Marius Kundrotas. Komunistiniai konservatoriai

Autorius yra politologas

Yra toks reiškinys – komunistiniai konservatoriai. Ne, šįsyk – ne apie Gabrieliaus liudytojus: šie išvis nėra konservatoriai. Užuot ką nors konservavę jie Mao Dzedungo (毛澤東,) stiliumi vykdo amžiną revoliuciją. Komunistiniai konservatoriai kai ką konservuoja: būtent – savo sovietinę patirtį.

Komunistinis konservatorius gedi, kad iš mokyklų programų ir viešųjų erdvių dingsta Kostas Kubilinskas, Petras Cvirka ir Juozas Baltušis. Pyksta, išgirdęs lietuvišką ar tarptautinį žodį, pavartotą ne jam įprasta prasme.

O jei kas sudainuoja tautinę dainą sunkiojo metalo stiliumi, komunistinį konservatorių išpila šaltas prakaitas, nes „mes dainuodavome kitaip“.

Dar komunistinis konservatorius pasisako už „pragmatiškus“ – tai yra, konformistinius – santykius su Maskvos ir Minsko režimais.

Antanas Sniečkus jam – visai pusėtinas vyrukas, o pirmasis ir geriausias prezidentas – Algirdas Mykolas Brazauskas.

Komunistinį konservatorių lengva sutapatinti su vatniku – sovietijos ar putinizmo garbintoju – bet šios dvi socialinės kategorijos sutampa tik iš dalies.

Komunistinis konservatorius gali būti ir nuoširdus patriotas, tiesiog jis ilgisi tų laikų jausenos, į kurią tilpo tiek primestos režimo ideologinės klišės, tiek, dažniausiai – pasyvi, rezistencija.

Dvasinėje erdvėje komunistinis konservatorius pripažįsta tik tris pasirinkimus – būtent tuos, kurie jam žinomi ir įprasti. Dažniausiai šios pasaulėžiūros atstovas laiko save laisvamaniu, šiuo lietuvišku žodžiu glaistydamas kur kas kategoriškesnę nuostatą – ateizmą.

Nemaža dalis renkasi proginę katalikybę, nes tai – vienintelė jam pažįstama religingumo kryptis ir būdas iš anų laikų: santuoka, krikštynos ir laidotuvės vienintelėje žinomoje bažnyčioje leisdavo pasijusti net rezistentu.

Drąsiausi aktyviau ar pasyviau simpatizuoja senajam baltų tikėjimui, primenančiam anais laikais pusiau paslapčia minėtas Vėlines, švęstas Kūčias ar Jonines – Rasas.

Visos kitos dievoieškos apraiškos, įskaitant gilesnę, kanoninę katalikybę, komunistiniam konservatoriui, geriausiu atveju, kelia įtarimą, blogiausiu – kategorišką priešiškumą. Tai irgi paveldėta iš laikų, kai religingumas tegalėjo būti fasadinis, estetinis, o religija, kaip visa apimanti ontologinė, etinė ir gnoseologinė sistema, buvo išstumta į viešojo gyvenimo užribius.

Aktyvesnis katalikas šiems žmonėms atrodo fanatikas, o kokios nors mažiau žinomos religijos atstovas – dar blogiau: sektantas.

Komunistiniam konservatoriui tautiškumas pirmiausiai reiškia liaudiškumą – susitapatinimą su paprastu žmogumi, jo darbo buitimi ir pasaulėvaizdžiu. Paradoksalu, bet anų laikų inteligentas pats norėtų būti laikomas elitu, kaip tada elitas buvo kompartija.

Tautiniai drabužiai čia reiškia valstiečio drabužius, mėgstamiausios dainos – apie arimus ir šienapjūtę, o tikras elito atstovas privalo bent kartą per metus apsiauti ilgaaulius batus ir su žemdirbiais paklampoti po mėšlą, tą pirminę ir galutinę Visatos substanciją, amžinojo gamtos ciklo išraišką.

Šiuolaikinis elitas, užsidaręs privačiuose namuose ar atnaujintuose butuose, pieną perkantis parduotuvėse, o karvę matęs gal tris kartus gyvenime, savo automobiliu pravažiuodamas autostrada, tai vis atgimę buržujai, parazitai ant tautos – liaudies kūno.

Net tuo atveju, jei prasimušė savo kruvinu darbu. Darbas smegenimis – anoks darbas, tikras darbas vyksta rankomis. Nevisad prisimenant jas nusiplauti. Pajuodusios panagės net inteligentų klasės komunistiniam konservatoriui kelia daugiau pasitikėjimo ir pagarbos, nei iškvėpinti kostiumukai.

Politiniame spektre komunistinis konservatorius gali rinktis pačias įvairiausias stovyklas – nuo atvirai kairuoliškų iki centro dešiniųjų, išskyrus Tėvynės sąjungą. Šiai jaučiama antipatija zoologiniu lygiu.

O dažniausiai komunistinis konservatorius nusiteikęs prieš bet kokias partijas, nes jos tik skaldo tautą – liaudį. Jei tai sunkiai išvengiamas blogis, tegul partijų bent jau būna mažiau.

Anais laikais ji apskritai tebuvo viena. Be to, partijos kalba idėjinėmis abstrakcijomis, o komunistiniam konservatoriui daug mielesnis ūkiškas konkretumas, iki socrealizmo.

Pagaliau komunistinis konservatorius svajoja, kad kiekvienas būtų kaip visi, o visi – kaip jis pats. Jam tepažįstamas kolektyvinis žmogiškumo būvis, pernelyg nureikšmintas šiais liberalizmo laikais.

Liberalai – nuo įsivardijančių konservatoriais iki vis dar laikančių save socialdemokratais – tai vienas kraštutinumas, anų laikų socialistai ir jų dvasiniai palikuonys šiandien – kitas. Nes iš tiesų žmogiškoji būtis nuolatos balansuoja tarp atskirybės ir bendrybės.

Nereikia šių žmonių smerkti. Dažniausiai tai – tiesiog seni niurzgos, besiilgintys jaunystės, mėgstantys pamokyti ir svajojantys būti išklausyti. Kartais ir verta. Ne visa, ką jie sako, klaidinga.

Bet dažniausiai užtenka atlaidžiai nusišypsoti, paplekšnoti per petį ir tarti: atleiskite, tėvuk / močiute, bet veltui stengiatės iš mūsų padaryti jus. Žmonės – skirtingi. Dabar – kiti iššūkiai, kiti ir sprendimai.

Kaip sakė apaštalas Paulius, viską ištirkite ir palaikykite tai, kas gera. O gera tai, kad šie žmonės gana sunkiais laikais išliko ir savo vaikus išaugino Lietuvos sūnumis ir dukromis.

Už tai ir padėkokime.