
Vakar dalyvavau laidoje „Lietuva kalba“, kurioje bandėme diskutuoti apie Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą. Tačiau dėl formato – nuolatinių pertraukinėjimų ir blaškymosi po temas – buvo sunku išdėstyti savo poziciją apie akivaizdžiai lobistinį įstatymą. Todėl dalinuosi pagrindiniais argumentais čia, kad jie pasiektų jus be trikdžių.
Įstatymas – teisėkūros parodija
2025-04-14 Teisės departamento išvada negailestinga: šis projektas – „nenuoseklus, neišbaigtas, deklaratyvus“, su 63 pastabomis. Nors palaikytojai gražiai kalba apie įvairius gėrius, kuriuos įstatymas atneš moterims, pačiame projekte nėra aiškių normų, tik suvelti lozungai, maždaug „visi turi teisę į viską visada ir nemokamai“.
Aiškios tik kelios naujienos – įstatymas skirtas:
- Finansuoti visą kontracepciją ir abortus iš PSDF.
- „Destigmatizuoti“ abortą, paverčiant jį moraliai priimtina ir patrauklia paslauga.
- Nuo darželio diegti lytiškumo ugdymą, skatinantį laisvą seksualinį elgesį.
Tai ne pagalba moterims – tai planas nuo ankstyvo amžiaus auginti kontracepcijos ir aborto vartotojus, remiant farmacijos pramonę mokesčių mokėtojų pinigais. Dar daugiau – iš biudžeto apmokant ir šių prekių marketingą per vaikų ir visuomenės švietimą.
Kaina? Projekto rengėjai nesivargina Aiškinamajame rašte pateikti skaičiavimų, tik nurodo: „tam tikros išlaidos“. Ar taip atsakingai elgiamasi su mūsų biudžetu?
Spjūvis šeimoms ir ligoniams
Konstitucijos 53 straipsnis sako: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.“
Ar nėštumas yra liga? Kodėl PSDF lėšos, skirtos pagalbai žmogui susirgus, turėtų finansuoti kontracepciją ir abortus?
Kai mano vaikai suserga, už vaistus vaistinėje mokame patys. Lietuvoje yra onkologinėmis ligomis sergančių vaikų, kurie negauna inovatyvaus gydymo, nes PSDF lėšų trūksta.
Rezerviniame vaistų sąraše laukia onkologiniams ligoniams būtini vaistai, kurie gelbėtų gyvybes ir suteiktų papildomus kokybiško gyvenimo metus. Tačiau valstybė jų neišgali finansuoti.
Šis projektas – spjūvis į veidą šeimoms, kurios augina vaikus, ir ligoniams, kurie kovoja už gyvybę, negaudami reikiamo gydymo.
Pavojus moterų sveikatai
Projektas prailgina medikamentinio aborto laiką iki 12 savaičių, nors vaisto gamintojas nurodo galimą laiką tik iki 9 savaičių. Kokiu pagrindu įstatymo rengėjai pratęsia šį terminą, kai tam nėra jokių saugumo duomenų – juk su kiekviena savaite sunkių nepageidaujamų reakcijų rizika auga.
Naujausi tyrimai rodo, kad mifepristono komplikacijų rizika yra 22 kartus didesnė, nei teigia gamintojai – net 10,93 proc. moterų patiria sepsį, kraujavimą ar kitas sunkias pasekmes. Nemokami abortai padidins jų skaičių, o gydymo kaštai guls ant mūsų sveikatos sistemos, t. y. mokesčių mokėtojų pečių.
Teisė į gyvybę, o ne į abortą
Konstitucijos 19 straipsnis aiškiai saugo teisę į gyvybę. Tačiau nei Konstitucijoje, nei kituose Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtinta teisė į abortą kaip savarankiška teisė.
Tarptautiniu mastu Lietuvai privalomos konvencijos, tokios kaip 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK), Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.) ar Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo prieš moteris (CEDAW, 1979 m.), taip pat nenustato teisės į abortą.
„Teisė į abortą“, „reprodukcinės teisės“, „teisė į kūno autonomiją“ tėra viešųjų ryšių frazės, siekiant per įstatymus vykdyti reprodukcinės industrijos rinkodarą.
Kova už moteris – tai kova už motinystę
Šis įstatymas formuoja nuostatą, kad vaikas yra problema, o nėštumas – kontracepcijos nesėkmė, kurią reikia „ištaisyti“. Tai neša mirties kultūrą ir menkina moteriškumo esmę. Kova už moteris turi būti kova už pagarbą motinystei – už realią pagalbą mamoms, kurios skiria didžiulius resursus, kad augintų mūsų šalies ateitį. Valstybė turi remti šeimas, o ne kontracepcijos ir aborto pramonę.
Ar žinote, kur pasaulyje žmogui pavojingiausia vieta? Po mamos širdimi…
PSO duomenimis, maždaug 29 proc. visų žinomų nėštumų baigiasi tyčiniu abortu. Kasmet jų atliekama apie 73 milijonai. O kiek nefiksuojama…
Čia sukasi šimtamilijoniniai pelnai. Reprodukcinė industrija agresyviai vykdo savo rinkodarą, siekdama įstatymais priversti valstybes iš savo biudžetų sumokėti ir už abortus, ir už jų marketingą.
Nuotraukoje yra 11 savaičių žmogus. Reprodukcinės sveikatos įstatymas įtvirtintų „TEISĘ“ iki 12 savaičių embrionus numarinti badu (medikamentinis abortas) arba suplėšyti į gabalus (chirurginis abortas) be jokio nuskausminimo.
Ši „teisė“ būtų finansuojama mūsų visų sumokėtais mokesčiais.
Ši „teisė“ per vaikų ugdymą nuo ankstyvo amžiaus ir per visuomenės švietimą būtų „destigmatizuojama“ – daroma moraliai priimtina ir PATRAUKLIA paslaugos gavėjui (kaip numato projekto 3 str. 4 d.).
Toks mažylis negali apsiginti. Jis dar neturi balso.
Būkime jo balsu Lietuvoje. Neleiskime politikams skatinti abortų ir priversti mūsų mokėti už pažeidžiamiausių visuomenės narių naikinimą.
Lietuva, kur miršta dvigubai daugiau žmonių nei gimsta, turi rinktis gyvybės, o ne mirties politiką.
Diskutuokite, dalinkitės savo mintimis ir skleiskite žinią, kad tiesa pasiektų kuo daugiau žmonių.
Gerb. Autorės MALDAUJU nemėgdžioti kalbos „influencerių”, nevartoti APIE pagal svetimos (anglų) kalbos taisykles.
DLKŽ:
apiẽ prl. (su gal.) vartojamas:
1. žymint aptariamąjį dalyką: A. tave kalbėjome. A. juos negalvojau. Pasaka a. tris brolius.
2. žymint apytikrį laiką, matą, kiekį: A. pietus atvažiavo. A. kilometrą tenuėjo. A. šimtą žmonių susirinko.
3. žymint daiktą ar vietą, aplink kurią ar ties kuria kas vyksta ar daroma: Aprišk skepetą a. kaklą. A. sodą žaliavo eglės. A. namus dirbinėja. A. Télšius visai nelijo. Švaistosi a. langus
Jei jau būtinai „moderniai” norėjosi pasakyti, pakaktų antraštėje pridėti 1ą žodį „įstatyme kalbama apie”