Kitokia nuomonė: JAV ir Izraelio strategija prieš Iraną veikia. Ir štai kodėl

Kiekvienas Irano gebėjimo projektuoti regioninę galią aspektas yra nuosekliai silpninamas.

Muhanad Seloom

JAV prezidento Donaldo Trumpo paskelbtoje filmuotoje medžiagoje matyti du sprogimai, kurie, jo teigimu, rodo Irano Chargo salos bombardavimą.

Praėjus dviem savaitėms po operacijos „Epinis įniršis“, dominuojantis naratyvas įsitvirtino patogiame rėme: JAV ir Izraelis esą įsivėlė į karą be aiškaus plano. Iranas keršija visame regione. Naftos kainos kyla, o pasaulis susiduria su dar vienu Artimųjų Rytų konfliktu. JAV senatoriai tai vadina klaida. Kabelinės naujienos skaičiuoja krizes. Komentatoriai perspėja apie ilgą karą.

Šis priedainis yra garsus ir tam tikrais aspektais suprantamas. Karas yra žiaurus, ir jis pareikalavo realių išlaidų milijonams žmonių visame Artimųjų Rytų regione, įskaitant miestą, kuriame gyvenu.

Tačiau šis naratyvas yra klaidingas. Ne todėl, kad kaštai būtų išgalvoti, o todėl, kad kritikai matuoja netinkamus dalykus. Jie fiksuoja kampanijos kainą, tačiau ignoruoja strateginę visumą.

Pažvelgus į tai, kas iš tikrųjų nutiko pagrindiniams Irano galios instrumentams – balistinių raketų arsenalui, branduolinei infrastruktūrai, oro gynybai, laivynui ir proksi pajėgų valdymo struktūrai – matomas ne JAV nesėkmės, o sistemingo, etapais vykdomo grėsmės silpninimo vaizdas. Tai grėsmė, kurią ankstesnės administracijos leido auginti keturis dešimtmečius.

Rašau tai iš Dohos, kur Irano raketos verčia gyventojus slėptis, o „Qatar Airways“ pradėjo vykdyti evakuacinius skrydžius. Esu gyvenęs ketverius karo metus Bagdade.

Esu dirbęs JAV Valstybės departamente ir konsultavęs gynybos bei žvalgybos institucijas įvairiose šalyse. Neturiu jokio intereso skatinti karo.

Tačiau savo akademinę karjerą skyriau tam, kaip valstybės per žvalgybos institucijas autorizuoja jėgos naudojimą. Tai, ką matau dabartinėje kampanijoje, yra atpažįstama karinė operacija, vykdoma aiškiais etapais prieš priešininką, kurio gebėjimas projektuoti galią realiu laiku žlunga.

Dešimtmečius kurtas arsenalas – išardomas per kelias dienas

Irano balistinių raketų paleidimų skaičius sumažėjo daugiau nei 90 proc. – nuo 350 vasario 28 d. iki maždaug 25 kovo 14 d., remiantis viešai prieinamais duomenimis. Tą patį rodo ir dronų naudojimas: nuo daugiau nei 800 pirmąją dieną iki maždaug 75 penkioliktąją dieną.

Skaičiai, pateikiami JAV ir Irano karinių pareiškimų, detalėmis skiriasi, tačiau tendencija sutampa. Šimtai Irano raketų paleidimo įrenginių buvo neutralizuoti. Kai kurių šaltinių teigimu, sunaikinta apie 80 proc. Irano pajėgumų smogti Izraeliui.

Irano jūriniai pajėgumai – greitaeigiai puolamieji laivai, mini povandeniniai laivai ir minavimo galimybės – yra sistemingai naikinami. Oro gynyba nuslopinta tiek, kad JAV dabar virš Irano oro erdvės skraidina ne slaptuosius B-1 bombonešius – sprendimas, rodantis beveik visišką pasitikėjimą oro dominavimu.

Kampanija perėjo du aiškius etapus. Pirmasis nuslopino Irano oro gynybą, „nukirto galvą“ jo vadovavimo ir kontrolės sistemai bei susilpnino raketų ir dronų paleidimo infrastruktūrą. Iki kovo 2 d. JAV Centrinė vadavietė paskelbė apie vietinę oro viršenybę virš Vakarų Irano ir Teherano – pasiektą be patvirtinto nė vieno amerikiečių ar Izraelio kovinio orlaivio praradimo.

Antrasis etapas, vykstantis dabar, nukreiptas į Irano gynybos pramonės bazę: raketų gamybos įrenginius, dvejopo naudojimo tyrimų centrus ir požeminius kompleksus, kuriuose saugomos likusios atsargos. Tai nėra chaotiškas bombardavimas – tai metodiška kampanija, siekiant užtikrinti, kad sunaikinti pajėgumai nebūtų atkurti.

Iranas dabar susiduria su kasdien vis labiau aštrėjančia strategine dilema. Jei jis panaudoja likusias raketas, atskleidžia paleidimo įrenginius, kurie greitai sunaikinami. Jei jas taupo, praranda galimybę daryti karo kaštus priešininkui. Raketų ir dronų paleidimų duomenys rodo, kad Iranas riboja likusius pajėgumus, juos naudodamas politiškai parinktiems smūgiams, o ne nuolatiniam operaciniam tempui palaikyti.

Tai yra pajėgos, valdančios nuosmukį, o ne demonstruojančios galią.

Branduolinis slenkstis, kurį ankstesni JAV prezidentai toleravo

Didžioji dalis kritikos JAV ir Izraelio kampanijai sutelkta į jos kaštus, tarsi ankstesnė padėtis būtų buvusi be kainos. Tačiau taip nebuvo.

Iranas 2026 m. pasitiko turėdamas 440 kg iki 60 proc. prisodrinto urano – pakankamai, papildomai sodrinant, net iki 10 branduolinių ginklų. Prieš birželio smūgius Teheranui buvo likę mažiau nei dvi savaitės iki pakankamo urano kiekio vienai branduolinei bombai, rodo JAV žvalgybos vertinimai. Tuo metu Tarptautinė atominės energijos agentūra pripažino, kad tokio beveik ginklų lygio medžiagos kaupimas neturi aiškaus civilinio pateisinimo.

Dabartinė kampanija dar labiau apgadino Natanco branduolinį objektą. Fordo objektas tebėra neveikiantis. Gynybos pramonės infrastruktūra, reikalinga sodrinimo pajėgumams atkurti, sistemingai naikinama.

Protingi žmonės gali nesutikti, ar diplomatinės alternatyvos buvo iki galo išnaudotos – Omano tarpininkaujamos derybos vasarį rodė realią pažangą, ir kyla pagrįstų klausimų, ar Vašingtonas nepasitraukė per anksti.

Tačiau kritikų numanoma alternatyva – tęsti susilaikymo politiką, Iranui palaipsniui artėjant prie branduolinio ginklo – yra būtent ta politika, kuri ir sukūrė šią krizę. Kiekvieni „strateginės kantrybės“ metai didino centrifugų skaičių ir urano atsargas.

Karinės jėgos ribos sprendžiant branduolinę programą yra realios – kaip ne kartą pažymėta, smūgiai gali sunaikinti infrastruktūrą, bet ne žinias. 440 kg prisodrinto urano likimas išlieka neaiškus.

Bet kuri būsima valdžia, nepaisant jos politinės krypties, paveldės aplinką, kurioje branduolinio atgrasymo argumentas yra sustiprėjęs, o ne susilpnėjęs. Tai realios ilgalaikės rizikos. Tačiau tai argumentai už išsamią pokonfliktinę diplomatinę architektūrą, o ne prieš pačią kampaniją.

Hormūzo sąsiauris: nykstantis Irano svertas

Hormūzo sąsiaurio uždarymas dominuoja kritinėse diskusijose. JAV senatorius Chrisas Murphy tai pavadino įrodymu, kad prezidentas Donaldas Trumpas neteisingai įvertino Irano atsako galimybes. CNN tai apibūdino kaip ženklą, kad administracija prarado eskalacijos kontrolę.

Ekonominis poveikis yra realus: naftos kainos šoktelėjo, iš pasaulinių rezervų bus išleista rekordiniai 400 mln. barelių naftos, o Persijos įlankos valstybės patiria dronų ir raketų smūgius į energetikos infrastruktūrą.

Tačiau toks vertinimas apverčia strateginę logiką. Sąsiaurio uždarymas visada buvo akivaizdžiausia Irano atsako priemonė – ir kartu riboto galiojimo svertas. Apie 90 proc. Irano naftos eksporto keliauja per Chargo salą ir šį sąsiaurį.

Kinija, didžiausia likusi Irano ekonominė partnerė, negali gauti Irano naftos, kol sąsiauris uždarytas. Kiekviena blokados diena nutraukia paties Irano ekonominę gyvybinę liniją ir tolina jį nuo vienos iš nedaugelio didžiųjų valstybių, nuosekliai jį rėmusių Jungtinėse Tautose. Uždarymas ne tik kenkia pasaulio ekonomikai – jis spartina Irano izoliaciją.

Tuo metu Irano jūriniai pajėgumai, reikalingi blokadai palaikyti – greitaeigiai laivai, dronai, minos ir pakrantės priešlaivinės raketos – kasdien silpninami. Jūrų bazės Bandare Abase ir Čabachare smarkiai apgadintos.

Klausimas nėra, ar sąsiauris bus atidarytas, o kada ir ar Iranas dar turės pajėgumų jį kontroliuoti. Kritikai teigia, kad šimtų tanklaivių palyda kasdien yra neįmanoma logistika. Tačiau palydėti tanklaivių nereikia, jei priešininkas nebeturi priemonių jiems grasinti. Būtent tokia yra operacinė kryptis.

Proksi tinklas, kuris fragmentuojasi, o ne plečiasi

Regioninė eskalacija – „Hezbollah“ atnaujintos atakos prieš Izraelį, Irako milicijų smūgiai JAV bazėms, husių grasinimai Raudonojoje jūroje – dažnai pateikiama kaip aiškiausias JAV ir Izraelio strateginės nesėkmės įrodymas. Kritikai teigia, kad karas plinta, kaip kadaise Irake. Tačiau tai klaidingai interpretuoja Irano aljansų tinklo dinamiką.

Mano tyrimai apie tai, kaip valstybės autorizuoja proksi smurtą, išskiria keturis kontrolės lygmenis: strateginį legitimizavimą, operacinį koordinavimą, finansinį-logistinį paskirstymą ir neigiamumo (deniability) valdymą. Dabartinė kampanija vienu metu sutrikdė visus keturis.

Aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei nužudymas pašalino autorizacijos piramidės viršūnę. Jo sūnaus Mojtabos paskyrimas įpėdiniu – dinastinis perdavimas, neturintis precedento Islamo Respublikoje – signalizuoja institucijų trapumą, o ne tęstinumą. Islamo revoliucijos gvardijos (IRGC) vadovavimo struktūra buvo „nukirsta“ keliuose lygiuose – tarp žuvusiųjų buvo ir laikinasis gynybos ministras.

Kai proksi pajėgos vykdo atsakomąsias atakas visame regione, tai nėra besiplečiančio tinklo įrodymas – tai iš anksto deleguotų veiksmų autorizacijos ženklas, kuris įsijungia, kai centralizuota sistema numato savo pačios sunaikinimą.

Išankstinė delegacija yra nevilties, o ne stiprybės ženklas. Ji reiškia, kad centras nebegali koordinuoti. Atakos tęsis, tačiau taps vis labiau nekoordinuotos, strategiškai nenuoseklios ir politiškai brangios toms valstybėms, kuriose šios grupės veikia.

Kataras ir Bahreinas areštuoja IRGC operatyvininkus. Kuveitas ir Saudo Arabija perima Irano dronus virš savo teritorijų. Regioninė aplinka, kuri palaikė Irano proksi architektūrą – įskaitant atsargų Persijos įlankos valstybių pakantumą, nulemtą baimės dėl Irano atsako – keičiasi į aktyvų priešiškumą.

„Hezbollah“ yra silpnesnė nei bet kada nuo 2006 metų, susilpninta daugiau nei metus trukusių Izraelio operacijų dar prieš šią kampaniją. Irako milicijos vis dar geba vykdyti atakas, tačiau tai daro regione, kuriame susiduria su vis didesne izoliacija.

Husiai Jemene turi tam tikrą savarankišką pajėgumą, tačiau jiems trūksta tokio koordinavimo su Teheranu, kuris milicijų veiklą paverstų strateginiu efektu. Tai, ką kritikai vadina besiplečiančiu regioniniu karu, tiksliau apibūdintina kaip proksi architektūros agonija, kai jos autorizuojantis centras yra sugriautas.

Aiški baigties logika

Politiškai stipriausias priekaištas – kad administracija neturi aiškios baigties strategijos. Paties Trumpo retorika to nepalengvino: svyravimas tarp „besąlygiškos kapituliacijos“ ir užuominų apie derybas, tarp režimo keitimo ir jo neigimo kuria strateginio nenuoseklumo įspūdį. Naujausioje „Reuters–Ipsos“ apklausoje tik 33 proc. amerikiečių teigė, kad prezidentas aiškiai paaiškino misijos tikslą.

Tačiau baigties logika matoma operacinių etapų struktūroje, net jei retorika ją užgožia. Tikslas – ilgalaikis Irano gebėjimo projektuoti galią už savo sienų ribų silpninimas, naudojant raketas, branduolinį potencialą ir proksi tinklus.

Tai galima vadinti strateginiu nuginklavimu. Šis požiūris labiau primena sąjungininkų veiksmus prieš Vokietijos karo pramonę 1944–1945 m. nei JAV karą Irake 2003 m. Analogija nėra tobula: strateginis nuginklavimas be okupacijos reikalauja patikros ir įgyvendinimo mechanizmo, kurio kol kas niekas nepasiūlė, tačiau operacinė logika išlieka ta pati.

Niekas nesiūlo okupuoti Teherano. Klausimas – kas nutiks, kai bombardavimas baigsis, ir čia kritikai kelia pagrįstą susirūpinimą, kurį senatorius Murphy glaustai suformulavo po susipažinimo su įslaptinta informacija: kas sutrukdys Iranui atnaujinti gamybą?

Atsakymas reikalauja pokonfliktinės sistemos, kuri dar nėra viešai pristatyta: patikrinimo režimo, diplomatinio susitarimo arba ilgalaikio įgyvendinimo mechanizmo. Administracija turi  JAV visuomenei ir savo regioniniams partneriams aiškiai paaiškinti, kaip ši sistema atrodys.

Tačiau viešo diplomatinio plano nebuvimas nereiškia, kad karinė kampanija žlunga. Tai reiškia, kad kampanija lenkia diplomatiją, o ne strateginį tikslą. Karinės sąlygos ilgalaikiam susitarimui – smarkiai susilpninti Irano raketiniai pajėgumai, sunkiai atkuriama branduolinė infrastruktūra, fragmentuoti proksi tinklai – kuriamos jau dabar.

Karas yra žiaurus, bet strategija veikia

Visa tai nesumažina žmogiškųjų nuostolių. Irane žuvo daugiau nei 1 400 civilių – tai moralinė našta, kurią neš JAV ir Izraelis. Naftos kainų šuoliai daro žalą pasaulio ekonomikai. Žuvo mažiausiai 11 JAV karių. Aš kasdien gyvenu su šiomis sirenomis, kaip ir daugelis visoje Persijos įlankoje. Šie kaštai yra realūs, rimti, ir bet koks jų ignoravimas būtų nesąžiningas.

Tačiau kritikai daro kitą klaidą: jie vertina veiksmų kainą taip, tarsi neveikimo kaina būtų nulinė. Taip nėra. Ji buvo matuojama lėtu grėsmės augimu, kuris, paliktas be kontrolės, būtų sukėlęs būtent tokią krizę, kurios visi teigia bijoję: branduolinį ginklą turintį Iraną, galintį savo nuožiūra uždaryti Hormūzo sąsiaurį ir apsuptą proksi pajėgų, galinčių neribotam laikui laikyti įkaitu visą regioną.

Praėjus septyniolikai dienų, Irano aukščiausiasis lyderis yra miręs, jo įpėdinis, kaip pranešama, sužeistas, o visi pagrindiniai Irano galios projekcijos instrumentai – raketos, branduolinė infrastruktūra, oro gynyba, karinis jūrų laivynas ir proksi valdymo tinklai – yra smarkiai susilpninti, jų atkūrimas artimiausiu metu mažai tikėtinas. Kampanijos vykdymas buvo netobulas, viešoji komunikacija – silpna, o pokonfliktinis planavimas – neužbaigtas. Karas niekada nebūna „švarus“. Tačiau strategija – tikroji strategija, vertinama pagal susilpnintus pajėgumus, o ne pagal kabelinių naujienų ciklus – veikia.

aljazeera.com