Kodėl Europos monarchai nusigręžia nuo krikščionybės?

Monarchija visada buvo susijusi su religija: kai iš jos atimama ši specifinė charizma ir vertikalioji dimensija, lieka mažai kas vertinga.

Rafaelis Pinto Borgesas

Europos monarchai kadaise apie Kalėdas kalbėdavo kaip apie civilizacijos saugotojas. Prieš kelis dešimtmečius jų šventiniai kreipimaisi buvo persmelkti krikščioniško jausmo ir patriotinės meilės. Todėl nenuostabu, kad šios kalbos per Kalėdas buvo svarbi nacionalinio gyvenimo dalis: šeimos derindavo vakarienes ir šventes taip, kad galėtų pagarbiai susėsti prie televizoriaus ir išklausyti ilgai lauktą monarcho žodį.

Tėvai ir vaikai klausydavosi nuostabioje tyloje – tokią pagarbą monarchija dar visai neseniai įkvėpė europiečiams, laikais, kurie anaiptol nebuvo mažiau audringi, chaotiški ar technologiškai apsėsti nei mūsų.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Šiandien Europos karaliai ir karalienės vis dažniau kalba tarsi postnacionalinių nevyriausybinių organizacijų regioniniai vadybininkai, Frydricho Didžiojo suvereno kaip „pirmojo valstybės piliečio“ sampratą nuvedę iki atviro, materialistinio, tuščio ir nepatenkinamo – nors galbūt nuspėjamo – paroksizmo.

Neseniai pasakytos Didžiosios Britanijos karaliaus Karolio III, Ispanijos karaliaus Felipe VI ir Belgijos karaliaus Philippe’o kalėdinės kalbos buvo iškalbingos ne tuo, kas jose buvo pasakyta, o tuo, kas buvo akivaizdžiai nutylėta. Krikščionybė – pats Kristus Karalius, kurio erškėčių vainikas suformavo žemiškųjų monarchų aukso karūnas, įteisino jų sostus, pašventino jų pareigas ir yra tikrasis Kalėdų centras bei esmė – buvo sumažinta iki nereikšmingos išnašos arba visai išbraukta.

Visais trimis atvejais vartota kalba buvo steriliai anodiniška. Neutralumo imitacija ir savanoriškas atsiribojimas buvo sulaužyti tik dėl virtinės ne itin subtilių politinių pasmerkimų, be reikalo įterptų į šią ypatingą naktį.

Felipe VI, kalbėdamas be prakartėlės ir visiškai išvalytoje nuo krikščioniškos simbolikos aplinkoje, puolė „ekstremizmą“, nepalikdamas abejonių, ką turi omenyje: Santiago Abascalio vadovaujamos VOX apklausų beveik rekordiniai rezultatai ir skaudus socialistų pralaimėjimas Ekstremadūroje kelia rimtų abejonių dėl gėdingo ministro pirmininko Pedro Sanchezo politinio ilgaamžiškumo. Karaliaus kalbų rašytojų diskretiškumu čia vargu ar galima žavėtis.

Ne mažiau apgailėtina buvo ir paties Karolio III kalba. Karalius neabejotinai yra įspūdinga asmenybė: intelektualiai drąsus, kultūriškai smalsus, turintis savitą, stereotipiškai britišką „kruviną“ mąstymą, kuris paskatino jį imtis žavių tikslų – nuo ekosistemų apsaugos iki klasikinės ir liaudies architektūros atgaivinimo tiek Britanijoje, tiek už jos ribų. Todėl ypač skaudu matyti, kad monarchas, taip natūraliai ginantis Britanijos upes ir bažnyčias, miškus ir miestelius, atrodo beveik nesuinteresuotas pačios Britanijos autochtonų žmonių išlikimu.

Užuot pateikusi protingą, argumentuotą svarstymą, kokį Karolis dažnai siūlo kitomis temomis, jo kalėdinė kalba virto banalybių mišiniu apie „didžiulę mūsų bendruomenių įvairovę“, iš kurios esą kyla Britanijos stiprybė, arba Kristaus gimimo šventę pavertė miglotu „susitikimu su skirtingų tikėjimų žmonėmis“.

Pranešėją buvo galima be didelio skirtumo pakeisti Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi ar didelės korporacijos vadovu. Transcendenciją pakeitė terapinis moralizmas; krikščionybė buvo ignoruojama, ardomoji, nustumta į nebūtį, paliekant ją tik kaip pasiteisinimą migracijos sukeltam savęs panaikinimui.

Ištuštintos ir perdirbtos į neaiškaus geranoriškumo šventę, Kalėdos, kaip jos pateikiamos šiose kalbose, iš esmės nebebuvo Kalėdos – jos buvo piktnaudžiaujamos kaip pilietinė šventė, skirta šlovinti pasaulėžiūrą, kuri yra artimesnė galutiniam ir negrįžtamam Europos krikščionybės sunaikinimui nei bet kuri ankstesnė istorinė grėsmė.

Tai mažai ką turi bendro su krikščioniškos monarchijos samprata. Šventajam Tomui Akviniečiui politinė valdžia buvo natūrali, tačiau karalystė reiškė daugiau nei vien žemišką administravimą.

Monarchas turėjo moralinį ir antgamtinį vaidmenį: orientuoti politinę bendruomenę į gėrį, įkūnyti dorybę, valdyti ne vien įstatymu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu. Karalius nebuvo neutralus arbitras tarp konkuruojančių gyvenimo būdų – jis buvo gyvas tvarkos simbolis, dieviškojo valdymo atvaizdas.

Karališkoji valdžia visada buvo laikoma iš esmės dieviška: ne tik todėl, kad valdovai valdė „Dievo malone“, bet ir todėl, kad pati jų funkcija buvo šventa. Dėl to jie pradėdavo eiti pareigas šventoje erdvėje, buvo patepami; dėl to kai kurie viduramžių karaliai, pavyzdžiui, Portugalijos, buvo karūnuojami su baculum, panašiu į vyskupo lazdą, o kiti, kaip Sicilijos valdovai, naudojo mitrą.

Dėl to, kaip parodė Marcas Blochas knygoje „Les Rois thaumaturges“, buvo tikima, kad Prancūzijos ir Anglijos karaliai turi antgamtinių galių ir gali gydyti prisilietimu; dėl to, kaip rašė Ernstas Kantorowiczius „Dviejų karaliaus kūnų“ studijoje, valdovai buvo suvokiami kaip Rex et Sacerdos.

Monarchija visada buvo neatsiejama nuo religijos: kai iš jos atimama ši specifinė charizma ir vertikalioji dimensija, lieka labai mažai ko vertingo. Tam tikra prasme tai aktualu ir šiandien – ypač tuomet, kai Europos jaunimas iš naujo atranda savo šaknis ir rodo augantį tradicijų bei tapatybės ilgesį.

Rafaelis Pinto Borgesas – Lisabonoje įsikūrusios konservatyvios ir patriotinės idėjų kalvės „Nova Portugalidade“ įkūrėjas ir pirmininkas. Jis yra politologas ir istorikas, rašęs daugelyje nacionalinių ir tarptautinių leidinių.

europeanconservative.com