„LIMBO“ – performatyvus eksperimentas Vilniaus senajame teatre

Vilniaus senajame teatre rugsėjo 4 ir 5 d. įvyks režisieriaus Iljos Moščickio spektaklio „LIMBO“ premjera (rusų k. su lietuviškais subtitrais). Režisierius kalba apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio, apie absurdiškumą gyventi be repeticijų ir treniruočių, apie pasikartojimų prakeiksmą.

Šiuo spektakliu daugiakultūris Senasis teatras atveria duris į jau 113-ąjį sezoną, kurį pasitinka šūkiu: „Šokantis, performatyvus, dramatiškas“.

Neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei grožio

„LIMBO“ – spektaklis apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyvenimą gyventi iškart, iš pirmo karto, be repeticijų ir treniruočių. Apie pasikartojimų prakeiksmą ir apie tai, kad visą gyvenimą turėsime kartoti tuos pačius žodžius, kurių skaičius ribotas.

Anot režisieriaus I. Moščickio, rezultatas – atviras kūrinys, neprimetantis jokios vienintelės „teisingos“ interpretacijos. Vietoj to žiūrovams siūloma kartu su kūrėjais užimti autoriaus poziciją tiek spektaklio atžvilgiu, tiek ir pasaulio, esančio už teatro ribų, atžvilgiu. „Kiekvienas žiūrovas sukurs savo spektaklį, ir kiekvienas toks spektaklis bus nuostabus,“ – tvirtina režisierius.

Kas yra limbo?

Limbo – tai ir pirmas Pragaro ratas „Dieviškojoje komedijoje“, tai ir būsena po skyrybų, po mylimo žmogaus mirties, po emigracijos, po karo, atleidus iš darbo, vieta be kančios, bet kartu ir be vilties. Žodis „limbo“ dažnai vartojamas tekstuose apie pabėgėlius, tranzito stovyklas, prieglobsčio laukimą, deportacijas. Taip vadinamas ir britų priešpovandeninis bombų paleidimo įrenginys. Reikšmių daug.

Pats režisierius neprisiriša nė prie vienos jų, bando atskleisti niuansus, kalba apie būseną žmogaus, kuris yra neapibrėžtoje tarpinėje stotelėje, pervartoje, kitaip tariant, patiriantis nestabilumą, kuris yra ir šiuolaikinio pasaulio būsena. Taip diagnozuoja nūdienos ligą, kurią būtų galima įvardinti nerimu dėl dabarties ir ateities.

Siužetinė linija menama, nors lengvai nuspėjama: nepažįstamieji susitinka autobusų ar traukinių stotyje, galbūt ir Venecijos vaporetto stotelėje ar Frankfurto oro uoste. Visiems tai yra tranzito taškas, vieta be egzistuojančių saitų, su kuria niekas nesieja.

Tai aplinkybės ir vieta, kai galima pasidalinti savo didžiausiu džiaugsmu, baimėmis ar gėda. Gali būti išgirstas nebijant, jog tave vertins ar atstums. Galima tylėti, dainuoti, būti savimi, būti bet kuo, meluoti, apsimesti, išsigalvoti. Be pasekmių.

Erdvė ir eksperimentas

I. Moščickis yra armėnų teatro režisierius ir kuratorius, kūryboje ieško naujų žiūrovo, atlikėjo ir erdvės bendravimo formų, eksperimentatorius. Jis teatrą išnaudoja kaip tyrimo ir bendro patyrimo vietą.

Režisierius I. Moščickis yra išsitaręs: „Nepasitikiu tradicijomis. Iš esmės labiau pasitikiu gamta nei kultūra. Kalbant apie įtaką, kažkada mano supratimą apie teatrą ir gyvenimą visiškai pakeitė Eimunto Nekrošiaus spektakliai, tačiau mane taip pat esmingai paveikė „Velnio vartų“ tarpeklio grožis kalnuose.“

Rugsėjo 3 d. Vilniaus senajame teatre, kaip tam tikra šio spektaklio preliudija, įvyks kritikės ir režisierės Marinos Davydovos paskaita „Šiuolaikinio teatro ašinis laikas: kada jis prasideda ir kaip jį suprasti“. Joje bus bandoma atsakyti į esminius klausimus: kaip teatrą pakeitė režisieriaus atsiradimas ir kaip keitėsi pats režisūrinis teatras?

I. Moščickis, kalbėdamas apie meno reikalingumą, buvo atviras: „Manau, kad menas –vienintelis žmogui prieinamas būdas užmegzti ryšį su pasauliu. Vienintelis būdas jį suvokti, interpretuoti ir priimti. Realybė nuo mūsų paslėpta, o aplink neįstengiame rasti jokio kito įrankio, kuris mums leistų realybę iškasti iš po dozės griuvėsių. Tiesą sakant, stebiuosi, kaip žmonėms pavyksta susidoroti su gyvenimu be meno pagalbos. Be teatro. Juk galima išprotėti.“

Ilja Moščickis: „Armėnija šiuo metu yra geriausia vieta nenormatyviam menui“

Prasidėjus karui prieš Ukrainą 2022-aisiais režisierius paliko Rusiją, dirba ir gyvena Jerevane. Žymesni jo režisuoti spektakliai: „Džono Demjaniuko teismas. Holokausto kabaretas“, „Nerimo knyga“, „Michaelo Craigo Martino ąžuolas“, „To Forget“ etc.

I. Moščiskis: „Jerevanas šiandien – puiki vieta kurti teatrą. Tai vieta, kurioje nėra nustatytų ir sudievintų ribų. Armėnija galbūt šiuo metu yra vienintelė vieta pasaulyje, kur egzistuoja visiška laisvė nenormatyviam menui. Dėl daugybės priežasčių, štai keletas jų: nepasitikėjimas taisyklėmis, pasitikėjimas žmogumi ir tūkstantmečiais susiformavę santykiai su Chaosu.“

Šiuo metu I. Moščickis vadovauja 2018 m. įkurtai tarptautinei teatro platformai, teatro trupei „Chronotope“. Yra ir vienas iš tarptautinio šiuolaikinio teatro ir performansų festivalio „Chronofest“ kuratorių. „Chronotope“ įgyvendina autorinius teatro projektus, o festivalis jungia įvairių šalių nepriklausomus menininkus ir teatro kolektyvus.

Kūrybinė grupė: Režisierius ir inscenizacijos autorius – Ilja Moščickij, scenografė ir kostiumų dailininkė – Natalija Černova, kompozitorius – Dmytro Saratskyj, režisieriaus padėjėja – Tatjana Belanouskaja.

Vaidina: Igoris Abramovičius, Artūras Aleksejevas, Nikolaj Antonov, Jelena Bogdanovič, Vladimir Dorondov, Mila Ivanova, Viktoriia Aliukone-Mirošnikova, Alisiia Nestierova, Vera Stasenia, Maksim Tuchvatulin.

Daugiau apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/limbo

Vilniaus senojo teatro nuotraukos