Prezidentas taiko tą patį derybinį požiūrį tiek vidaus sveikatos apsaugai, tiek Artimųjų Rytų diplomatijai
Tai buvo įtempta savaitė Amerikoje, pasibaigusi vyriausybės uždarymu, nes demokratams ir respublikonams nepavyko susitarti dėl sveikatos priežiūros išmokų.
Tačiau, priešingai nei skelbia pagrindinė žiniasklaida, tai nebuvo svarbiausia savaitės sveikatos priežiūros naujiena. Antradienį D. Trumpo administracija pasiekė susitarimą su „Pfizer“ dėl vaistų kainų mažinimo amerikiečiams, panaikindama dešimtmečius trukusią nesąžiningą praktiką, kai JAV gyventojai už šalyje sukurtus vaistus mokėdavo iki keturis kartus daugiau nei europiečiai.
Pagal naują susitarimą „Pfizer“ įsipareigojo nebepristatyti naujų vaistų JAV brangiau nei kitose turtingose šalyse. Bendrovė taip pat sutiko mažinti kainas „Medicaid“ programoje ir taikyti nuolaidas amerikiečiams be draudimo.
Šis sandoris reiškia didžiulį palengvėjimą amerikiečiams, gyvenantiems nuo atlyginimo iki atlyginimo — daugelis jų galės sutaupyti šimtus dolerių per mėnesį už gyvybiškai svarbius vaistus.
Kaip sakė sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų sekretorius Robertas F. Kennedy jaunesnysis:
„Nė viena šeima niekada neturėtų būti verčiama rinktis tarp recepto pildymo ir maisto ant stalo.“
Sumažinti vaistų kainas žadėjo kiekvienas demokratas daugelį metų — bet nė vienas to nepadarė. Tai padarė prezidentas Trumpas, respublikonas. Tai ir yra tikroji praėjusios savaitės istorija — ne tai, kas kaltas dėl uždarymo, o tai, kad D. Trumpas dar kartą perėmė vieną iš pagrindinių demokratų temų, siekdamas padėti dirbančiai Amerikos klasei.
Kaip jis tai padarė?
D. Trumpas ignoravo ekspertus, teigusius, kad sveikatos apsauga yra „demokratų teritorija“.
Jis panaudojo muitus, kad paskatintų „Pfizer“ grąžinti vaistų gamybą į JAV ir pareikalauti, jog kitos šalys prisiimtų didesnę finansinę naštą. Tokiu būdu D. Trumpas pakeitė rinkos taisykles — suderino privačios įmonės ir vartotojų interesus.
Jis nuolat skambino RFK jaunesniajam ir daktarui Mehmetui Ozui, „Medicare“ ir „Medicaid“ paslaugų administratoriui, bet kuriuo paros metu, reikalaudamas ryžtingų veiksmų.
Tai trys pagrindiniai D. Trumpo derybų principai:
Ignoruoti įprastą „ekspertų“ išmintį.
Suprasti ir suderinti abiejų pusių interesus.
Būti atkakliam, bet lankstiam — nebijoti pasukti, jei atsiranda geresnis pasiūlymas.
Trumpai tariant: nepaisyk, derink, žaisk ilgą žaidimą.
Ta pati strategija – tarptautinėje arenoje
D. Trumpas šį firminį metodą taiko ne tik vidaus politikoje. Šią savaitę jis juo pasinaudojo ir Artimuosiuose Rytuose.
Pirmadienį D. Trumpas Baltuosiuose rūmuose pasitiko Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu. Tikslas buvo vienas: priversti Netanyahu ir Persijos įlankos arabų valstybes, kurios palaiko „Hamas“, pasirašyti 21 punkto taikos planą, siekiantį užbaigti karą Gazoje.
Tai nebuvo lengva užduotis. Netanyahu atsisakė nutraukti karo veiksmus, kol „Hamas“ nebus visiškai sunaikintas, o arabų šalys buvo vieningos po to, kai Izraelis praėjusį mėnesį bombardavo Katarą.
Ir vis dėlto D. Trumpui pavyko įtikinti abi puses pasirašyti planą, kuris — jei „Hamas“ sutiks — reikštų visų įkaitų paleidimą, karo veiksmų nutraukimą ir Gazos Ruožo deradikalizacijos programos parengimą.
Kaip ir anksčiau, jis vadovavosi tuo pačiu metodu:
ignoravo tradicinę Artimųjų Rytų „išmintį“,
suprato ir suderino abiejų pusių interesus,
ir žaidė ilgą žaidimą, nebijodamas rizikuoti.
Užuot pasirinkęs pusę, D. Trumpas deklaravo paramą Izraeliui, bet tuo pat metu lankėsi Persijos įlankos arabų valstybėse, užsitikrindamas trilijonų dolerių vertės investicijas į JAV iš JAE, Saudo Arabijos ir Kataro. Tai sukūrė pagrindą pasitikėjimui — arabų šalys įsitikino, kad jų interesai susipynę su amerikiečių interesais.
Tada jis įtikino izraeliečius ir arabus, kad supranta jų tikslus, nes juos vienija bendras interesas — stabilumas. Užsitikrinęs izraeliečių pasitikėjimą, D. Trumpas įtikino Netanyahu paskambinti Katarui ir atsiprašyti už bombardavimą. Jis taip pat pasirašė vykdomąjį įsaką, atnaujinantį JAV saugumo garantijas Katarui.
D. Trumpo derybų komanda, kurią kai kurie Izraelyje vadino „brangiai kainavusia nesėkme“, šią krizę matė kaip galimybę. Steve’as Witkoffas ir Jaredas Kushneris ją vertino kaip svertą, galintį užbaigti karą.
„Arabai kalbėjo vienu balsu, kad šauktų ant Izraelio“, – sakė vienas D. Trumpo patarėjų. – „Bet [Witkoffas] pastebėjo, kad šis susitelkimas, iš pradžių atrodęs neigiamas, gali būti paverstas kažkuo teigiamu.“
Nepaisykite ekspertų. Suderinkite interesus. Žaiskite ilgą žaidimą ir pasukite, kai reikia.
Jei „Hamas“ priims susitarimą, istorija bus sukurta prezidento, kuris išmano sandorių meną kaip niekas kitas — tiek vidaus, tiek tarptautinėje arenoje.
foxnews.com
