Prisimenu kadaise Jono Vaitkaus sukurtą Vinco Krėvės „Šarūną“, prisimenu Adomo Mickevičiaus „Vėlines“…
Ir galvoju: kuriame Lietuvos teatre šiandien galėtume pamatyti ir savo vaikams parodyti naują Kėvės, Balio Sruogos, Juozo Grušo, Antano Škėmos, Kosto Ostrausko, Algirdo Landsbergio, Kazio Sajos ar Jokūbo Josadės pjesės interpretaciją?
Galvoju ir nesugalvoju.
Matau Kultūros ministerijos svetainėje paskelbtą Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriaus, direktorės konkursą.
Matau kultūros ministro visuomenei skelbiamus darbų prioritetus – pasiruošimą tarptautiniams renginiams, „kovą su dezinformacija“…
Ir nedžiugina.
Ar tikras rūpestis nacionalinės kultūros gyvybe, šiai gyvybei reikalingu nuolatiniu dialogu, persigrūmimu su pamatiniais kultūros tekstais, profesionalus, gilus tokių tekstų atvėrimas ir interpretavimas nebūtų šiandien kelissyk svarbesnis už visas lėkštas propagandines „informacines kovas“?
Prisimenu nepriklausomybės pradžioje Vytauto Kavolio išsakytą pastabą: „Lietuva dar nėra atradusi išeivijos dramaturgijos“.
Regis, nėra Lietuva dabartine teatro kalba perskaičiusi ir nemažos dalies klasikos, ir įdomių, stiprių, bet sovietmečiu paribyje atsidūrusių tekstų.
Ar tokie ir liksime?
Dariaus Kuolio veidaknygė; alkas.lt
Mes, Lietuvos patriotai , taip (nusigrąždami nuo tautiškumo) protestuojame prieš „ne tokią” nepriklausomą Lietuvą , kokios entuziastiškai tikėjomės Sąjūdžio metu. O jei ji „ne tokia” , tai mums nereikia jokios . Ir vabščie, prie ruso mums buvo geriau. Pabandyk sudrausti patriotiškai pasipiktinusį – gausi atgal tokį papildymą, kad susigūši kaip nuo krušos. Gal kažkiek tokie posąjūdiniai prisiminimai dabar pasenę, bet ne per daug. Būti dabartinės Lietuvos patriotu prityrusių patriotų supratimu infantilizmas. Tegu jauni eina kariauti, jeigu kas, o mes numojame ranka. Ir toliau gyvename čekiukų skandaluose paslaugiai dėl mūsų skandinamoje Lietuvoje. Kova su dezinformacija ne toks jau neaktualus dalykas.