Kiekvieną vasarą pasipila tie pat straipsniai ir komentarai. Grybai – po tiek, uogos – po tiek – bobutės visai žmoniškumo nebeturi!
O man tada visada tas pats klausimas – kur žmogiškumas tų, kurie nori, kad senas, ligotas žmogus vargtų, rinktų tas miško gėrybes, valandų valandas sėdėtų kaitroje ar per lietų ir galų gale atiduotų beveik už dyką?
Ir jei jau tos močiutės tokios plėšikės, tai kas jiems trukdo patiems nuvykti į miškelį ir gauti to gero… nemokamai?
Tingėjimas ir skupumas
Juokingiausia, kad tie patys gobšuoliai penkis kartus permokės už plastmasės gabalą IKEA ar pamoralizuos, kad pirkti Lenkijoje – ne patriotiška (nebent esi Numavičius, žinoma). Tačiau kelių eurų senai moteriai gailės, kad net dantys braškės.
Keista, nes lietuviai lygtais dar „nuo žagrės„. Turėtume puikiai prisiminti savo suvargusias babytes, šeriančias vištas, marinuojančias agurkus, ravinčias. Turėtume būti nepametę to kaimietiško solidarumo ir supratimo, kiek toks darbas atima laiko bei jėgų.
Turėtume negailėti tam, kas mums dar taip artima, bet ne – gražioje vitrinoje su gražia etikete – prašom, o kelkraštyje, iš vyžotos babytės – špyga.
Aš kartais juokauju, kad mano labdara yra… kojinės. Bent kelis kartus per metus perku vilnones kojines iš visokių močiučių (kartais ir dovanoms). Maximoje pigiau, bet Maxima neįdeda tiek darbo ir pinigų turi daugiau nei reikia.
O jau močiučių veidai, kai kažkas pagaliau įvertina jų greičiausiai naktinį triūsą…
Išvykstant iš Bosnijos Hercogovinos, susidaro ilgos automobilių eilės, išmetamųjų dujų tiek, kad net pilka, saulė kepina, o šalia vaikšto įvairaus amžiaus moterys su savo megztomis kojinėmis, pirštinėmis ir siūlo, siūlo, siūlo… Dauguma turistų nė nežiūri.
Praveriu langą ir klausiu, kiek. Sena moteris parodo, kad penki. Paduodu ir matau, kad ji tuoj pašoks iš laimės. Suvokiu, jog rodė kainą jų valiuta, o aš padaviau eurais (kelis kartus daugiau). Neprašiau grąžos. Nes toks sunkus darbas nusipelno mažų apdovanojimų.
Tačiau kodėl dauguma taip gaili mažų apdovanojimų tiems, kuriems labiausiai jų reikia, bet visai negaili numavičiams ir ikėjoms?
Ar jau pamiršote suskirdusias savo močiučių rankas ir kasdienį triūsą už mažą pinigėlį?
Ar mums tapo svetima padėti silpnesniam?
