Valdas Sutkus
„Dar neseniai klausimas „jeigu vyras gali laikyti save moterimi, tai kodėl žmogus negali laikyti savęs šunimi?“ skambėjo kaip retorika, kaip tyčinis spalvų sutirštinimas, bandant parodyti, kur nuveda tapatybės politika, kai subjektyvus žmogaus savęs suvokimas iškeliamas virš biologinės tikrovės. „Progresyvistai“ sakė, esą lytis yra vienas dalykas, biologinė rūšis – visai kas kita, o pats palyginimas toks kvailas, kad neverta nė ginčytis.
„Rūšinė tapatybė“ ir jos aptarnavimo infrastruktūra
Tačiau šiandien šis klausimas jau nebe teorinis: realiai atsirado žmonės, kurie viešai skelbiasi esantys vilkai, šunys ar arkliai ir ima reikalauti, kad jų „rūšinė tapatybė“ būtų gerbiama bei saugoma.“ Taigi, praėjo kažkiek laiko, ir buvusį pokštą pradėjo realiai įgyvendinti gerai žinoma tapatybės kaitos ideologija. Atsirado taip vadinami „terianai“ – žmonės, kurie teigia vidujai esantys vilkais, lapėmis, katėmis, šunimis ir kitais gyvūnais. O kartu atsirado visa pažįstama tapatybės kaitos aptarnavimo infrastruktūra: „tapatybės patvirtinimas“, „apsauga nuo diskriminacijos“, „saugi erdvė“, „priėmimas“, „empatija“, „teisės“. Senas ideologinis vežimas tiesiog gavo naują keleivį. Tik šįkart jis atbėga keturiomis.
Reiškinys plečiasi daugiausia per „TikTok“. 2026 m. žyma #therian jau buvo perkopusi du milijonus įrašų, Argentinoje paaugliai rengė susitikimus, o viena penkiolikmetė organizatorė, laikanti save belgų aviganiu, turėjo daugiau kaip 125 tūkst. sekėjų. Ispanijoje kvietimai į terianų susibūrimus pasklido keliuose miestuose, o Barselonoje, miesto centre susirinko apie tūkstantį žmonių. Dalis, aišku, atėjo pasižiūrėti į spektaklį, dalis pasišaipyti, dalis filmuoti telefonais, bet buvo gausu ir pačių „terianų“. Subkultūrai to visiškai pakanka: šiandien esi interneto keistenybė, rytoj turi socialinių tinklų žymą, besiplečiančią bendruomenę, aktyvistus ir pirmą peticiją dėl teisių.
Naudojama ta pati technologija
Peticijos jau yra. „Change.org“ veikia atskira „Therian Rights“ (terianų teisių) kategorija, kur reikalaujama apsaugos nuo diskriminacijos, teisės mokyklose nešioti terianų atributiką (visokias uodegas, kailius, gyvūnų kaukes ir kt.), pedagogų švietimo apie terianų teisių apsaugą ir „saugių erdvių“. Formulė tokia pažįstama, kad ją galima pildyti kaip įprastą blanką: žmogus paskelbia naują tapatybę, tada sukuriama bendruomenė, po jos – pasakojimas apie patiriamą skriaudą ir teisių reikalavimas, o galiausiai institucijoms įteikiamas sąrašas, ką jos privalo pakeisti. Visi jau moka šį šokį atmintinai. Pasikeitė tik kostiumas: prie tapatybės politikos garderobo, greta mėlynų plaukų ir į nosį įvertų žiedų, prisidėjo vilko kaukė, lapės uodega ir šuns antkaklis.
Meksikoje šitas dalykas nuėjo dar toliau. 2026 m. Nuevo Leóno valstijos parlamentui buvo pateiktas vadinamasis „Ley Therian“ (Terianų įstatymo) projektas, kuriuo siūloma mokyklose kurti specialius elgesio protokolus terianams apsaugoti nuo patyčių ir diskriminacijos. Iniciatyvą pristatė vyras, viešai sakantis, kad nuo vaikystės jaučiasi arkliu, ir į parlamentą atėjęs su arklio kauke. Kai žmogus arklio galva ateina pas įstatymų leidėjus prašyti oficialios apsaugos savo tapatybei, satyrikui nebėra čia ką veikti: pati tikrovė jau parašė geresnį paskvilį. Dar keli tapatybės politikos seminarai, ir parlamentui gal teks spręsti, ar lankytojų tribūnoje jam statyti kėdę, ar įrengti gardą. Kol kas parlamentas iniciatyvą oficialiai užregistravo oficialiu pavadinimu: „Mokinių sambūvio ir apsaugos švietimo aplinkoje protokolų įstatymas“. Projektas perduotas svarstyti parlamento Gerovės, žmogaus teisių, čiabuvių ir afromeksikiečių bendruomenių komisijai.
Iš anekdotų srities į metodinių rekomendacijų sritį
Britanijoje terianų terminologija jau pateko į specialistams skirtą medžiagą apie translyčius ir nebinarinės tapatybės jaunuolius internete. Greta genderizmo žodyno atsirado „furry“ (gyvūnų personažų subkultūra), „quadrobics“ (judėjimas keturiomis) ir „therian“ (žmogus, besitapatinantis su gyvūnu“), o specialistams aiškinama, kaip tokias subkultūras suprasti ir toleruoti. Žmogaus pareiškimas „aš jaučiuosi šunimi“ taip pamažu keliamas iš anekdotų srities į metodinių rekomendacijų sritį. Tai sena „pažangos“ technologija: vakar visuomenė juokėsi, šiandien biurokratas gauna žodynėlį, rytoj atsiras mokymai, o poryt kas nors pareikalaus biudžeto tokiai programai.
Kūną priderinti prie savivokos
Dar smagesnį veiksmą demonstruoja JAV veikianti organizacija „Freedom of Form Foundation“ (Formos laisvės fondas). Ji kalba apie „species dysphoria“ (rūšinę disforiją), „species affirmation“ (rūšinės tapatybės patvirtinimą) ir būsimas „trans-species surgeries (rūšies keitimo chirurgines operacijas)“. Lytinės tapatybės patvirtinimas ir rūšinės tapatybės patvirtinimas čia jau sustatyti į tą pačią lentyną: jei kūnas neatitinka vidinės asmens savivokos, vadinasi, ateities technologijos turėtų kūną priderinti prie savivokos. Planuose – kailis, žvynai, plunksnos, uodegos, gyvūnų galūnės. Vakar „vyras gali būti moteris“ buvo pristatomas kaip drąsus išsivadavimas iš biologinių ribų. Šiandien paaiškėjo, kad tai galėjo būti tik tarpinė stotelė pakeliui į vilko anatomiją.
Ir taip visas genderizmo farsas susiveda į vieną klausimą: jeigu vidinis žmogaus savęs suvokimas turi teisę nugalėti biologinę tikrovę, kodėl jis turėtų sustoti ties biologine lytimi? Tuomet šuo, vilkas ar arklys tampa visiškai nuosekliu kitos tapatybės žingsniu. Terianų teisių judėjimas dar mažas, tačiau inventorius jau paruoštas: vėliava yra, peticijos yra, „diskriminacija“ yra, „patvirtinimas“ yra, teisėkūros bandymas yra, būsimos chirurginės operacijos jau aptariamos.
O apie žmones-peles nieko negirdėt? Aūūū , bendraminčiai!
Kaip per bestialiją,zoofiliją vakarų pasaulis jungiasi su demonais,ir gudriausiu gyvūnu išvarytu ir rojaus.
‘O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas,kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.
Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių.’
Žmogyvūnių dievų,su žmogaus kūnu ir gyvūno galva.. šerno,arklio,dramblio,katės,šakalo,krokodilo galvomis sujungtomis su žmonių kūnais,laikant juos dievais ir suteikiant jiems antgamtinių galių galima aptikti hinduizme,graikų mitologijoje,taip pat tokių dievybių garbinimas buvo paplitęs senovės Egipte.
Iškreipta meilė gyvūnams naujojo amžiaus šūkis.
Šiuolaikiniai 21 amžiaus modernūs menininkai maždaug 2010–2014 metais pradėjo plačiai populiarinti žmonių ir gyvūnų hibridines figūras,gyvūnų galvas ant žmonių kūnų, koncepciją, kuri atgaivina senovės mitologines butybes galima išvysti pagrindinių vakarų šalių didmiesčių viešose erdvėse.