Antinatalistai, reikalaujantys, kad vaikai nebūtų nei matomi, nei girdimi, veda mus į ramią, sterilią ateitį.
Ne paslaptis, kad Vakarai tampa vis priešiškesni vaikams. Apie kūdikių vežimosi į lėktuvus etiką prirašyta ištisų straipsnių. Siautulingas mažylis greičiausiai užsitrauks nepritariančius žvilgsnius net pačiose kasdieniškiausiose kavinėse ar restoranuose. Vestuvės be vaikų šiandien rengiamos dažniau nei bet kada anksčiau. Įsitvirtina nuostata, kad taika ir ramybė yra svarbesnės net už naujų žmonių atsiradimą. Pagrindinės žmogaus biologijos funkcijos atlikimas tapo keistai revoliucingu veiksmu.
Galbūt niekur kova tarp tėvų ir antinatalistų nėra tokia akivaizdi kaip Prancūzijoje. Čia vis daugiau viešbučių ir kempingų nebepriima jaunesnių nei 18 metų. Išaugo ir vestuvių be vaikų paklausa. Naujausia apklausa rodo, kad daugiau nei pusė prancūzų norėtų daugiau restoranų, viešbučių ir viešojo transporto be vaikų. Tai dažniausiai siejama su padidėjusiu prastai besielgiančių vaikų skaičiumi: trys ketvirtadaliai prancūzų mano, kad vaikai dabar yra labiau neklaužados nei anksčiau, o 86 proc. teigia, kad tėvai pernelyg dažnai leidžia savo vaikams trukdyti kitiems tiek viešai, tiek privačiai.
Reikalauja uždaryti žaidimų aikštelę
Šį priešiškumą puikiai iliustruoja ginčas dėl Montessori tarptautinės mokyklos Maisons-Laffitte, turtingame Paryžiaus priemiestyje. Kaimynai kreipėsi į teismą, reikalaudami uždaryti žaidimų aikštelę, nes vaikų juoko ir šūksnių garsas esą kėlė „neramumus“. Jie tvirtino nebegalintys ramiai sėdėti savo soduose ar terasose ir jautėsi „įkalinti“. Neįtikėtina, bet teismas skundą patenkino – aikštelė buvo uždaryta. Mokytojams liko tik laikyti vaikus priekiniame kieme, uždaryti klasėse arba vestis į parką.
Pasak vietos mero Jacques’o Myardo, šiam „žygiui be vaikų“ vadovauja buržuaziniai žmonės, kurie tiesiog nenori vaikų. Jis priminė, kad Prancūzijai būtini papildomi 125 tūkst. gimdymų kasmet, jei ji nori sustabdyti mažėjantį gimstamumą. Šiandien šalyje fiksuojamas rekordiškai žemas gimstamumo rodiklis – 1,62 vaiko vienai moteriai, mažiausias nuo Antrojo pasaulinio karo.
Ar tai stebina, kai vaikų turėjimas vis dažniau paverčia tėvus socialiniais atstumtaisiais? Ar normalu, kad vis daugiau jaunų žmonių delsia susilaukti vaikų arba išvis atsisako jų, nes šeimos su vaikais faktiškai išstumiamos iš viešųjų erdvių? Tie, kurie vaikus turi, dažnai jaučia spaudimą juos sodinti prie ekranų, kad tik jie tylėtų viešumoje. Tačiau reikalavimas, kad vaikai būtų nematomi ir paslėpti, ugdo nesocializuotus, neprisitaikiusius jaunuolius.
Prancūzijos vyriausybė bandė reaguoti. Vyriausioji vaikų reikalų komisarė Sarah El Haïry ketina pristatyti valstybės patvirtintą vadovą, kuriame bus reklamuojami restoranai, kavinės ir viešbučiai, draugiški vaikams. Ji taip pat perspėjo apie galimus teisinius veiksmus prieš platformas, siūlančias tik suaugusiesiems skirtas atostogas. Žinoma, privatus verslas turi teisę teikti tokias paslaugas klientams, kurie jų pageidauja. Tačiau El Haïry teisi pastebėdama, kad vis plačiau įsigali požiūris „vaikai yra nepatogumai“. „Vaikas šaukia, juokiasi ir juda, – sakė ji RFI, – o mes institucionalizuojame idėją, kad tyla yra prabanga, o vaikų nebuvimas – privilegija.“
Restoranas atsisako priimti vaikus
Tai – ne vien Prancūzijos problema. Belgijoje kas dešimtas restoranas atsisako priimti vaikus. Vienas Ixelles restoranas netgi buvo tikrinamas dėl tokios politikos. Savininkas aiškino, kad „ne jų darbas mokyti vaikus“ ir kad kai kurie tėvai leidžia savo atžaloms elgtis taip, lyg jie būtų žaidimų aikštelėje.
Tendencija gaji ir Ispanijoje, kur šalis užima trečią vietą pasaulyje pagal suaugusiesiems skirtų įstaigų skaičių (po Japonijos ir Brazilijos). Diskusijos verda: ar tai teisėtas verslo pasirinkimas, ar diskriminacija? Panaši padėtis ir Portugalijoje, kur daugėja „child-free“ viešbučių, nors diskriminacija dėl amžiaus ten oficialiai draudžiama įstatymu.
Žinoma, galima suprasti žmones, pavargusius nuo blogo vaikų elgesio. Ekranų kultūra ir „švelnus“ auklėjimas lėmė, kad naujoji karta sunkiai ugdosi savitvardą. Tačiau sprendimas tikrai nėra vaikų užrakinimas ir problemos ignoravimas. Jei norime išauginti socialiai sąmoningus, mandagius, integruotus vaikus, turime rodyti daugiau tolerancijos. Neišvengiamai kūdikiai verks, vaikai triukšmaus, o paaugliai bus pernelyg energingi. Bet tik leisdami jiems būti viešumoje, suteikiame progą mokytis elgtis, būti dėmesingiems, valdyti emocijas. Trumpas triukšmas šalia mūsų – nedidelė kaina už tai, kad neužaugintume dar vieno nuo „iPad“ priklausomo, savanaudiško žmogaus.
Dar svarbiau tai, kad vaikams palankesnė kultūra gali tapti vienu iš nedaugelio veiksnių, padedančių išvengti visiško Vakarų Europos demografinio žlugimo. Civilizacija, kuri tiki, kad vaikai turi būti „nematomi ir negirdimi“, neturėtų stebėtis, jei vieną dieną jų išvis nebeliks. Jei nenorime, kad mūsų šalys tyliai išnyktų, turime suteikti daugiau erdvės triukšmingai ateičiai.
Šaltinis: Lauren Smith, „The European Conservative“
Miestai, didmiesčiai , jų butai per ankšti auginti vaikus. sunku suaugusiems, sunku ir vaikams, kieme jiems skirtose smėlio dėžėse. Miestas yra gimstamumo mažinimo priemonė, taip reikia jį ir vertinti. Ir gerai kad yra tokia priemonė, nes paskutinius 200 metų vykstantis žmonių daugėjimas nuo 1 milijardo iki 8 yra svarbiausia esamų ir būsimų ekologinių nelaimių priežastis. Vaikus reikia auginti kaime. O Lietuvoje tam reikia sumažinti privačius ūkius iki 80 hą dydžio šeimos ūkių ir taip padidinti valstiečių šeimų skaičių valstybėje.
…jie nekalti,o tik apsesti..