Elena Kostiučenko
„Novaja Gazeta“ – vienas žymiausių nepriklausomų Rusijos laikraščių – nutraukia veiklą.
Spalio 29 d. paaiškėjo du dalykai: „Novaja Gazeta“ buvo priversta išsikelti iš redakcijos patalpų, o bankai sustabdė skaitytojų aukų pervedimus – vienintelį teisėtą laikraščio pajamų šaltinį. Informuoti šaltiniai perspėjo apie grėsmę, kad laikraštis gali būti paskelbtas ekstremistine organizacija. Tokiu atveju įkalinimas grėstų bet kuriam darbuotojui – žurnalistui, redaktoriui, buhalteriui ar net valytojui. Todėl veiklos nutraukimas tapo saugesniu pasirinkimu.
„Novaja Gazeta“ man ir daugeliui po pasaulį išsibarsčiusių žurnalistų yra antroji šeima. Tam tikra prasme ji yra ir mano pirmoji šeima – laikraštyje dirbo ir mano įvaikinta sesuo. Net juokinga, kokios panašios ilgainiui tapome.
Pirmą kartą „Novaja Gazeta“ nusipirkau būdama keturiolikos. Atsivertusi laikraštį radau Anos Politkovskajos straipsnį apie Rusijos kariuomenės vykdytą Čečėnijos Mesker Jurto kaimo „valymo“ operaciją. Buvo nužudyti 36 žmonės, vienas vyras – nukryžiuotas.
Tai, ką perskaičiau, man buvo visiškai nesuvokiama. Laikiau save gerai informuota. Kaip ir visi aplinkiniai, buvau įsitikinusi, kad puikiai žinau, kas vyksta Čečėnijoje: mūsų kariai didvyriškai gina civilius gyventojus nuo teroristų.
Tačiau kuo daugiau skaičiau, tuo aiškiau supratau, kad apie savo šalį nežinau beveik nieko. Pykau ant „Novaja Gazeta“, nes laikraštis sugriovė tiesą, kuria tikėjau ir kuria dalijausi su kitais. Tačiau nebegalėjau to ignoruoti – perskaityti žodžiai neišnyko iš atminties.
Vėliau supratau, kad būtent tokia ir turi būti žurnalistika: ji privalo sugrąžinti žmogų į tikrovę, net jeigu šis nenori jos matyti.
Po kelerių metų pati pradėjau dirbti šiame laikraštyje.
Į „Novaja Gazeta“ atėjau būdama septyniolikos – neturėdama jokių ryšių ir net nemokėdama įjungti kompiuterio. Ten praleidau septyniolika metų.
Laikraštis retai samdydavo patyrusius žurnalistus. Dažniausiai priimdavo labai jaunus žmones ir pats juos ugdydavo. Jauniausiems redakcijos darbuotojams buvo vos penkiolika metų, vyriausiems – beveik aštuoniasdešimt. Tai buvo didžiulė, kelias kartas vienijanti žurnalistikos mokykla. Šiandien buvę „Novaja Gazeta“ darbuotojai dirba beveik visose nepriklausomose Rusijos žiniasklaidos priemonėse.
Laikraštis rašė apie svarbiausius įvykius taip, kad patys straipsniai tapdavo įvykiais. Beslano tragedija, homoseksualių vyrų persekiojimas Čečėnijoje, „Malaysia Airlines“ reiso MH17 katastrofa, korupcija, karai Čečėnijoje, Gruzijoje, Sirijoje ir Ukrainoje, kankinimai, organizuotas nusikalstamumas, aplinkosaugos problemos, terorizmas – ir žmonių, gyvenančių labai skirtingus gyvenimus mūsų didžiulėje šalyje, istorijos.
1993 m., praėjus vos keliems mėnesiams nuo „Novaja Gazeta“ įkūrimo, tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paleido Aukščiausiąją Tarybą – šalies parlamentą. Kariuomenė tankais apšaudė Maskvos Baltuosius rūmus. Oficialiais duomenimis, žuvo 158 žmonės, tačiau neoficialūs vertinimai nurodo didesnį aukų skaičių.
Specialiajame „Novaja Gazeta“ numeryje buvo skelbiami reportažai iš Baltųjų rūmų, Maskvos gatvių ir ligoninių. Virš jų puikavosi antraštė:
„Kol net mirusiuosius skirstysime į savuosius ir priešus, karas tęsis.“
Tai buvo tikrasis laikraščio šūkis.
Dmitrijus Muratovas, vienas iš „Novaja Gazeta“ įkūrėjų ir vyriausiųjų redaktorių, mėgdavo sakyti: „Darbas prasideda tik tada, kai tekstas jau paskelbtas.“
Kai parašiau apie buvusį vaikų namų auklėtinį, neteisingai nuteistą už žmogžudystę, „Novaja Gazeta“ surado jam advokatą. Kelerius metus lankėmės teismo posėdžiuose, kol vyras galiausiai buvo išteisintas.
Laikraščio žurnalistiniai tyrimai tapdavo pagrindu pradėti baudžiamąsias bylas. Jie padėjo išgelbėti žmonių gyvybes. Pavyzdžiui, Ana Politkovskaja organizavo 89 pagyvenusių žmonių, paliktų Grozno slaugos namuose, evakuaciją.
Per 33 laikraščio gyvavimo metus buvo nužudyti šeši su juo susiję darbuotojai ir bendradarbiai: Igoris Domnikovas, Jurijus Ščekočichinas, Ana Politkovskaja, Stanislavas Markelovas, Anastasija Baburova ir Natalija Estemirova.
Daugeliu atvejų nusikaltimų užsakovai taip ir nebuvo nustatyti ar nubausti. Daugelis „Novaja Gazeta“ žurnalistų sulaukė grasinimų, ne vienas buvo sumuštas. Dmitrijui Muratovui užpuolikas į veidą šliūkštelėjo cheminės medžiagos. Gydytojams pavyko išgelbėti jo regėjimą.
2022 m. vasarį Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, „Novaja Gazeta“ išėjo rusų ir ukrainiečių kalbomis. Pirmajame puslapyje buvo paskelbta aiški žinia:
„Mes atsisakome laikyti Ukrainos žmones savo priešais.“
Po mėnesio laikraštis buvo priverstas sustabdyti leidybą. Valdžia atėmė jo licenciją, todėl spausdinti laikraščio tapo nebeįmanoma. Buvo užblokuota interneto svetainė, o socialinių tinklų prieiga apribota visoje Rusijoje.
2026 m. balandį teisėsaugos pareigūnai atliko kratą redakcijoje ir konfiskavo įrangą. Tuo pat metu buvo suimtas žurnalistinius tyrimus atlikęs Olegas Rolduginas, kuris dabar laukia teismo.
Rugsėjo 4 d. Rusijos teisingumo ministerija paskelbė „Novaja Gazeta“ „užsienio agentu“. Toks pat statusas suteiktas ir 106 jos bendradarbiams.
Šiandien daugelis sako, kad buvo tikras stebuklas, jog „Novaja Gazeta“ dar ketverius su puse karo metų sugebėjo dirbti Rusijoje, kai beveik visos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės jau buvo perkėlusios savo redakcijas į užsienį.
Tačiau šį stebuklą sukūrė kasdieniai žmonių pasirinkimai – žmonių, kuriuos myliu, ir tų, kurių dar net nesu sutikusi.
Jie bijojo ateiti į redakciją, bet vis tiek kiekvieną dieną ateidavo. Vykdavo į okupuotas teritorijas, atlikdavo tyrimus, dokumentuodavo represijas, kalbėdavosi su žmonėmis kaip su žmonėmis – nesupaprastindami tikrovės, neapibendrindami ir nenusukdami žvilgsnio.
Daugelis koridoriuose laikė iš anksto paruoštus krepšius kalėjimui – su drabužiais ir vaistais, kurių galėtų prireikti sulaikymo atveju.
Visi mintinai mokėjo savo advokato telefono numerį. Visi palikdavo kaimynams buto raktus, kad, jeigu kas nors nutiktų, būtų kam palaistyti augalus ir pamaitinti kates.
Savo kolegoms jaučiu dėkingumą ir meilę, baimę dėl jų, begalinį susižavėjimą ir nesibaigiantį skausmą.
Rusijos valstybei, kuri siekė sunaikinti „Novaja Gazeta“ ir dabar ją galutinai sužlugdė, nejaučiu nieko.
Troškimas žinoti tiesą – net jeigu ji labai skaudi – glūdi kiekvieno žmogaus širdyje. Jis įrašytas į mūsų prigimtį. Tai viena iš mūsų išlikimo sąlygų.
Todėl „Novaja Gazeta“ išliks amžinai – net ir tada, kai mūsų visų jau nebebus.
Elena Kostiučenko – Rusijos žurnalistė, knygos „Aš myliu Rusiją: reportažai iš prarastos šalies“ autorė.
Šaltinis „The Guardian“
