenį). Iš tiesų itin savimi pasitikinti Europa, kurią vaizduoja tokie pasakojimai kaip „Europos propagandistas“ ar „Ave Europa“, mažai primena realią ES, kurioje lyderiai tebėra susiskaldę dėl visko – nuo to, kaip finansuoti Ukrainos karą kitais metais, iki reformų, reikalingų ilgalaikei ekonomikos nuosmukio tendencijai pakeisti.
Tačiau žmonėms, slypintiems už šių pasakojimų, esmė nėra tiksliai atkartoti kasdienę ES politikos realybę. Jų tikslas – sukurti laisvės, vizijos ir galimybių jausmą tuo metu, kai D. Trumpo patyčios, Rusijos ekspansionizmas ir JAV bei Kinijos konkurencija verčia jaunus europiečius jaustis bejėgiais. „Politico“ susisiekė su 11 paskyrų vartotojų ir nustatė, kad tai – tikri žmonės, turintys labai skirtingas politines pažiūras: nuo kairiųjų iki dešiniųjų. Kai kurie savo įsitikinimus vadina „Eurofed“ – Europos federalistų trumpiniu. Kiti save apibūdina kaip paneuropinius imperialistus, pabrėždami Europos „civilizacijos“ idėją, kurią, jų manymu, reikia ginti, o ne konkrečią egzistuojančią politinę santvarką.
Vienas dalykas juos visus vienija: visi jie jaunesni nei 35 metų. „Žmonės nori pabėgti nuo bejėgiškumo… atgauti veikimo jausmą, suverenitetą ir imtis veiksmų“, – sakė Christelle Savall, buvusi Jaunųjų Europos federalistų asociacijos prezidentė. Ši ne pelno siekianti advokatų grupė veikia nuo 1972 metų, tačiau pastaruoju metu pastebi ryškų narių skaičiaus augimą.
Daugelį metų Europoje dominavo politinis naratyvas, kad kraštutiniai dešinieji kyla, o vienintelis klausimas – kiek dar jie sustiprės ir kiek labiau sugriaus aštuoniasdešimt metų kurtą projektą, išaugusį iš Antrojo pasaulinio karo pelenų ir virtusį Europos Sąjunga. Šie internetiniai „kariai“ mano, kad toks požiūris yra klaidingas ir kad ateitis priklauso stipresnei Europai. Kaip MAGA internetinis judėjimas atspindėjo ir pakurstė D. Trumpo iškilimą prieš 2016 m. prezidento rinkimus, taip ir proeuropietiškas internetinis pakilimas atsispindi apklausose, rodančiose, jog parama ES pasiekė visų laikų aukštumas.
Remiantis 2025 m. „Eurobarometro“ apklausa, didžioji dauguma visų amžiaus grupių europiečių pasisako už labiau integruotą saugumo ir gynybos politiką. Kita apklausa, atlikta devyniose Europos šalyse, parodė, kad dauguma vokiečių – 69 proc. – palaiko ES kariuomenės sukūrimą.
Esama ir požymių, kad šis jaunimo skatinamas proeuropietiškų nuostatų pliūpsnis anaiptol neegzistuoja vien internetiniame vakuume, bet gali turėti ir realių politinių pasekmių, įskaitant rinkimų rezultatus. 38 metų centristas Robas Jettenas, neseniai surinkęs daugiausia balsų Nyderlandų rinkimuose, kai kurių jaunųjų federalistų akyse laikomas šio judėjimo atstovu. Visos Europos partija „Volt Europa“, save apibūdinanti kaip centristinę arba centro kairiąją, nuo įkūrimo 2017 m. gerokai išplėtė savo veiklos mastą, įskaitant įsitvirtinimą Europos Parlamente.
„Centro dešinioji „Eurofed“ grupė vis labiau pereina nuo internetinio reiškinio prie realaus politinio judėjimo… Jie bando sukurti savotišką centristinę–dešiniąją alternatyvą „Volt“, – rašė „X“ paskyros „European Challenges“ savininkas, save apibūdinantis kaip 25–35 metų aukštųjų technologijų srities STEM absolventą. Jis sutiko likti anonimu, nes baiminasi, kad kiti socialinių tinklų vartotojai galėtų jį užsipulti ar priekabiauti, taip pat nenori, kad dėmesys būtų nukreiptas į jo tautybę, kuri būtų nesunkiai atpažįstama iš vardo.
Užsienio politikos analitikas ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono biografijos autorius Josephas de Weckas teigia, kad šio jaunatviško patriotizmo antplūdžio nepastebi nei politiniai lyderiai, nei daugelis žiniasklaidos priemonių, pernelyg įkyriai susitelkusių į kraštutinius dešiniuosius. „Tai esminė klaida… Visuomenės nuomonė pasikeitė“, – pabrėžė jis.
Pasak jo, realybė tokia, kad pati Europos kraštutinė dešinė šiandien nebėra atvirai antieuropietiška, o veikiau kritikuoja atskiras Briuselio politikos kryptis, pavyzdžiui, siekį užtikrinti nulinį anglies dioksido išmetimą. De Wecko teigimu, artimiausiais metais pagrindinė politinė kova vyks ne dėl to, ar išardyti Europos Sąjungą, bet dėl to, kuri federalistinio bloko versija įsivyraus. „Niekas nebekvestionuoja ES egzistavimo, tačiau iš esmės nesutariama, ką ji turėtų daryti“, – pridūrė jis.
Trapi sąjunga
Idėja, kad Europa – dviejų pasaulinių karų nualintas žemynas – turėtų panaikinti nacionalines sienas ir suformuoti vieningą politinę struktūrą, nėra nauja. Dar 1849 m., kalbėdamas Tarptautiniame taikos kongrese Paryžiuje, prancūzų rašytojas Viktoras Hugo pranašavo, kad „ateis diena, kai jūs, Prancūzija, Rusija, Italija, Anglija, Vokietija – jūs visi, žemyno tautos, neprarasdami savo išskirtinių savybių ir šlovingo individualumo, būsite glaudžiai sujungti į aukštesnį vienetą ir suformuosite Europos broliją“.
Ši idėja XX amžiaus pradžioje, paženklintame agresyvaus nacionalizmo, buvo nustumta į paraštes. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo ji vėl iškilo – 1957 m. grupė Europos valstybių įkūrė Europos ekonominę bendriją. Po šešerių metų buvęs JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, kalbėdamas Airijos parlamente, paragino kurti „Jungtines Europos Valstijas“ ir ragino Europos lyderius formuoti „politinę Europos federaciją – ne kaip varžovę Jungtinėms Valstijoms, bet kaip jų partnerę“.
Vėlesniais dešimtmečiais 1992 m. oficialiai įkurta Europos Sąjunga smarkiai išplėtė savo narystę – iki 28 valstybių ir daugiau nei 500 milijonų piliečių, o net ir po „Brexit“ ji vis dar jungia 27 šalis ir apie 450 milijonų gyventojų. 1995 m. Sąjunga žengė reikšmingą žingsnį panaikindama sienų kontrolę tarp dalies valstybių, 1999 m. įvedė bendrą valiutą – eurą, o laikui bėgant suformavo Šengeno laisvo judėjimo erdvę.
Tačiau iš esmės tuo integracija ir apsiribojo. Kennedy „Jungtinių Europos Valstijų“ vizija tiesiogiai susidūrė su tokių lyderių kaip Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is nacionalizmu – politiku, garsėjusiu skeptišku požiūriu į Europos federalizmo perspektyvą. „Valstybės, kartą sukurtos, turi savą egzistenciją, kurios neįmanoma ištirpdyti. Jos yra negrįžtamai individualios“, – rašė jis savo „Vilties memuaruose“, išleistuose 1970 m.
Nors Europos lyderiai pritarė plėtrai, jie nuosekliai priešinosi bet kokiems žingsniams, galintiems paversti ES tikra federacija – su integruota kariuomene ir fiskalinių pervedimų sąjunga, kurioje mokesčių ištekliai būtų sklandžiai perskirstomi. Net ir po Covid-19 pandemijos, kai ES sostinės dalį sveikatos politikos centralizavo Briuselyje, bei po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, paskatinusios tam tikrą gynybos politikos centralizaciją, šiandien tarp Europos lyderių vyrauja vadinamojo „eurorealizmo“ nuotaika: nebandykite nieko radikalaus, nes tai tik sustiprins kraštutinius dešiniuosius.
Net Emmanuelis Macronas, 2017 m. atėjęs į valdžią Prancūzijoje su ryškiai proeuropietiška kampanija, regis, pasidavė šioms vyraujančioms nuotaikoms. Kadenciją baigiantis Čekijos užsienio reikalų ministras Janas Lipavskis neseniai interviu „Politico“ dabartinį ES lyderių požiūrį apibūdino kaip „neidealistinį“. Po kelių dienų Belgijos gynybos ministras apskritai atmetė Europos kariuomenės idėją. „Kiekvienas, kuris tiki Europos kariuomene, parduoda pilis ore“, – sakė jis vietos leidiniui „Humo“.
„Reddit“ pogrupių mūšiai
Tačiau būtent tos „pilys ore“, kitaip tariant – dideli šuoliai į priekį, yra tai, ko siekia jaunieji Europos stiprintojai, pavargę nuo priekaištų dėl tariamo idealizmo. „Tiesioginiai Komisijos pirmininko rinkimai yra absoliučiai būtini. Kol tai neįvyks, ES neįgis didesnio visuomenės pasitikėjimo“, – man rašė „European Challenges“ paskyros valdytojas.
Savall teigia, kad jauni europiečiai trokšta politikų, gebančių pasiūlyti strateginę viziją, kur link juda Europa, o ne vien įklimpti vidaus politinėse kovose. „Ilgalaikė vizija egzistuoja, tačiau jos niekas neparduoda“, – sakė ji, pažymėdama, kad jos atstovaujamos organizacijos narių skaičius 2024 m. išaugo 6 proc. ir pasiekė 10 tūkst. Spalį ji kartu su kitomis profederalistinėmis grupėmis atgaivino dešimtmečius neveikusį Jungtinių Europos Valstijų veiksmų komitetą. Pagrindiniu naujų rėmėjų pritraukimo veiksniu tapo Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pasirašytas ES ir JAV prekybos susitarimas, plačiai įvardytas kaip bloko pažeminimas. „Tai buvo ypač apmaudu, nes Europos galia slypėjo jos prekybos mandate – jos minkštoji galia buvo komercija“, – pabrėžė Savall.
Apie panašų narių skaičiaus augimą praneša ir kitos profederalistinės ar visos Europos mastu veikiančios grupės. Šių metų kovą įkurta federalistų grupė „Ave Europa“, save priskirianti „centro dešinei“, nuo įkūrimo išaugo 400–500 narių. Valdybos narys Nikodemas Skrobiszas rašė, kad grupės atsiradimą paskatino įtemptas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir D. Trumpo susitikimas Ovaliajame kabinete praėjusių metų vasarį, kai D. Trumpas ir viceprezidentas J. D. Vance’as viešai priekaištavo savo svečiui. „Europatriotizmo banga nuvilnijo per žemyną, nepaisant D. Trumpo bandymų pažeminti Europą“, – teigė jis. „Vėlesni prekybos ir muitų ginčai dar kartą parodė, kad Europa nebegali kliautis kitais gindama savo interesus, o kiekviena MAGA ataka prieš Europą atnešė naują savanorių bangą į mūsų gretas.“
Tai pripažino ir buvęs Italijos ministras pirmininkas bei Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi, kurį daugelis federalistų laiko savotišku talismanu. Atsižvelgdamas į plačiai paplitusį nenorą „siūbuoti valtį“, spalį sakydamas kalbą jis teigė, kad Europa turėtų rinktis „pragmatinį federalizmą“ – tai yra bendraminčių valstybių koalicijas, bendradarbiaujančias konkrečiose interesų srityse, užuot mėginus daryti didelius, viską apimančius šuolius į priekį.
Tačiau ne visi proeuropiečiai laikosi to paties plano. „Manau, kad terminas „Europos federalizmas“ šiandien jau nebetinkamas… Europa greičiausiai judės didesnės centralizacijos link ir bus panašesnė į tam tikrą konfederaciją“, – teigė 25 metų čekų kilmės amerikiečių lobistas Alexas Asgari, anksčiau dirbęs respublikonų padėjėju JAV Atstovų Rūmuose.
Iš tiesų federalistai anaiptol nėra politiškai vienalytė grupė. Keli vadinamieji memų „kariai“ pasakojo, kad judėjimo viduje vyksta ideologinė kova tarp plačiai centristinių veikėjų, tikinčių esamų Briuselio institucijų galių stiprinimu, ir kraštutinių dešiniųjų, kurie, nors ir priešiški Briuseliui, vis dėlto siekia, kad Europa įsitvirtintų pasaulinėje arenoje. Didžiausi skirtumai išryškėja tapatybės ir migracijos politikos klausimais: kraštutinių dešiniųjų grupės linkusios įsivaizduoti Europą kaip kultūriškai ir etniškai homogenišką „imperiją“ – baltųjų ir krikščionių, pageidautina katalikų – uždarą išoriniams migrantams.
„Aš riboju potencialią narystę tik tomis šalimis, kurios turi Lotynų Europos socialinio gyvenimo modelį… tik civilizaciškai vienalytė valstybė turi teisę stabiliai veikti“, – sakė paskyros „Sacrum Imperium“ naudotojas, 30 metų teisės studentas, kurio pavardė neminima, nes, jo teigimu, viešas politinių pažiūrų reiškimas galėtų pakenkti karjerai. Jis taip pat išreiškė skeptišką požiūrį į Briuselį, pasisakydamas už ribotą ES institucijų kompetenciją. „Optimalus kompetencijų pasidalijimas turėtų apimti tik tas užduotis, kurios yra būtinos ir negali būti veiksmingai vykdomos nacionaliniu lygmeniu“, – pridūrė jis.
Europa arba žlugimas
De Wecko požiūriu, svarbiausia yra ne tai, kad šie jauni europiečiai tarpusavyje nesutaria, bet tai, jog jų atskaitos taškas yra Europa kaip visuma, o ne Prancūzijos, Vokietijos ar bet kurios kitos ES valstybės narės vidaus politiniai debatai. Tai žymi esminį poslinkį, palyginti su 2016 m., kai Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos buvo laikomas galimų tolesnių išstojimų pranašu, o euroskeptiški politikai – nuo prancūzės Marine Le Pen iki austro Sebastiano Kurzo ir nyderlandiečio Geerto Wilderso – dominavo antraštėse.
Iš tiesų svarbus veiksnys, siejantis proeuropietiškus interneto vartotojus, yra jų amžius. Visi nurodė esantys jaunesni nei 35 metų, todėl galėjo būti paskutinės didelės euro idealizmo bangos liudininkai amžių sandūroje, kai keliose šalyse buvo įvesta bendra valiuta, o atvirai proeuropietiškas filmas „Ispaniškas butas“ (originalus pavadinimas – „L’Auberge Espagnole“) pristatė „Erasmus“ studentų programą kaip idealų būdą ne tik studijuoti, bet ir rasti meilę. Tačiau visi jie taip pat patyrė tai, kas sekė po šio optimizmo laikotarpio: terorizmą, migracijos bangas, kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimą visoje Europoje, o pastaruoju metu – agresyvų Rusijos ekspansionizmą ir po Antrojo pasaulinio karo susiformavusios JAV vadovaujamos tarptautinės tvarkos irimą.
Tokie sukrėtimai, kartu su kitomis problemomis – ekonominiu nuosmukiu ir visuomenės senėjimu, – daugelio jaunuolių sąmonėje suformavo Europos, kaip aukos ar bent jau pralaiminčios pusės, įvaizdį. Būtent prieš šį jausmą šie žmonės maištauja – ir jis ateinančiais metais gali paskatinti naujos kartos, gerokai labiau europietiškų, jei ne atvirai federalistinių, politikų iškilimą.
Kol kas populistai ir jų mėgstami varžovai – centristai, tokie kaip Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, – ir toliau dominuoja antraštėse. Per pastarąjį dešimtmetį kraštutinių dešiniųjų lyderiai laimėjo rinkimus, tapo Austrijos ir Italijos ministrais pirmininkais arba politiniais „karaliais“, kaip 2023 m. nutiko Nyderlandų kraštutinių dešiniųjų lyderiui Geertui Wildersui. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas valdžioje yra nuo 2010 m. ir save pozicionuoja kaip pagrindinį Briuselyje įsikūrusių ES institucijų kritiką.
Tačiau realybė tokia, kad, skirtingai nei 2016 m., kai Europa baiminosi „Brexit“ tipo pasitraukimų bangos, nė vienas iš šių lyderių šiandien nebesiūlo savo šalies išvesti iš Europos Sąjungos. Neseniai duotame interviu „Politico“ V. Orbáno politikos direktorius teigė, jog, nepaisant aštrios kritikos dabartinei ES struktūrai, Budapeštas vis dar tvirtai mato savo vietą Bendrijoje. „Mes norime būti viduje. Mes esame klubo dalis“, – sakė jo patarėjas Balázsas Orbánas. Panašiai ir būsimasis Čekijos premjeras Andrejus Babišas, nors ir nėra Briuselio šalininkas, savo vyriausybės programoje atmetė referendumą dėl šalies narystės ES ar NATO.
Ar tai gali būti pirmoji užuomina apie tektoninį poslinkį Europos politikoje? Kovo mėnesį įkurta grupė „Ave Europa“ planuoja kelti kandidatus būsimuose Europos Parlamento rinkimuose. Visos Europos federalistinė partija „Volt Europa“ per pastaruosius Europos Parlamento rinkimus laimėjo penkias vietas ir šiuo metu turi 30 nacionalinių skyrių tiek ES, tiek už jos ribų. Kad tokios partijos galėtų augti, joms būtų palankus Europos Parlamento taisyklių pakeitimas, leidžiantis kandidatams varžytis dėl kelių mandatų visos ES mastu vykdomose tarptautinėse kampanijose, o ne tik nacionaliniu pagrindu, kaip yra dabar.
Vis dėlto tam, kad tokie pokyčiai taptų realybe, jiems turėtų pritarti dabartiniai ES lyderiai, pastaraisiais metais nerodę didelio entuziazmo. Jungtinės Europos Valstijos gali netapti realybe artimiausiais mėnesiais ar net metais. Tačiau jų internetiniai šalininkai yra pasiryžę stumti šį horizontą arčiau – po vieną „ES kareivio“ memą.
politico.eu
Žinot, pradžioje ES projektas buvo geras ir visiems naudingas, o dabar dėl nevaldomos ir nekontroliuojamos mums svetimų ir priešiškų kultūrų ir religijų invazijos su tikslu mus pakeisti kitais padarė milžinišką žalą mūsų ekonomikoms ir mūsų suverenitetams. Karas Ukrainoje daužo Europą – ją nukonkuruoja. Padeda Amerikai vėl supartalinti Europą – nukonkuruoti. Ji tai padaryti gali tik su Rusijos pagalba. Ir tai daro jau daugiau nei 200 metų. Dabartinė ES tapo nebenaudinga eiliniams ir paprastiems europiečiams, kuri juos nuolat skurdina ir apiplėšinėja bei dezuoja – dezinformuoja ir kvailina. Verčia mus skaitmeniniais zombiais be tikrų žinių. Kriminalizuoja mūsų suverenitetus ir pačią tiesą – jos siekį. Įvedinėja cenzūrą ir visuotinį sekimą. Žmonėms, kurie nepriklauso oligarchijai, ypač suformuotai iš Rytų, iš buvusios Sovietijos Bolševikų partijos aktyvistų ir jų anūkėlių tapo nebepakeliama našta – europiečių skurdu. Apiplėšę savo šalies piliečius jie tą patį dabar daro su europiečiais – mus tempia į oligarchinę DI vergovę, į skaitmeninį konclagerį, atiminėdami iš mūsų tautų suverenias galias. Oligarchai, valdančioji klasė, bankinio-finansinio kapitalo savininkai niekam nepavaldūs ir už nieką neatsakingi, ir gali daryti ką tik nori su mumis. Parinkti mums valdžią, teisėjus, konstitucijas, nurodyti mums ką mes turime rinkti ir kaip galvoti, ką žinoti ir ko ne. O jeigu kartais visgi rinksime ne tuos, kokių jiems reikia – jai į pagalbą ateis DI ir jau jis išrinks mums pragaištingą, nenaudingą valdžią, o jiems labai naudingą. ES reikia grąžinti prie jos ištakų, o ne atiminėti iš tautų jų suverenitetus, suverenias teises ir galias kaip dabar. Sienų apsauga ir ekonominė integracija būtina, bet be suverenitetų praradimo ir su vieninga ES kariuomene, be kurios, kaip ir be vieningos ekonomikos mes nepajėgūs atsilaikyti prieš naujai susiformavusių megapolių, milijardinių valstybių ir jų ekonomikų spaudimą, nepajėgūs atlaikyti tą naująją pasaulinę konkurenciją. Bet, žinoma, Vokietija turi išlikti vokiška, o Lietuvą lietuviška, Italija itališka ir t.t. Be ES mes iškart atsidurtume Rusijos Federacijoje ar Žečpospolitoje – tame buvusiame irgi lietuvių pragare. Vaikai nori Jungtinių Europos valstijų, nes jie yra nuolat apgaudinėjami nuo pat 1945 metų.
Europos moterys aukščiausioje ES valdžioje šito labai nori – daugiau Afrikos, daugiau Islamo, o lietuvaitėms reik dar daugiau Gudijos, daugiau Rusijos ir pan.
Į Jungtines ES valstijas dar reikia priimti Afriką ir Aziją