Linas Karpavičius. Mums nepavyko?

Mes taip norėjome Nepriklausomybės, kad susirgome Nepriklausomybės liga. Nepriklausomybė mus taip pakerėjo, kad sutikome paaukoti turinį dėl formos. Mes buvome tokie jauni ir akli.

Štai tokioje savotiško transo būklėje mes tapome laisvi. Todėl su tauta buvo galima daryti ką nori ir kaip nori. Nepriklausomybė tai juk pasiekta. Kova baigta ir galima atsipūsti. O toliau? O toliau kaip Dievas duos…

Nepriklausomybės kova herojiškas ir nepaprastai tragiškas epas, kuriame mums buvo padovanota laisvė ir tuo pačiu budriai stebėta, kad nesusikurtų ekonomiškai laisvas ir nepriklausomas žmogus. Kad išsivadavusi tauta nenukryptų kur nereikia ir nesukurtų ekonomiškai stiprios ir tikrai Nepriklausomos valstybės. Pageidautina, kad lietuviai taptų išlaikytinių tauta, kurie pamirštų kaip darbu sukuriama pridėtinė vertė.

Mes tada buvome tokie naivūs. Tokie naivūs, kad bet kas mus galėjo apvynioti aplink pirštą. Ir gana pigiai. Kad ir už 100 dolerių. Ką ir darė Sorošas ir panašūs.

Neturime tautinės mokyklos, neturime naujos Lietuvos istorijos koncepcijos, daug ko neturime… bet už tai turime Nepriklausomybę. O Nepriklausomybę pasirodo reikia puoselėti, auginti, neleisti niekam į ją kėsintis. Nepriklausomybė remiasi į nepriklausomą žmogų. O nepriklausomas žmogus tai tas, kuris nepriklauso nuo valdžios malonės – išmokų, subsidijų, pašalpų, paramų, lengvatų. Ar turime jį? Šauksmas be atsako.

Vėliau praradome laivyną, pramonę, baigia sudoroti žemės ūkį, kuriame jau, kuris laikas brangsta darbo sąnaudos ir krenta produkcijos kainos. Dar keli metai ir prasidės griūtis.

Kuriam laikui buvome tapę juodojo metalo „Baltijos tigru“. Eksportavome stakles, perimtas iš sovietų (kaip metalo laužą), kurios galėjo dar šimtą metų puikiai dirbti garažuose ir sodo nameliuose. Ir ne tik dirbti, bet užauginti plejadą laisvų žmonių. Tų žmonių, kurie valdo gamybos priemones ir neprašo valdžios išmaldos.

Bet tai pavojinga. Pavojinga naujajai pasaulio tvarkai.

Už tai gavome krūvą investicinių čekių, kurie buvo „sudeginti“ masėje paskubomis sukurtų investicinių bendrovių. Taip turtas „išgaravo“.

Tai visgi kaip pavyko K. Prunskienei įtikinti JAV, D. Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovus, kad Lietuvai būtina suteikti nepriklausomybę? Ar tik ne geležiniu argumentu, kad naujosios pasaulio tvarkos iš Maskvos rankų lietuviai tikrai nepriims, o štai iš Vakarų pusės su pasigardžiavimu prarys ir dar ačiū pasakys? Nežinau.

Žmonės mokosi iš klaidų, tikiu, kad tautos taip pat.

Ko mes nesitikėjome tada iš pasaulio? Nesitikėjome, kad jis toks savanaudis, žiaurus ir neteisingas. Todėl jei pasaulis mums sako, kad mes remiame jus, visada reikia pagalvoti ar tik nekiši galvos tarp dantračių, kurių dar nematai. Šiandien jau žinau tik vieną tiesą – interesų tiesą. Yra jų interesai ir yra mūsų interesai.

„Tai pirmiausia rodo, kad pasaulis dalyvauja mūsų reikalų sprendime, kad mes nesame palikti vieni prieš Sovietų Sąjungą aiškintis santykių, kad tai yra pakankamai stiprus užnugaris. TUO PAT METU PASAULIS MUMS NUBRĖŽIA TAM TIKRAS RIBAS, KUR MES GALIME ĮTVIRTINTI SAVO NEPRIKLAUSOMYBĘ“, – po 1990-aisiais įvykusių vizitų užsienyje žurnalistams kalbėjo K. Prunskienė.

Už tikrai Nepriklausomą Lietuvą ir tikrai Laisvą žmogų šiandien 17.00 valandą mes apjuosime Sporto rūmus. Pakaks iš tautos atiminėti tai, kas jai priklauso.