Lietuvių kalba ne tik mūsų tautos tapatybės, bet ir valstybės suvereniteto pamatas – tai Konstitucijos 14 straipsniu įtvirtinta vertybė. Deja, tampame liudininkais, kaip vos per pastaruosius kelerius metus nepriklausomos ir laisvos Lietuvos sostinė Vilnius tapo rusifikuotu anklavu – vieta, kur valstybinė kalba nebegalioja. Sostinėje lietuvių kalbos statusas sąmoningai ir sistemingai žlugdomas. Nei vietinės, nei aukščiausios valdžios reakcijos nėra.
Likimo ironija: šiandien dėl lietuvių kalbos nykimo apgailestauja jau ne tik tie, kuriems iš tikrųjų rūpi tautos likimas, bet ir tie, kurie patys ilgus metus kalė vinis į lietuvybės karstą. Kol kas tik apgailestauja.
Visai neseniai komunikacijos specialistas Linas Kontrimas pripažino, kad rusų kalbos dominavimas Vilniuje – nepriimtinas, o nenoras mokytis lietuvių kalbos – atvira nepagarba valstybei.
Po kelių dienų, kažkokiu būdu atsivėrė akys visuomenininkui Edmundui Jakilaičiui, kuris pareiškė: „rusų kalbos kiekis Vilniuje jau yra nebetoleruotinas“.
Netikėtai, ambicijų genamas, prabilo ir buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas bei Konstitucijos „dvasių“ aiškinimo pradininkas Egidijus Kūris, pasipiktinęs, jog Vilniuje beveik niekas nebekalba lietuviškai.
„Esu šokiruotas, kad Vilniuje visur kalbama rusiškai“, – sako jis. „Aš pagalvojau: Viešpatie, čia nebe Lietuva, čia nebe Lietuvos sostinė!“.
Mat E. Kūris į namus išsikvietė pavežėją – rusakalbį. Šis nesugebėjo rasti jo gatvės, nes nepažįsta lotyniškų rašmenų. Kelionė Egidijui nuėjo šuniui ant uodegos. Bet jo sąmonė tąkart patyrė nušvitimą. Jiedu su pavežėju susikivirčijo. Baigėsi tuo, kad pavežėjas Konstitucijos žinovą pasiuntė rusiškai tolyn į tą pusę, kur ukrainiečiai nusiuntė rusų laivą…
Tai buvo veiksminga valstybinės kalbos pamokėlė Konstitucijos žinovui. Jis viešai ėmė piktintis, kad rusų kalba įsigali viešosiose konsultacijose ir apskritai Vilniaus viešojoje erdvėje. Pagaliau, pavežėjo elgesyje įžvelgė netgi prieštaravimus Konstitucijai!
Pamanykite! O juk neseniai visi KT teisėjai vieningai džiūgavo, kad raidės Q, W ir X mūsų dokumentuose neprieštarauja Konstitucijai, kad asmenvardžių Lietuvos valstybės dokumentuose rašymas nelietuviškais rašmenimis taip pat neprieštarauja Konstitucijai!
Rusakalbio pavežėjo palinkėjimas suveikė efektyviau
Pasirodo, vieno rusakalbio pavežėjo palinkėjimas „sekti paskui rusų laivą“ suveikė efektyviau nei dešimtys tūkstančių asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ surinktų piliečių parašų, reikalaujančių ginti konstitucinį lietuvių kalbos valstybinį statusą.
Matyt, metas ir kitiems Konstitucijos „dvasių“ aiškintojams suprasti, kad besaikis bendravimas su dvasiomis gali prisivilioti ne vien rusakalbius pavežėjus, bet ir visą „rusų laivyną“, kurį paskui išplukdyti gali prireikti visos Tautos pastangų. Bet Tauta plukdydama „laivyną“ tolyn, gali kartu išplukdyti ir patį Konstitucinį Teismą.
Turime pripažinti, kad kažkas negerai darosi politikų galvose, jei taip sparčiai, vos per kelis pastaruosius metus jie sugebėjo Lietuvos valstybės sostinę vėl paversti Rusijos imperijos provincijos miestu.
Jei ekspertai neklysta, valdžia neketina tuo apsiriboti. Ji ne tik neskatina mokytis valstybinės kalbos. Ji kuria sistemą, kurioje lietuvių kalbos išvis neturėtų būti.
Visai neseniai Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministrė R. Popovienė inicijavo Vyriausybės nutarimą, leidžiantį laikinąją apsaugą turintiems užsieniečiams dirbti be jokio reikalavimo mokėti lietuvių kalbą. Valstybinė lietuvių kalba šiems asmenims neprivaloma nei įsidarbinant, nei dirbant savarankiškai. Palucko vadovaujama Vyriausybė tam linksmai pritarė.
Todėl būtų sąžininga, jei visuomenė pareikštų „gilią padėką“ visoms iki šiol dirbusioms valdžioms, o labiausiai – ŠMSM, už nuoseklią 35 metų „užsieniečių integravimo“ politiką, kuri realiai reiškia leidimą nesimokyti valstybinės kalbos.
Švietimo ministerijoje kultūriniai kairieji
Jau atvirai kalbama, kad Švietimo ministerijoje įsitvirtinę kultūriniai kairieji, kurie tiesiog nekenčia visko, kas tautiška. Jie neapkenčia ir lietuvių kalbos. Panašu, kad tai – ne prielaida. Ministerijos klerkų vizija paprasta: kuo mažiau lietuvių kalbos viešojoje erdvėje, tuo „progresyviau“.
Lietuva tapo vienintele Europos Sąjungos šalimi, kurioje galima patogiai gyventi, naudotis viešosiomis paslaugomis ir net dirbti – vien rusų kalba. Vienintelė ES valstybė, kuri vietoj vakarietiško integracijos modelio pasirinko… rusišką.
ES šalyse pabėgėliai mokosi vietinės kalbos. Tik ne Lietuvoje. Čia – „laisvė rinktis“, bet tik vienakryptė: Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, leidžiama mokyti pabėgėlių vaikus rusų kalba, dirbti klientų aptarnavimo srityje kalbant rusiškai, o kai kur – netgi baigti mokyklą taip ir nesusidūrus su lietuvių kalba.
Rezultatas – Vilnijos krašte susiformavo oazė, kur iš kitakalbių mokyklų išėję piliečiai balsuoja už atvirai prorusiškus kandidatus.
Rusų kalbos dominavimas atneša ir mentalitetą – atsilikimo, korupcijos, valstybinės atsakomybės stokos mentalitetą. Ne veltui Latvija ir Estija jau pradėjo šalinti rusų kalbą iš bankomatų, švietimo ir viešųjų paslaugų. Tik Lietuvoje rusų kalba vis dar klesti: bankomatai, informaciniai terminalai, savitarnos kasos, net valstybinės institucijos dažnai pirmiausia pasitinka rusų kalba. Vilniaus savivaldybė mielai komunikuoja rusų kalba. Pasekmė – atvykėliai nemato jokios būtinybės mokytis lietuviškai, o vietiniai jaunuoliai priversti kalbėti rusiškai. Taigi, rusifikacija tapo kasdienybe.
Įdomu, kaip jaučiasi Vokietijos brigados kariai Lietuvoje, panorę bankomatuose ar kasose matyti jiems suprantamą vokiečių kalbą – bet vietoj to jiems pasiūloma… rusų.
Tad kyla esminis klausimas: ar rusų kalba Lietuvoje yra svarbesnė nei mūsų NATO sąjungininkų poreikiai?
Valdančiųjų logika seniai peržengė sveiko proto ribas. Socialdemokratai ketina kelti mokesčius „gynybai“, o paskui lėšas skirti… nemokamiems abortams ir kontracepcijai. Po to vėl dejuoti dėl mažėjančio gimstamumo. O tai jau satyra.
Brandos egzaminai ne valstybine kalba
Kulminacija – kai ŠMSM kartu su Nacionaline švietimo agentūra (NŠA) Vilnijos krašte organizavo brandos egzaminus rusų ir lenkų kalbomis.
ŠMSM visuomenei kabina makaronus – esą neįmanoma organizuoti egzaminų valstybine kalba visiems moksleiviams, nes „egzaminų centrai užkrauti“. Nors iš tiesų jų užimtumas tesiekia vos 25 procentus.
„Tai ne klaida. Tai atviras pasityčiojimas iš Konstitucijos 14 straipsnio“, – sako Laisvės kovotojų sąjungos atstovas Jonas Burokas. „Šiame straipsnyje aiškiai pasakyta: Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Pagal galiojančius teisės aktus brandos egzaminai Lietuvoje privalo būti laikomi ir vertinami tik valstybine – lietuvių – kalba. Atsakymų vertinimas kitomis kalbomis neva „palengvina integraciją“, bet realiai – ardo valstybės kalbos tvarką.
Ar 2025 metais Lietuvos valstybėje, kurios valstybinė kalba yra lietuvių, galime toleruoti, kad egzaminų atsakymai būtų vertinami lenkų ar kita užsienio kalba?“ – klausia jis. Ir tęsia: „Mano žemietis mons. Alfonsas Svarinskas šiuo atveju būtų pasakęs trumpai: „GANA!“
Panašiai pasakytų ir akademikas Zigmas Zinkevičius – žmogus, visą gyvenimą paskyręs lietuvių kalbos istorijai. Būdamas švietimo ministru, jis pastatė Lietuvos Tūkstantmečio gimnaziją – simbolį, liudijantį apie lietuvių kančias ir pasipriešinimą. O ką pastatys jo ideologiniai paveldėtojai? Apgailestavimų ministeriją?
Šiedu šviesuliai – mons. Svarinskas ir akad. Zinkevičius – ilsisi amžinybėje. Atrodo, jie laukia: ar Pietryčių Lietuva atgims, ar bus paaukota nuosekliam sunykimui – su visais privalomais valdiškais apgailestavimais.
Tuo pat metu Krašto apsaugos ministrė D. Šakalienė Filipinuose aktyviai ieško darbo jėgos Lietuvai. O rusakalbiai, pajutę, kad Rusija įgyja pranašumą kare, Vilniaus gatvėse rusų kalba ima skambėti vis garsiau ir garsiau. Lietuva planuoja dar plačiau atverti duris imigrantams iš prorusiškų šalių – Zimbabvės, Vietnamo, Uzbekijos. Kodėl mes sąmoningai importuojame kultūrinę įtaką iš šalių, kurios atvirai priešiškos Vakarams?
Dar gerokai anksčiau buvęs VSD vadovas Gediminas Grina įspėjo apie nacionalinio saugumo grėsmes, kurias kelia gausios rusakalbių bendruomenės – jos gali tapti priešiškų valstybių įtakos instrumentu.
Bet nei šalies Prezidentui, nei Seimo pirmininkui tokios „smulkmenos“ nerūpi, nes jie užsiėmę globaliais reikalais.
Į Vilnijos krašte ŠMSM ir NŠA organizuotos brandos egzaminus rusų ir lenkų kalbomis sureagavo TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis. Jis pažymėjo, kad jau ne vieną kadenciją vyksta konstitucinės vertybės – lietuvių kalbos statuso menkinimas ir niekinimas, ir tai – jokia paslaptis.
Anot jo, tą patį galima pasakyti ir apie požiūrį į lituanistiką. Jedinstvos pasekėjai turi dėl ko džiaugtis, o nedideliam politikų – lietuvių kalbos palaikytojų būreliui, deja, tenka tik apmaudauti, – priduria jis.
Jiems apmaudu
Štai tokia mūsų išrinktųjų politikų laikysena. Toks jų požiūris į rusifikuotą Vilnių, į piliečių teisę gauti paslaugas valstybine lietuvių kalba, o plačiau – į pačią Lietuvos valstybę.
O tuo metu politikai apmaudauja. Gal jie ir nuoširdūs? Gal jiems tikrai apmaudu? Nepikta, ne nepriimtina, neskandalinga – tiesiog apmaudu. Gal net labai apmaudu. Ir… tiek.
Vienintelis niuansas: politikas Audronius Ažubalis turi įstatymų leidybos galią. Kaip Seimo narys, jis gali teikti įstatymų projektus, inicijuoti parlamentinę kontrolę, organizuoti tyrimus, reikalauti švietimo ministrės ataskaitų, drebinti komitetus ir tribūnas. Bet vietoj to jis apmaudauja. Su rūpesčiu. Galima sakyti su iškilmingu liūdesiu, kuris būdingas gedulo ceremonijose. Supraskite, jis kitoks, jis nepritaria tam, kas vyksta! Gink Dieve, nepainiokime jo su kitais, kurie gal taip pat nepritaria, bet bijo tai pasakyti. O jis išdrįso! Supratote – išdrįso kalbėti!
Taip funkcionuoja šiandienos politikos teatras. Pajuokaujant galima sakyti, kad Lietuvos valstybės herbe šiandien tinkamiausia būtų vietoj kalavijo vaizduoti mikrofoną, o vietoj skydo – užrašą „mums apmaudu“.
Daugelis politikų, tarsi opoziciniai poetai, mieliau renkasi taktiką – „apmaudu, bet nieko negaliu padaryti“, nei kažką realiai daryti, nes dalintis apmaudu yra saugiau nei veikti.
Apgailestavimai ir buvimas susirūpinusiu tapo naująja politine norma. Daug vilčių buvo siejama su Nacionalinio susivienijimo atstovu Seime. Bet, panašu, kad ir šis persimetė į valdžios neveiklumą konstatuojančių stovyklą. Dėl imigracijos politikos, dėl rusų kalbos plėtros jis irgi tik apgailestauja. Tai jau girdėta. Ir ne kartą.
Svarbu, kad vieni politikai atvirai demonstruoja antitautišką laikyseną: jie lietuvių kalbą laiko provincialumo ženklu, o tautinę tapatybę – gėdinga praeities liekana. Konstituciją jie supranta kaip patogų deklaracijų rinkinį, kurį galima ignoruoti, jei tik trukdo jų „progresyviems“ eksperimentams. Todėl jie neslepia noro „atverti langus“ svetimiems. Tik kažkodėl visada į Rytų pusę – į tą, iš kurios pučia karo vėjai.
Bet yra ir kita grupė Seimo narių – ne mažiau, o gal net labiau pavojinga. Jų laikysena – apsimestinė, bet tuo pavojingesnė, nes klaidinanti. Jie vaizduoja patriotiškumą, kalba apie „susirūpinimą“, apie pavojų kalbai, šeimai, apie būtinybę išsaugoti tapatybę. Ir tai daro rimtu veidu, bet visas šis „susirūpinusio Seimo nario“ šou baigiasi, vos tik prireikia veiksmo.
Pavojinga laikysena
Ar teko girdėti, kad kuris nors Seimo narys būtų teikęs įstatymo pataisą/projektą, sustabdantį valstybinės kalbos devalvaciją viešojoje erdvėje ar švietime? Ar buvo mėginimų peržiūrėti ir keisti egzaminų vykdymo tvarką, sustiprinti valstybinės kalbos vartojimo priežiūrą, skirti realų finansavimą lietuvių kalbos skatinimui tautinių mažumų aplinkoje, organizuoti informacines kampanijas, kurios aiškintų lietuvių kalbos, kaip valstybės pamato, svarbą? Kiek tokių projektų pateikta ir kiek jų yra atmesta? Ar pabandė bent kuris Seimo narys inicijuoti tyrimą dėl galimo Konstitucijos pažeidimo?
Atsakymas visiems žinomas.
Šiandien Seimo nario „susirūpinimas ir apgailestavimas“ tėra tuščias fonas jo konstituciniam neveiklumui pridengti. Turėdami visus įrankius, pradedant nuo įstatymų projektų iki parlamentinės kontrolės svertų, visi be išimties Seimo nariai pasirenka komentatorių, geriausiu atveju – apžvalgininkų vaidmenį.
Dalis jų, labiau išsimokslinusių, leidžia knygeles, pristatydami save didžiais Tautos laisvės šaukliais. Dėl to Seimo salė virto apgailestavimų ir nerimo studija, kurioje kiekvienas politikas atlieka savo vienaveidę rolę, reikšdamas savo „susirūpinimą“ ir „apgailestavimą“.
Taip kuriamas klasikinis veidmainiškumo modelis, kai žodžiais reiškiamas susirūpinimas, o veiksmais užtikrinamas agresoriaus gyvybingumas. Vakarai „smerkia karą“ ir „palaiko Ukrainą“, „reiškia gilų susirūpinimą“, bet tuo pačiu metu pildo Kremliaus karo biudžetą, pirkdami naftą, dujas ir kitas žaliavas.
Tokia ciniška dvigubų standartų sistema, kurioje vertybės deklaruojamos, bet ne ginamos, veikia ir Lietuvoje: politikai kalba apie „lietuvių kalbos išsaugojimą“, bet realybėje leidžia ją tyliai ir sistemiškai naikinti. Jie neva gedi, neva susirūpinę dėl kalbos būklės, bet neinicijuoja jokių pokyčių, nebando priešintis sisteminei nutautinimo politikai. Tariamas rūpestis lietuvių kalba supakuojamas į tais pačiais žodžiais kartojamus „apgailestavimų“ ir „susirūpinimų“ kalbinius štampus, po kuriais tyliai ir be ceremonijų laidojama kalba, o kartu – ir valstybė. Ir tai liečia ne tik lietuvių kalbą.
Neseniai Seime nuskambėjo iniciatyva teikti įstatymo projektą, kuriuo buvo siūlyta metams atidėti partnerystės instituto įsigaliojimą. Toks žingsnis buvo reakcija į Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą, esą iš Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. Siūlomu įstatymo projektu buvo mėginama ne panaikinti, o tik atitolinti KT doktrinos įgyvendinimą per teismų sprendimus.
Projektas skubiai išbrauktas iš Seimo darbotvarkės, remiantis Teisės departamento išvada, kad jis galimai prieštarauja… Konstitucijai. Ir ratas užsidarė.
Visi Seimo nariai puikiai žino: pagal reprezentatyvias apklausas net 71 proc. šalies gyventojų nepritaria KT išaiškinimui, esą iš Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras pripažinti šeima. Jie taip pat žino, kad pačioje Konstitucijoje nėra nė menkiausios užuominos apie teisinį tos pačios lyties asmenų „šeimų“ kūrimą. Akivaizdu, kad toks „išaiškinimas“, grindžiamas vadinamomis Konstitucijos dvasiomis, tėra KT savavališkas teisės aktų kūrimas, neturintis nieko bendra su Konstitucijos tekstu.
Juk KT jau seniai ne tik aiškina Konstituciją, bet faktiškai kuria naujas jos reikšmes, neretai – visiškai priešingas pirminiam tekstui ir Tautos valiai. Tačiau ar bent vienas Seimo narys inicijavo parlamentinį tyrimą dėl galimo KT piktnaudžiavimo konstitucijos interpretavimu? Ar bent vienas Tautos išrinktasis kėlė klausimą, ar KT savo išaiškinimais neperžengia jam nustatytos kompetencijos ribų?
Žinoma, kad ne. Tokia elgsena labai daug pasako apie tikrąją išrinktų politikų politinę valią. Šiandien tarp dalies politinės klasės ir vadinamųjų „pažangiųjų“ teisininkų vyrauja tylus sutarimas: Konstitucija turi būti perrašyta ne referendumu, o „išaiškinimu“.
Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje taip galima daryti?
Atsakymas paprastas: daugeliui Seimo narių patogiau tylėti, nei stoti prieš sistemą, kurios dalimi jie patys nori būti. Jie puikiai perprato ciniško pseudovertybių teatro modelį, kuriame svarbiausia – suvaidinti rūpestį, bet vengti atsakomybės. Jie žino: be jų tylėjimo, be jų neveiklumo nebūtų įmanoma nei sisteminė lietuvių kalbos devalvacija, nei šeimos instituto ardymas.
„Susirūpinimas“ dėl prigimtinės šeimos ar „lietuvių kalbos saugojimu“ virto tuščiomis ritualinėmis frazėmis, tinkamomis minėjimams, „feisbukams“ ir priešrinkiminiams lozungams. Jais dangstoma realybė – beveik niekas nekovoja su sistema, kuri ardo tautos gyvybingumą ir visi tik ją imituoja.
Menas kalbėti per saugų atstumą
Būti drąsiu politiku reiškia ne kalbėti populistiškai, o veikti – inicijuoti parlamentinę kontrolę, kvestionuoti galios peržengimus, kviesti rinkėjus prie parlamento į protesto mitingus, reikalauti atskaitomybės net iš tų institucijų, kurios įpratusios būti neliečiamos.
Daug politikų kalba apie imigraciją, apie Konstitucijos iškraipymą, apie valstybinės kalbos nykimą. Bet jie kalba nedrąsiai, saugiai ir patogiai, kad niekas neįsižeistų, o svarbiausia – kad nekiltų atsakomybė. Iš esmės šiandien „susirūpinęs politikas“ tapo naujuoju naftos pirkėju iš Kremliaus – žodžiais palaiko, bet veiksmais maitina tą pačią sistemą, kuri naikina tautiškumą ir valstybingumą.
Paradoksalu, tačiau ar mums kada nors teko rimtai susimąstyti, kodėl tuo metu, kai sistemingai griaunama šeima, naikinama lietuvių kalba, trinama mūsų laisvės kovų istorinė atmintis, tebėra populiarūs tie politikai, kurie nebalsuoja už svetimų raidžių įtvirtinimą lietuvių kalboje ir už vienalyčių „šeimų“ įteisinimą ir pan.?
Ogi todėl, kad jie demonstruoja drąsą – apgailestauti… Jie tai daro labai rimtai ir oriu tonu. Suprask, tai pasipriešinimas. Ir šią jų „narsą“ derėtų laikyti vos ne disidentine veikla demokratinėje, laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje!
Bet jei rimtai – valstybinės lietuvių kalbos statusas yra Tautos išlikimo klausimas. Seimo nariai, matydami šią grėsmę, galėtų imtis realių veiksmų. Ne „liūdnai konstatuoti“, o veikti. Bet tam reikia ne tik žinių. Tam reikia valios, kurios Seime, deja, kol kas neatsirado.
Todėl visuomenei pirmiausia būtina išsivaduoti iš apgailestaujančių politikų įtakos, atsiriboti nuo jų bejėgiško „susirūpinimo“, kuriuo šie politikai maskuoja savo neveiklumą ir bailumą. Reikia nuplėšti nuo jų patogios veidmainystės šydą, nes vertybių negali apginti nei jų kalbos, nei gražios frazės.
Kita vertus, ryžtingam politiniam veiksmui būtina ne tik politinė valia, bet ir visuomeninis spaudimas, kurio, deja, nėra. Politikų neveikimą maitina piliečių abejingumas, kuriems daug svarbesni yra atostogų planai, kelionės ir išvykos prie jūros, nei valstybės ateitis ir jos likimas.
Visiškai priešingas visuomenės paveikslas yra Lenkijoje. Šiomis dienomis, pačiame atostogų sezono įkarštyje, kai, regis, visos tautos mintys turėtų būti prie Baltijos jūros, per 100 Lenkijos miestų buvo surengtos protesto demonstracijos prieš nelegalią imigraciją. Šimtai tūkstančių lenkų išėjo į gatves, gindami savo valstybę nuo neteisėtos imigracijos grėsmių – lenkai, priešingai negu lietuviai, atranda laiko pasirūpinti savo tėvynės reikalais.
Todėl šiandien tikrasis klausimas kyla ne vien apie apmaudaujančius Seimo narius, bet ir apie mus pačius: ar esame pasirengę ginti savo valstybę ne vien žodžiais? Gal esame pajėgūs tik rūpintis savo atostogomis ir kaimo sodybos reikalais?
Būtų gerai rasti atsakymą kuo greičiau. Nes galima netikėtai pabusti svetimoje šalyje, vis dar formaliai vadinamoje Lietuva, bet jau be lietuvių.
Laisvūnas Šopauskas – humanitarinių mokslų daktaras, filosofijos ir logikos specialistas, dėstęs įvairiose šalies aukštosiose mokyklose (Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete), yra partijos „Nacionalinis susivienijimas“ narys ir asociacijos „Tautos forumas“ vadovas.
Kaip čia taip išeina, kad NS partija nepalaiko ir kritikuoja savo Seimo narį? 😀 😀
Įdomu ar šis neva filosofas Šopauskas pats asmeniškai kažkokį projektą padėjo NS Seimo nariui paruošti? Ar tik kiaulės akis įsistatęs kritikuoja. Dar pasirodo Šopauskas yra LOGIKAS, bet jo tekstas nelogiškas nes kritikuoja saviškį NS narį, kai turėtų padėti dirbti.
Po1992 rinkimų Sąjūdininkai turėjo pripažinti , kad didžioji tautos dalis – valio! – nusiteikusi tautiškai, bet lygiai – deja! – ir komunistiškai. Nepriklausomoje Lietuvoje dauguma dorų lietuvių norėjo paveldėtos sugedusios komunistinės tvarkos pataisymo. O ne draskymo ir griovimo, kurį pradėjo savimi pasitikintys sąjūdininkai. Taigi, jeigu Sąjūdžio paveldėtojais save laikantys Konservatoriai būtų buvę ne veidmainiai, po 1992 rinkimų jie būtų pripažinę , kad „ne čia pataikė” , tautos daugumai jie svetimi ir nereikalingi. Ir turėjo, neveidmainiaudami , kaip politinė jėga susilikviduoti. Su kuo būtų likusi tauta? Aišku savaime. Ne savaime aišku ar būtų pasukusi baltarusišku takeliu, be paveldėto komunistinio ūkio griovimo ir draskymo. AMB vis tik buvo iš kitos medžiagos negu Lukašenka. Kaip žinia, sąjūdininkai nesilikvidavo, virto konservatoriais, bet po tų rinkimų ir AMB komunistų įvykdytos privatizacijos, liko tik Sąjūdžio šešėlis. Tiek pagal ekonomines galias, kurios, tautos valia, liko komunistų rankose , tiek ir pagal idėjinį poveikį „liaudies masėms”. Dėl ko galime, kartu su veidmainiais konservatoriais, tik apgailestauti.
Dar pridėsime, kad kaip Konservatoriai neturi savos tautos, dėl ko amžinai dirba triveidėse koalicijose, taip ir tauta niekaip nesusiranda sau partijos. Pabando ir meta, pabando ir meta. Ir kur tu rasi tautai partiją, kuri imtųsi Lietuvoje tautinio komunizmo statybos?
Kur užsibūrei, pas kokią raganą ar ekstrasensę?
Kodėl lietuviai tokie abejingi Lietuvai ir net tautos išlikimui? Viskas prasidėjo iš nusivylimo „ne tokia” atkurta Lietuva . O kokios gi lietuvis norėjo? Daugumos, laiminčios rinkimus, atstovas? Tereikia pakrapštyti nagu lietuvio dūšelę ir pamatysi (net dabar pamatysi) kad jis norėjo Lietuvos su pataisyta komunistine tvarka , nes Brežnevo laikais tvarka buvo visiems akivaizdžiai pagedusi. Tačiau rinkos ekonomikos, su privačia nuosavybe ir neišvengiama nelygybe ( pradedant nuo privatizavimo) lietuvis nenorėjo, nepaisant kad kaip tik privati nuosavybė ir turtėjimo galimybė išjudina žmogaus jėgas, merdinčias prie komunistinės nuosavybės viskam. Tos išvaduotos energijos dėka Lietuva per 30 metų tikrai nemažai pasiekė – bet pripažinti to lietuvis nenori, nes reikėtų pripažinti ,kad pačioje pradžioje su gražia komunizmo taisymo svajone jis buvo neteisus. O dar blogiau, teisus buvo Landsbergis, griovęs ir draskęs mūsų gražią tarybų Lietuvą ,su galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais. Iki dabar lietuvis mazochistiškai kultivuoja „ne tokios”, ne marcinkevičiškos Lietuvos pamėklę…
Puikus straipsnis.
A kodėl tie mūsų super-duper šiukšlių šiukšlės, anot mūsų prezidento, nekūrė Laisvos Lietuvos, kai Gorbis dar neleido? Kodėl tie apsišaukėliai neskelbė atkurią lietuvių valstybę, sakykime, kokiais 1982 metais arba 1981 metais? Kodėl neoponavote okupaciniam režimui, kai buvo pavojinga? Bepigu taikos metu būt generolu ir gerą algą imt – gyvent kitų sąskaita deziuko pagalba. Elementarių problemų išspręst apsišaukėliai politikieriai, prikūrę begalę apgaulingų partijų negeba, bet reklamuojasi, kad gali apgint mūsų šalį. Apgint lietuvių valstybę ar gerą algą imt ir gyvent, engiant eilinį lietuvį? Nuolat jį kvailinant, zombinant, apgaudinėjant ir marginalizuojant. Išdrįsta nenaudėliai aiškint, kad matematikos vaikams nereik, nes tai kenktų jų interesams.
Kartu su vengrais 1956, arba su čekais ir slovakais 1968? Puiki idėja lietuviams.
Nei vengrų, nei čekų Amerika tada nerėmė, o rėmė Sovietiją, aktyviai su ja prekiaudama.
Tai va, nepriklausomybei atgauti reikėjo išlaukti momentą, ir jis atėjo prie Gorbačiovo. Reikėjo išlaukti, bet reikėjo ir nepražiopsoti, kaip greičiausiai būtų atsitikę su AMB ir Prunskiene priešakyje Lietuvos..
Ne tik momento, bet svarbiau sulaukti to galingo žmogaus ir jo bendraminčių, kurie mus paremtų. Nei Kazimyra, nei AMB ir Co su CK ir t.t. apie jokias laisvas Lietuvas nei svajojo, nei galvojo – juos ir jas tas galingasis su bendraminčiais Maskvoje parinkinėjo. Šepetys buvo viršesnis ir prof. V.Landsbergis tapo valstybės atkūrėju, o šiukšlių šiukšlės gavo prie jo tik šlietis ir jo pavarde spekuliuoti, naudotis ar net „prichvatizuoti”. Kaip ir dabar – senolį išnaudoti. Nieko kito jie, matyt, neišmano? Labiausiai Landsbergį keikia tie, kurie iš jo gavo daugiausia naudos. Tie, kurie už jį kadais balsavo ir prie jo iš tolo neprileisdavo kritiškų kitaminčių. Už profesoriaus kritiką šveisdavo lauk arba iš Lietuvos. Pavyzdžiui, aš visada turėjau kritišką požiūrį į visa tai. Gorbio „nabagai perestroikininkai“ ir CK sekretorių portfelių nešiotojai čia, Mūs Lietuvoje, net vienos kadencijos AT (Atkuriamajame Seime) nepajėgė ištempti, kaip latviai su estais. Tiek buvo savanaudiški ir pamišę dėl „babkių nachaliavai“, kaip ir dabar – pešasi kaip pasiutę Seime dėl asmeninės naudos, asmeninės gerovės, skurdindami ir apiplėšinėdami mus – vydami iš Tėvynės ir kviesdamiesi, atseit, savuosius, tinkamai balsuosiančius iš Rytų. Vyksta akivaizdūs politinių-ekonominių gaujų karai. Tokie apginti Lietuvos negali.
Taip ir reikia lietuvems. Nenorėjo normalios sportinės kovos dėl turto – gavo už tai gaujų karus – ir persigandę atidavė komunistams vadovauti prie komunistų bankrutavusio ūkio privatizavimui. Nuo tada Sąjūdžio dešinieji liko žymiai silpnesni už komunistinį privatų sektorių – atitinkami ir papročiai iki dabar .,. Ir iki šiol lietuviams kaltas Landsbergis.
My question to the author: You don’t speak of the extensive use of the English language? Is English usage as a second language a threat as well? Russian language encouragement is dangerous. The answer is obvious- it is the global business and science language. The issue of language replacement by immigrants and illegals is worse in the UK and France. All of this is encouraged by the globalist policies of the EU and other international organizations. Serious violence is reported daily. The situation can be rectified with a strong EU immigration policy granting each member nation authority to return illegals to their point of departure or homeland. Lithuania has the authority to define the official and national use of its language as expressed in its Constitution. It can also continue the official use of English in all business and international transactions, relations. We accept the use of English, politically neutral, for global communication. Representatives and employees of foreign companies who reside in Lithuania should be positively encouraged to learn/speak Lithuanian as a benefit. The Lithuanian government should require that businesses that deal with the public directly have the ability to communicate in Lithuanian. This includes taxi and Uber services. What is the legal status of non Lithuanian speaking immigrants in Lithuania? What are the immigration population statistics? Out of control immigration is a threat to sovereignty. The same threat faces the US today which is finally controlling illegal immigration and deporting huge numbers. Tony Mazeika, Baltic American Freedom League.com
Gerai, bet Anglija nėra ES narė, todėl ir jos kalba neturėtų būti ES tautų bendravimo kalba, o, sakykime, Prancūzų kalba, nors mums būtų geriau Vokiečių kalba. Anglija, Amerika ir Rusija – tos amžinosios sąjungininkės jau daugiau nei 200 metų mus atidavė Stalino Rusijai 1945 metais Potsdame kaip amžinąjį jos, Rusijos, paveldą, turtą ir teisėtąją ambiciją, anot Viniuko (Winnie), ir pasiuntė Naftaly Frenkel‘io Gulagan. Pasiuntė numirti ant Laptevų jūros ledo. Antantė nebuvo mūsų pusėje, o Rusijos arba vėliau Lenkijos (Žečpospolitos) pusėje buvo ir baisiai mus pažemino, nuskriaudė ir išsityčiojo. Didysis Trejetas jokių Baltijos tautų valstybių nenorėjo – jų jam tiesiog nereikėjo. Buvo trukdžiu pažangai, jų manymu. Beveik visi vedantys dabartinės Amerikos didieji istorikai, sąlyginai sąžiningesni, visgi yra Lenkijos pusėje – Žečpospolitos pusėje, o ne Lietuvių valstybės pusėje, todėl Anglų kalbos vartojimas turėtų būti siaurinamas taip pat. Dabar Vilnius tapo Rusijos provincija su angliška reklama visur ir viskame. Dezi LRT netransliuoja latviškos, vokiškos, prancūziškos muzikos ir nekalba apie jų kultūras, ypatumus ir t.t. – nesikviečia jų artistus, pavyzdžiui, Anėlės Valaitytės arba Helene Fischer su Andrea Berg ir taip toliau. Yra antivokiška, antidalidiška apsišaukėlių plaštakė.
Vokiečių kalba ne geriau. Vokietija per daug arti, net praradusi Kionigsbergą. Vokietija visada turėjo ypatingų kolonizacinių planų rytų Europoje, kuomet Anglija, Prancūzija ne.
Turėjo, bet tyčia pamiršti, kur mes buvome arba iš dalies tebesame?
Kapsukės pseudo istorijos mokslų vadovėlius mesk į šiukšlyną, kaip tą pseudo politikierių LR Seime, kurį teisingai prezidentas anądien įvertino. Ne lietuviai, būdami vergais Rusijos imperijoje ir Žečpospolitos plikbajoriais, ne lenkai ir ne Antantė supartalino Rusijos imperijos galybę antrajame Žalgiryje ir padėjo mums atsikurti, o „ Deutschland hat die Balten von Rußland befreit. Unabhängigkeit Litauens begann mit dem Waffenstillstand zwischen den Mittelmächten und Rußland Ende 1917, mit dem die Unabhängigkeit von Rußland besiegelt wurde, und Litauen ohne Repressalien von russischer Seite fürchten zu müssen, seine Unabhängigkeit erklären konnte. Grundlage für seine Unabhängigkeit war der Sieg Deutschlands über Rußland“. Išsiversk su Gūgle.
Prašau rašyti Lietuviškai. Taisinklingai ar ne, bet Lietuviškai. Tai pirma.
Antra. Jokių papildomų oficialių kalbų negali būti net teoriškai. Savo profesinei veiklai vykdyti užsienio šalyse, ar bendrauti su kolegomis užsieniečiais, žmogus gali ir netgi privalo, asmeniškai mokytis tos kalbos kuri jam reikalinga. Suteikti oficialų valstybinį statusa svetimai kalbai, kategoriškai draudžiama. Štai ir visa jūsų teorija. Trumpai tariant, išgraužkit.
Kokioje univerkėje Jus užbūrė? Kapsukėje ar Oxford’e? Vilniuje ir Šalčininkuose turi būt Lietuvių kalba, bet taip nėra ir dar ten mums gana pavojinga, nežinojai? Aš nesu superinis ultra patriotas, todėl rašysiu ne tik lietuviškai, bet ir su klaidomis, nes be komentaro parašymo dar turiu ir kitų užsiėmimų, ir nesiruošiu ant durniaus gaišti laiko. Kiek žinau, tie superiniai patriotai gan dažnai buvo rengiami KGB kursuose, pavyzdžiui, Neringoje Gorbio laikais, nežinai? Kai kurie iš jų, baigę šiuos kursus, kuo Vilniuje tapo? Mums, drg.L.Brežnevo epochos trejetukininkams, jūs keliate pagrįsta įtarimą, ar supratote?
Jules
Arba nesupratote mano teksto, arba ne tam atsakėte.
Visko gali būti, nes per KGB kepčėrius ir verifikatorius Čikagos biure labai skubi ir susipainioji.
Oficialiai ne, bet neoficialiai anglų kalba mums reikalinga – ir mažiau pavojinga kaip rusų. Reikia mokėti angliškai, jeigu jau ES pasiliko anglų kalbą visų susišnekėjimui. Pleištą varo pleištu, o išstumti rusų kalbą iš jos neoficialių grėsmingų pozicijų Lietuvoje reikia įsisavinant anglų kalbą.
Kelių kalbų mokėjimas privalomas. O šiaip tie, kurie turi didžiausią karinę galią pasaulyje – to ir kalba pasaulinė. USA traukiasi iš Europos, palikdama ją Vokietijai, kaip Feniksui, atsikurti, vadinasi, ir jos kalbos privalu mokytis. Anglų Britanijos imperija buvo didžiausia imperinė galybė pasaulyje – jūrinė galybė „taikių pieštukų pagalba“, todėl ir jos kalba viršesnė už žemyninę Rusijos galybę. Vien Sala nėra Europa – mes esame Vidurio Europa su viena vieno baisaus karo provokatore, kuri baisiai nekenčia Lietuvių kalbos kaip ir rusakalbiai, saviškių ant tanko belaukdami. P.S. Tuoj pribėgs Kapsukės kalbininkas ir viską paneigs – apvers aukštyn kojomis.
Ar žinai atsvaros principus, privalomus prie demokratijos? Jeigu jau Vokietija stipriausia ES, atsvarai reikia turėti nevokišką bendrą kalbą
Nėra tokio dalyko kaip mažiau pavojinga antra kalba. Tai įžūlus melas. Kada yra dvi oficialios kalbos, jokie paprotimai, kad būtu gražu mokytis Lietuvių kalbos neveiks ir juos tiesiog ignoruos. Kam kokiam angliškai kalbančiam mokytis šita „paukščių kalba”? Juo labiau, jeigu pagal teisės aktus bus leidžiama nesimokyti. Todėl jokių dvikalbysčių ar išlygų negali būti. Niekur, niekam ir niekaip.
Ne vienas šios, o ir anos, Tiesos.lt, svetainės skaitytojas apie tai rašė ne vienerius metus, tik ponas Autorius buvo kažkur prisnūdęs kaimo palaukėje arba labiau susirūpinęs už tuos kritikuojamus Seimo narius komentarų trynimu ir dar visokiausiais „kepčeriais“ bei „verifikatoriais“, todėl pateikė šimtaprocentinį plagiatą (beveik 100%), į kurį žiūrėti rimtai – sudėtinga. Beveik neįmanoma.
Kažkokia mistika ir paradoksas…visi kažkodėl žiūri kokie blogi tie seimūnai, kokie jie savanaudžiai, visai nesirūpina Tautos ir valstybės reikalais…Jūs čia rimtai? Gal laikas pasižiūrėti į veidrodį? Ten pamatysite kas kaltas dėl to kokia šiandien tapo Lietuva…Kas renka tuos pačius? Rusai, Trampas , o gal marsiečiai? Kodėl galima vogti ir taškyti valstybės lėšas nebuadžiamai ir atvirai? Todėl, kad didžičjai visuomenės daliai tai tinka…Nebėra nieko visiškai nieko, dėl ko žmonės pasakytų buvo visko, bet čia jau peržengta raudona linija riba….gana yra gana ir išeitų į gatves….Pafantazuokim…Sakykim nuo pirmadienio Paluckas pasako atsiprašau, trūksta lėšų gynybai pensijos mažinamos 50 procentų, akcizas kurui padidinamas 100 proc….reikia pakentėti vardan tos…tos pačios po kurios pavadinimu susirinko buvusio mento visi žmogai, kurie vadovaujasi Kalnapilio šūkiu”ieškok geriausio”….Kodėl taip yra? Pirmiausia, tai kad po bolševikų valdžios nuvertimo neįvyko desovietizacija….reikia pripažinti, kad ilgalaikėje perspektyvoje Sąjūdis pralaimėjo, nes su trenksmu į valdžią sugrįžo tie kuriuos „nuvertė”….kitas baisus smūgis po kurio Lietuva taip ir nebeatsigavo, tai įvyko 2004 m. …pranašiški Romualdo Ozolo žodžiai…Lietuvą ištiko didžiulė nelaimė….ji įstojo į ES…Dabar traukinys išvažiavęs…Užaugo karta kuri maitinasi pinigais iš oro ir darys viską, kad niekas nesikeistų ir įvertinus išvagiamų lėšų mastus ir kiek juose dalyvauja žmonių, jų šeimos narių, giminaičių reikia valdžios leidimo ir pan.ir pan. susidaro tam tikras „stabilus” rinkėjų ratas….Man gali paprieštarauti…o kaip taip išeiti į gatves ?Juk protesto akcijai kai dalyvauja daugiau nei berods 6 ar 7 reikia leidimo…Tikrai? O Sąjūdžio laikais viskas buvo daroma pagal LTSR įstatymus? Nejuokinkit…..1991 m. sausio 13 d, aš su tūkstančiais kitų buvau prie Seimo…mano sūnui tuo metu buvo 2 mėnesiai, aš buvau atitarnavęs sovietų kariuomenėje ir puikiai žinojau kuo tas mano dalyvavimas gali baigtis, bet kitaip negalėjau ir šeima mane palaikė…Žiūrint kas įvyko per tuos metus ir kas vyksta toliau, aš pradedu abejoti ar tikrai tai buvo? Ir man pradeda kartais atrodyti, kad visa tai tebuvo sapnas…
Sąjūdžio metu buvo kažkiek atleistinas sapnas. Bet kai į rankas nukrito reali Lietuva, reikėjo iš karto susigaudyti, kodėl Lietuva paliko tokia pat kaip kitos SSSR respublikos. O ne vaidinti, kad mes ,lietuviai , išimties tvarka nusipelnėme nuostabios Lietuvos. Desovietizacija sapnuojantiems nieko nebūtų davusi, komunistai tautos akyse tik būtų tapę kankiniais. LIETUVĄ ATGAVOME TIK DĖL SSSR ŪKINIO BANKROTO – tokia turėjo būti žmonių protų desovietizacija. Kitokios nebūtų prireikę, jei dauguma nebūtų ėmusi kaip skęsdama kabintis už komunistinio ūkio pataisymo. Tada kaip tada, bet juk praėjo 33 metai nuo 1992 Seimo rinkimų. Ir rinkėjai per tuos metus nuolat savo pačių rinktą valdžią laiko kalta dėl savo bėdų.
Nedezuok: 1996 metais Konservatorių partija gavo absoliučią daugumą ir galėjo daryti ką norėjo, o ką padarė?
Ne, negalėjo. 1996 metais, po 1992 metų rinkimų , visi politikai matė KOKIA yra tauta, tikriau, rinkimus laiminti tautos dauguma. Norinti „geros”, t.y visais lietuviais besirūpinančios valdžios. Tokia tauta atmeta rinką, konkurenciją, turtinę nelygybę.Tokia tauta suriša rankas ūkio reformatoriams. Nes tokie tautos reikalavimai buvo faktiškai KOMUNISTINIAI. Tauta, jos dauguma iš savos „gero” valdžios norėjo supuvusios rusiškos tvarkos pataisymo, o ne sugriovimo. Tokia buvo padėtis 1996 metais. Po 1992 metų AIŠKI visiems politikams. Užtai po to tauta nusivildavo visomis valdžiomis, nes komunistų tarp Lietuvos politikų nebuvo, AMB komunistai buvo už privatizaciją irgi kaip ir Konservatoriai.
Pusė tautos rinkimuose nedalyvauja. Labai daug kalbančių, kad jie politika nesidomi, nežinodami, kad politikai jais tikrai domisi ir pasidomės, jei prireiks gana rimtai. Dar blogiau, kai itin įtakingi politikai ir kiti apsišaukėliai bei uzurpatoriai prasčiokams aiškina, kad ir jie politika nesidomėjo – tik norėjo gero prastuomenei ir vakcinuotiems-edukuotiems su didesnėmis pajamomis. O politikieriai iš tikro yra tokie, kokie yra jų rinkėjai, be jokios abejonės, bet visgi… Ką reiškia „komunistiniai“, kai tas Komunizmas – kapitalizmo lopšio Londone produktas? Stambiojo kapitalo, stambiausių pasaulio bankininkų „išmislas“ konkurentų drapalinimui – nugalabijimui? Be drg.K.Marx Londone ir jo produkto Rusijoje konkurentė Europa nebūtų buvusi nugalabyta – nukariauta, pažeminta ir keičiama anti-Europa.
Naujausi įvykiai vėl grąžina mus į 1992 metus. Į tų metų tektoninį pasirinkimą. Sąjūdžio metu paikinome save gražiausiais būsimos laisvos Lietuvos regėjimais. Reali , pokomunistinė, tokia kaip visos SSSR respublikos mums pasirodė per prasta. Ir kuo lietuvis buvo didesnis įsivaizduojamos Lietuvos patriotas , tuo jis jautė stipresnę pareigą parodyti savo nusivylimą. Dar ne viskas . Galėjo nusivilti – ir čia pat atrasti tikrą priežastį. Tokią kaip visose 15 SSSR respublikų. Ne! Patriotiškas nusivylimas nukrypo prieš pačią „ne tokią” Lietuvą ir, žinoma , prieš pačią pirmą Lietuvos žmonių sau išsirinktą valdžią. Sudėjus patriotišką nusivylimą su nusivylimu dėl sugriautų kolūkių – ir su komunistinio revanšo siekusių viltimis – ir gavome jau 1992 tokią Lietuvą kokią iki dabar turime. Lietuvą, kuri per 35 metus sugeba išsirinkti tik paties mažiausio pačių rinkėjų pasitikėjimo vertus Seimus…Su tokia Lietuva ir tokia tauta Lietuvos priešams dirbti turi būti nemenkas malonumas.
KALBA DAR NE VISKAS. Rusakalbių staiga padaugėjo ne tik dėl naujų atvykėlių; tie kas jau mokėjo kažkiek lietuviškai (o mums daugiau ir nereikia) staiga pajuto, kad ir mokėdami lietuviškai vėl gali laisvai kalbėti miela gimta kalba. Ir prisijungė prie naujų atvykėlių, lietuviškai dar nemokančių. Paklauskime savęs – o pamokę tuos naujuosius valstybinės kalbos – ar galime tikėtis kad atėjus iš rytų dienai X jie staiga negrįš prie savo prabočių kalbos? Ir visko kitko. KALBA DAR NE VISKAS. Už kalbą svarbiau yra JŲ kiekis.