Knygos „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“ pristatymas

Raimundas Kaminskas

2026 m. vasario 19 d. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyko knygos „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“ pristatymas.

Renginyje dalyvavo knygos sudarytojos bei tekstų autorės Kristina Stankaite ir Violeta Karmalavičiene, iš Amerikos lietuvių kultūros archyvo gauto M. Avietėnaitės palikimo tyrinėtoja Laimute Baltakoje ir knygos dizainerė Julija Tolvaišyte-Leonavičiene. Pokalbį moderavo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinės direktorės pavaduotoja Daina Kamarauskienė.

Tai pirmasis toks išsamus leidinys, skirtas Magdalenai Avietėnaitei, atskleidžiantis jos išskirtinį vaidmenį formuojant pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) kultūrinį ir tarptautinį įvaizdį. Knygoje pristatomi naujausi tyrimai, archyvinė medžiaga ir vizualinis palikimas, leidžiantys iš naujo įvertinti šią išskirtinę asmenybę ir jos reikšmę Lietuvos istorijoje.

Šis leidinys – tai 2023 m. vykusios parodos, skirtos M. Avietėnaitei, atspindys ir tęsinys, pristatantis eksponuotą medžiagą, svarbiausius faktus bei temas. Tai daugiau nei katalogas – tai išsami, vertinga ir vizualiai patraukli knyga visiems, besidomintiems nagrinėjama tema bei šiuolaikinėmis jos interpretacijomis.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Magdalena (Pranciška Elena) Avietėnaitė gimė 1892 m. gruodžio 22 d. Brazavo kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, kaimo daraktoriaus Adomo Avietėno ir Magdalenos Paulionytės šeimoje. Tėvai išvykę į JAV laimingai susikūrė namus Vusterio mieste (Worcester) Masačusetso valstijoje.

M. Avietėnaitės talentai atsiskleidė dar mokykloje, kurią baigė su pagyrimu. Matydamas dukros gabumus, tėvas nebijojo rizikuoti – užstatė šeimos namus, paėmė paskolą ir išleido dukrą studijuoti į Šveicariją.

1914 m. Magdalena baigė Humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetą Ženevos universitete ir įgijo Licence ès Lettres Modernes laipsnį. Mergina nebetęsė studijų Europoje ir sugrįžo į Vusterį.

1914–1920 m. dirbo Vusterio lietuvių laikraščio „Amerikos lietuvis“ redaktore, buvo išleidusi lietuviams skirtus anglų, prancūzų, vokiečių kalbų gramatikos vadovėlius, dvi istorines knygas, organizavo kultūrinius renginius, mokė vakariniuose kursuose. Išlikusios tam tikros istorinės nuorodos, kad dėl galimybės dirbti Lietuvos valstybei nutrūko Magdalenos ir rumunų aristokrato Mihai‘aus Șerbano meilės istorija.

1920 m. į Lietuvą atvykusi M. Avietėnaitė iš karto buvo įdarbinta Užsienio reikalų ministerijoje. 1924 m. buvo paskirta į vadovaujančias pareigas: tapo Lietuvos telegramų agentūros ELTA vadove, o 1926 m. – Spaudos biuro vedėja. 1938 m. pasiekė aukščiausią karjeros tašką – paskirta Spaudos ir informacijos departamento direktore.

M. Avietėnaitė priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų draugijoms, turėjo sukaupusi turtingą biblioteką.

1940–1944 m. dėstė anglų kalbą Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Dirbo Lietuvos Raudonajame Kryžiuje (1945–48). Nuo 1949 m. vėl gyveno JAV. Dirbo Detroito universiteto, Manhattanville’io Švč. Jėzaus Širdies koledžo bibliotekose. Nuo 1964 m. tvarkė vienuolyno Putname ir Amerikos lietuvių kultūros archyvo bibliotekas.

1984 m. rugpjūčio 13 d. M. Avietėnaitė mirė ir buvo palaidota Putnamo vienuolyno kapinėse.