respublika.lt
„Respublikos“ savaitės akiratyje – šalies kultūra ir politikos mainų objektas – pati neturtingiausia, todėl mažiausiai patraukli Kultūros ministerija. Galų gale, vos ne per prievartą įsiūlyta „Nemuno Aušrai“.
Lyg ir bandanti nuo 1990-ųjų kažkaip įtakoti mūsų kultūros srautus, nemunus, tačiau niekada neįtikusi visiems menininkams. Ir kažin, ar pajėgi paveikti kultūrą. Nesvarbu, jog visi jos ministrai kalbėjo apie kultūros politiką.
Kultūros žmonės rašo peticiją ir piktinasi, jei, jų daugumos manymu, pasirenkamas ne tas kultūros ministras. Paskutinis kandidatas – iš antisemitinės partijos ir susijęs su šaldytais produktais.
Graudendamasis kalba apie žmones regionuose. Taip sakant, ne ta reprezentacinė iškaba. Jeigu iškabos iš tikrųjį ką nors lemtų, tai kiekvienas ministras taptų mūsų kultūros procesams lemtingas.
Atsiprašau, bet nė vieno didžiai lemtingo neprisimenu.
Ąžuolai lysvėse neauga
Pavyzdžiui, Lietuvos viešojo gyvenimo kultūroje dominuoja keiksmažodžiai. Gatvėse. Scenose. Socialiniuose tinkluose. Tačiau neprisimeni nė vieno Kultūros ministerijos vadovo- viešo keikūno. Vadinasi, nė vienas ministras ar ministrė šio keiksmažodiškai meninio proceso nė kiek nepaveikė. Nei sukūrė, nei sunaikino, nei pristabdė. Keiksmažodiškasis meninis procesas apsireiškė savaime. Kaip Tolminkiemyje kadaise apsireiškė Kristijonas Donelaitis. Nes ąžuolai išpurentose lysvėse neauga. Auga tik pomidorai.
Vienu metu Tarybų Lietuvos kultūrai vadovavo enkavedistas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Bet net ir to tikrai žiauraus žmogaus laikais buvo parašytas vienintelis tikras lietuvių literatūros pasaulinis šedevras – Balio Sruogos „Dievų miškas“. Brandaus socializmo laikais kūrė Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Ričardas Gavelis, Eimuntas Nekrošius, Viačeslavas Ganelinas, Kęstutis Antanėlis. Tikras menas toks gyvybingas, jog kaip spindulys pralenda net per patį siauriausią plyšį. Sakinys ganėtinai banalus, nes daug kartų kartotas. O jei daug kartų kartotas, matyt, teisingas?
Menininkams ministrų nereikia. Menininkams reikia sponsorių, mecenatų. Horacijus kažkaip apsiėjo be kultūros ministro. Pirmieji žmonių piešiniai, rasti olose, nebuvo finansuojami iš kultūrai skirtų biudžetų.
Neįrodyta, jog ministro Jono Jučo laikais visa Lietuva užsikrėtė džiazu. Neįrodyta, jog ministro Sauliaus Šaltenio laikais buvo parašyta tikrai genialių romanų. Neįrodyta, jog ministro Remigijaus Vilkaičio laikais suklestėjo dramos teatrai.
Tiesa, kai kurie kultūros ministrai labiau kreipė dėmesį į muziejus (Arūnas Gelūnas), į Nacionalinio operos ir baleto teatro remontus ir užsienio atlikėjus (Gintautas Kėvišas), į bibliotekas (Šarūnas Birutis) ar į Lietuvos meno propagavimą užsienyje (Liana Ruokytė-Jonson). Dar buvo Simonas Kairys, pasižymėjęs Rimo Tumino ir Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos puldinėjimu.
Visuomenė vystėsi savaip ir savaime
Tačiau visi šie ministrai, kaip ir čia nepaminėti kultūros ministrai, iš esmės nepaveikė mūsų visuomenės kultūros. Visuomenė vystėsi, augo, neaugo ir nesivystė visiškai nepriklausomai nuo kultūros ministrų intencijų. Nes ką čia slėpti. Kultūros ministrai kultūrininkams reikalingi tik tiek, kiek gali duoti pinigų. Įvairiems projektams. Todėl kultūros ministru iš esmės gali būti bet kas, baigęs verslo vadybą ir prie stalo atskiriantis, kuri šakutė yra desertinė. Ir šiukštu nesupainioti veidų. Fleitininkės nepavadinti būgnininke. O šiaip kultūros ministro pozicijos net neverta sureikšminti.
Džonas Steinbekas (John Steinbeck) ar Gabrielis Garsia Markesas (Gabriel Garcia Marquez) savo šedevrus galėjo parašyti bet kurioje šalyje ir be jokio tos šalies kultūros vedlio. Jei tokie buvo iš viso.
Jei kultūros ministro pozicija tokia įtakinga, kas galėtų paaiškinti, kodėl Lietuvos dar kai kur užsilikusių knygynų lentynose tiesiog siautėja lietuviška grafomanija. Rašytojų daugiau nei skaitytojų. Kulinarinių knygų daugiau nei valgytojų. Memuarų daugiau nei gyvų žmonių. O gyvenimo guru baigia prismaugti tikrus gyvenimus.
Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek prikepama prastų, proginių filmų, vienadienės vertės neva istorinių serialų. Nejaugi neliko drąsių menotyrininkų? Kasmet kūrėjai pagerbiami Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Kur tų šviesuolių balsai? Gal premijos – kaip kyšiai, kad užtiltų?
Galų gale, ir patys apgailėtinų filmukų kūrėjai yra baigę mokslus ir suvokia kuriantys chaltūrą. Bet tiesiog visi nori valgyti, todėl ne gėda. Vieni kepa projektus, kiti kepa filmus, treti kepa kepsnius kulinarinėms knygoms. Miestiečiai gėdina kaimiečius, kad jie – ramtadrylininkai, o kaimiečiai gėdina miestiečius, kad jie – suanglėję narkomanai. Tačiau per krepšinį susivienija ir choru užtraukia vis tą pačią „Ant kalno mūrai!“. O prie stalų vis vien užbaubia ne Stingą, bet ką nors iš kaimo kapelos repertuaro.
O šiaip, tarsi nebūtų jokios Kultūros ministerijos, tarsi nebūtų nė vieno menotyrininko, gyvename savo asmeninius gyvenimus ir išpažįstame savo asmenines kultūras. Kas – prie Vilniaus vamzdžio, kas – Kaune, prie Aleksandro Jogailaičio klaikios statulos, kas – prie savo sodybos kieme pastatyto medinio kiškio, velnio, briedžio. Daugiau panašaus į vilką. Skonio dalykas. Svarbu, kad mums patiems ar bent merams patinka.
O kartais miestelius aplanko naujieji komikai, juokinantys ne sakiniais, bet keiksmažodžiais. Kaimas ir tai atlaiko, atlaidžiai pakikena. Vis įdomiau nei vis kartojami turkiški serialai.
Rašo, nes raštingi!
Tad dėl ko nerimsta menininkai? Kodėl rašo peticijas? O todėl, kad menininkai Lietuvoje visada piktinasi. Ir todėl, kad menininkai Lietuvoje raštingi. Ir todėl, kad jie kažkodėl iš anksto nusprendžia, kad šitas ministras juos supras, o šitas – nesupras. Ieško dvasinio kontakto.
Keista, bet panašaus dvasinio kontakto su savo ministrais ar ganytojais ieško ir pedagogai bei parapijiečiai. Todėl, jei ministras ar kunigas nepatinka ar patinkantį nori iškelti kitur, puola rašyti peticijas. Tačiau neteko girdėti, jog apie dvasinius kontaktus tauzytų finansininkai, kelininkai, medikai, teisėsaugininkai.
Matyt, nepakankamai kultūringi.
Alio.
Ar su kultūros ministru kalbu?
Su kultūros.
Ar su rimtos kultūros?
Pačios rimčiausios-ministro lygmens.
Oachh. Aš jau pergyvenau..
Dėl ko???
Nenoriu išsigandusio senelio dar labiau gąsdinti
Tai va- pyyp pyyp pyyp pyyp- supratai?
Supratau, bet senelis to nebijo
Tai ko jis bijo?
Manau, to, kad ištrauksi tromboną ir pagrosi.
Bet Čiurlionis… Trombonu…
Tik raminkis- imk dūdą ir pūsk savo teliukų maršą………
Savo pyyp pyyp, nepatikusio kultūros ministro proga, lyg tai kada nors būtų buvęs nusivaidinusiai žemiau atsilikusio tarybinio kolūkio prasigėrusių saviveiklininkų lygio, šiandieninei „kultūros bendruomenei” tinkamas kultūros ministras, pavarei šiandieninės „kultūros” super puper ” menininko meną”… Juokas yra klausytis kalbų apie šiandieninį, šiuolaikinį „meną su kultūra.. – tas Kaziulis už pinigą kaip moka taip publikai pazulins, kur šiandieniniai „artistai, solistai… menininkai..” temoka „vakarietiškai” pasimaivyti… Šiuolaikiniam „menui su visa „kultūra”yra simboliška, kad vienas iš žymesnių post sovietinio meno atstovų yra ir Tarybų Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, „čiurlionietis” Lansbergis Vycka, apie kurio „meną” tais laikais žinojo tik nusipelniusio tarybinio meno veikėjo vardą suteikianti tuometinė nomenklatūra.. Daugiau mažiau išsilavinusi tuometinė „liaudis” žinojo, klausėsi.. Daunoro, V.Noreikos.., aptarinėjo gerus filmus ar spektaklius, kuriuose vaidino Banionis, Budraitis, Adomaitis.. Žmonės ėjo pažiūrėti, paklausyti tikros, politiškai „nepakraipytos” klasikos, vedė, iš kitų miestų veždavo į „ekskursijas”… , vaikus pažiūrėti vaikams skirtų prasmingų pastatymų į Operos ir Baleto teatrą…
Šiaip ne. Ten tikrai ne „šurajevai’. Aš mačiau. Ten visai kitokie žmonės. Jie tiesiog nesutinka būti mazgotėmis. Šurajevus palikit Šimonytėms, Adomavičius- Žemaitaičiams. Nausėdai palikit įkaito retežius.
Pasikartosiu, ką kultūrinė brolija-seserija išgimdė- „mes nesame vieta už tris eurus- tai jūs, esate vietoje, kurią patys įsivertinot, nelyg batus ar kelnes po tris eurus”..
Pozicija irgi apie kultūrą straipsniukų įmeta. Pablokuoja, patrina komentatorius, pakancelina, bet ir kultūros biskutuką paduoda.
Pozicija galėtų jau už kultūrinę veiklą biskutuką iš kultministrėlio pinigėlių paprašyti, paraiškėlių, projektėlių kartu parašyti.
Ačiū Pozicijai už laisvo žodžio ir minties erdves, už kultūrą,
Kam tie iš pažiūros įmantrūs išvedžiojimai? Kuolys apie veidrodžius prakalbo, Strikulienė apie tai, kad visiems tinkamo ministro apskritai negali būti ir iš vis- mažai ką jis reiškia.
Ne į tą pusę mielieji, žiūrite.
Deja, viskas paprasčiau ir bjauriau- dabartiniai valdantieji (nesakau, kad kiti buvusieji labai jau padoresni) į kultūros žmones nusispjovė, nusišluostė kojas ir dar nueidami atsainiai numetė nuorūką…Atsako neišvengiamai sulaukė. Pačių įvairiausių veiklos barų kultūrininkai atsako- „mes dar turime savigarbos, ar turite jūs”?
…cia tie su ypatinga savigarba,nuolankiai is surajevo eme apdovanojimus..
Aš, pažiūrėjęs reportažą, mačiau, kad „Šurajevų” ten nei kvapo nebuvo. Ten buvo visai kiti žmonės.
…taip,jus teisus.Ten buvo kiti surajevai..