Epatažo meistras
Šiemet vienas garsiausių (ir skandalingiausių) Rusijos teatro ir kino režisierių Kirilas Serebrennikovas mini savo 50-metį. Šio žmogaus kūrybinio stiliaus neįmanoma supainioti su jokiu kitu – neveltui jį vadina epatažo meistru.
Jis kuria šiek tiek „išprotėjusius“ filmus ir spektaklius – tai, kas vadinama ekskliuzyvu. Skina gausius premijų ir prizų derlius užsienio kino festivaliuose, bet nėra minimas savosios Tėvynės kino valdininkų: jie apskritai linkę nutylėti jo vardą…
Kremliaus nekenčiamas menininkas
Kirilas Serebrennikovas neslepia esąs rusų valdžios ir jos šalyje įvestos tvarkos priešininkas. „Rusija dabar elgiasi kaip skurdi elgeta, iš vargo beveik išprotėjusi, – neseniai atvirai pareiškė jis. – 86 proc. balsuojančiųjų už esamą tvarką – tai baimės procentas. Aš gerai žinau, iš kur atsiranda tie žmonės, kurie palaiko valdžią. Iš vienos pusės, tai tie asmenys, kurie naiviai tiki per televiziją skleidžiama propaganda. Iš kitos pusės, jie netgi ne valdžią palaiko, o prašo apsaugoti save nuo realybės. Jie nenori girdėti apie šalyje įsivyravusį blogį ir nenori imtis veiksmų jam pašalinti. Tai – įbauginti žmonės, nerimaujantys, kad tiesa gali priversti sugriūti jų pasaulėlį“.
Kirilas Serebrennikovas – nuolatinis pažangiųjų Rusijos jėgų organizuojamų protestų prieš Kremliaus veiksmus dalyvis. Per rusų – gruzinų konfliktą jis atvirai palaikė gruzinus, išvadindamas Rusiją „neatšauktos vergijos šalimi“. Režisierius aktyviai kovoja prieš šalyje nuolat nesąžiningai organizuojamus rinkimus; jis visuomet ragina valdžią skirti daugiau lėšų švietimui ir kultūrai, kad, pasak jo, „būtų sustabdytas katastrofiška nemokšiškumo plėtra“.
Kerštas už kovą?
Prieš porą metų visame pasaulyje garsus režisierius, vadovaujantis vienam iš geriausiai lankomų Maskvos teatrų – „Gogolio centrui“, buvo apkaltintas pasisavinęs didelę dalį lėšų, kuriuos Kultūros ministerija buvo skyrusi „Platformos“ projektui įgyvendinti. Nors ir Kirilas Serebrennikovas, ir jo prodiuseris Jurijus Itinas bei buvusi Kultūros ministerijos darbuotoja Sofia Apfelbaum savo kaltę neigė, jiems buvo skirtas namų areštas.
Šis įvykis sukėlė didelį rezonansą tiek Rusijoje, tiek ir už jos ribų. Režisieriaus šalininkai atvirai teigė, jog Serebrennikovas persekiojamas dėl politinių priežasčių, o iškelta byla – tik priedanga. Menininko ginti ėmėsi tokie garsūs kultūros veikėjai, kaip Fiodoras Bondarčiukas, Karenas Šachnazarovas, Olegas Tabakovas, Jelizaveta Bojarskaja, Čulpan Chamatova… Būnant namų arešte, Gogolio centre įvyko jo režisuoto spektaklio „Nurijevas“ premjera, vėliau jam nematant suvaidintos „Mažosios tragedijos“, o ir savo naujausią filmą „Vasara“ jis montavo namie.
Šių metų pavasarį namų areštas Serebrennikovui buvo panaikintas, tačiau jis buvo priverstas pasirašyti pasižadėjimą niekur neišvykti. Taigi šių metų „Kino pavasario“ festivalio svečių tarpe jo nebesulaukėme, nors jo sukurta juosta „Vasara“ ir buvo pradėtas šis festivalis.
„Vasara“ – apie teisę laisvai kurti ir laisvai mąstyti
Kirilo Serebrennikovo režisuoto filmo scenarijus mus nukelia į devintojo dešimtmečio Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą). Laisvės siekiantis jaunimas savo muzikines idėjas reiškė pogrindyje. Kaip „pertvarkos“ išvakarėse teko kovoti už roko teisę į sceną, kaip gimė legendinė „Kino“ grupė su netrukus žvaigžde tapsiančiu Viktoru Cojumi, kokios nuotaikos tuo metu vyravo visuomenėje, – ir pasakoja ši juosta. Filmas nukelia mus į vieną vasarą, kuri bus lemtinga būsimai rusų roko legendai V. Cojui, jį kūrybai įkvėpusiam grupės „Zoopark“ lyderiui Maikui Naumenkai ir jo žmonai Natalijai. Visų jų vardai vėliau įeis į muzikos istoriją, o „Vasara“ taps kelrodžiu, padedančiu nusikelti į sovietinę praeitį, kuri dabarties jaunimui, deja, daug kuo nesuprantama. Būtent pagal Natalijos Naumenko atsiminimų knygą ir buvo sukurtas šio filmo scenarijus.
Sovietmečiu rokas buvo pasipriešinimo gyvavusiai sistemai simbolis, kelias į tiesą. Kuriantys žmonės laužė sistemos užtvaras, veržėsi į platesnes erdves. Filmas dvelkte dvelkia kūrybinės laisvės, jaunatviško maišto dvasia – ir tai puiku! Vyresniems žmonėms tai buvo proga dar kartą prisiminti V. Cojų, talentingą sovietinės epochos menininką, muzikantą, poetą, aktorių, o jaunesniems – proga išvysti tuos lūkesčius, kuriais gyveno jų tėvai.
Beje, „Kino pavasario“ festivalyje buvo rodomi ir ankstesni Kirilo Serebrennikovo filmai: 2016 metais sukurtas „Mokinys“, kritikuojantis V. Putino valdymą, ir 2012 metais gimusi „Neištikimybė“.
Kaip fizikas tapo teatralu
Kirilas Serebrennikovas gimė 1969 metų rugsėjo 7-ąją. Jo mama dėstė mokykloje rusų k. ir literatūrą, o tėvas buvo chirurgas, Rostovo medicinos instituto urologijos katedros docentas.
Bet, kaip atsiliepia K. Serebrennikovas apie save, jis – kinematografininkas savo kilme. Juk jo senelis yra baigęs Kinematografijos institutą, mokęsis pas Aleksandrą Dovženką ir Sergejų Eizenšteiną, o vėliau kūręs dokumentinius filmus. Kirilas baigė vidurinę, kurioje buvo sustiprintai dėstoma fizika bei matematika, ir 1987-aisiais išsirengė stoti į režisūros fakultetą Maskvon. Deja, kurso vadovas A. Vasiljevas nebuvo linkęs priimti studijuoti septyniolikmečio, ir vaikinukas grįžo namo. Įstojo į Rostovo universiteto Fizikos fakultetą ir baigė jį raudonu diplomu.
Kirilo bendrakursiai seniai gyvena Amerikoje ir padoriai uždirba, o jis pasirinko teatralo kelią. Dar studijuodamas universitete, buvo įkūręs studentišką teatrą, režisavo spektaklius ir suprato patiriąs malonumą ne nuo fizikos, o nuo kūrybos.
Po aukštosios baigimo Kirilas nusprendė profesionaliai užsiimti režisūra. Pradėjo nuo teatro studijos “69”, dirbusios grynai kūrėjų entuziazmo dėka, vėliau dirbo ir Rostovo telekompanijose, ir „Angažemento“ teatre. Visus penkerius metus jo režisūra buvo vertinama nevienareikšmiškai: vieni ja žavėjosi, kiti – negailestingai kritikavo. Praeis kiek laiko ir daugelis pakeis savo nuomonę: didžiuosis kažkada dirbę su Serebrennikovu.
Į platesnes erdves
Vienu metu režisierius suprato, kad atėjo laikas persikelti į Maskvą. Čia iš pradžių dirbo televizijoje, o vėliau grįžo prie teatro spektaklių. Jo režisuotas „Plastilinas“ pagal Vasilijaus Sigariovo pjesę tapo kultiniu veikalu, išaukštinusiu režisieriaus vardą. Po to jau Olegas Tabakovas pasikvietė Kirilą į savo teatrą. Tik čia spektaklių kūrėjas ilgai neužsibuvo – 2015-aisiais ėmė vadovauti Gogolio centrui, kurio scenoje viena po kitos ėjo jo režisuotos pjesės.
Po daugybės teatrinių projektų, festivalių ir garbingų prestižinių premijų gavimo jis pagaliau nusprendė imtis kino. Ir ką jūs manote: tiesiog per vienerius metus gimė trys pilnametražiniai filmai – „Nurengtieji“, „Kregždutė“ ir „Audros paslaptys“. Tarp pradinio kino periodo darbų – daugiaserijinis filmas „Rostovas – tėtis“, kuriame vaidino ir mūsų Ingeborga Dapkūnaitė.
Vėliau sekė kriminalinis detektyvas „Žudiko dienoraštis“, juostos „Vaidinant auką“, „Jurijaus dienoraštis“, „Trumpas sujungimas“, „Neištikimybė“, „Mokinys“… Ir – jau mūsų minėtoji „Vasara“…
Apie save kūrėjas nelinkęs kalbėti
Savo asmeninio gyvenimo Kirilas Serebrennikovas neafišuoja. Ir niekas tiesų nežino, kas jame iš tikrųjų vyksta. Ilgą laiką jis buvo viengungis. Jo motina Irina Litvin ne sykį sakydavo: „Jis mėgsta brangius firminius daiktus. Tik iki šiol nežino savo drabužių dydžio. Taigi dažniausiai drabužius jam perku aš. Tikriausiai būtent todėl jis iki šiol nevedęs. Jam reikalinga žmona – motina, nes visos jo mintys sukasi vien apie meną. Bet žmonos aš jam neieškosiu. Tą jis turės padaryti pats“.
Bet pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad jis pagaliau vedė vieno garsaus Maskvos teatro režisieriaus dukterį ir kad jo žmona iš profesijos menotyrininkė. Tačiau publikai savo žmonos jis kažkodėl nepristato.
„Jeigu žinočiau, kad mano žmona leidžia laiką su kuo nors ir kad jai gerai, nesikraustyčiau iš proto. Todėl, kad ir pats su kuo nors būčiau“, – juokauja režisierius. Jis atvirai prisipažįsta: kartais jį erzina pernelyg didelis moters savarankiškumas. Tačiau asmenybės nebuvimas joje erzina dar labiau.
Režisierius jau seniai yra vegetaras. O nevalgo mėsos todėl, kad jam gaila gyvulių. Laisvalaikiu mėgsta keliauti ir užsiiminėti joga.
Parengė D. Kurmilavičiūtė
